Naujausios
„Kaip smėlis tarp pirštų išbiro metai“
– Kaip vertinate besibaigiančius metus, pralaimėjimą Seimo rinkimuose, kokias priežastis įžvelgiate? Kaip keičiasi asmeninio gyvenimo tėkmė? Kai vienos durys užsidarė, kitos gal atsidarė?
– Viskas Dievo rankose. Išdegęs akis neieškau naujų darbo durų. Pralaimėjimas yra pralaimėjimas, tai ir susvyravusios asmeninės ambicijos, ir lūkesčių (su)griuvimas, abejonės bendražygiais, bendrapiliečiais, su kuriais nuoširdžiai eita koja kojon.
Kaip smėlis tarp pirštų išbiro tie aštuoneri darbo, tarnystės savo miestui, savo kraštui metai, kai laikytasi Konstitucijos, kurioje nėra numatyta atostogų Seimo nariams, kai važinėta iš Šiaulių į Vilnių ir atgal kas savaitę (suskaičiavau, kad nuvažiavau per 150 tūkstančių kilometrų), kai dirbta ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais renginiuose, parodose, susitikimuose.
Mano darbo alfa ir omega visada buvo kultūra, Pasaulio lietuviai, valstybės istorinė atmintis. Didžiuojuosi, kad kartu su kolegomis šiuose baruose pavyko nuveikti nemažai darbų, kad pristabdėme nevertybinius, mūsų tautos šaknis griaunančius sprendimus, kuriuos norėta įgyvendinti Laisvės partijos pajėgomis.
Deja, tenka prisiminti klasikinius V. Čerčilio žodžius, kad politikoje nėra nei draugų, nei priešų, o yra tik interesai. Nieko daugiau. Gal būsiu nepopuliarus, bet, ko gero, privalau pasakyti, kad rinkėjai nelabai nori, gal net pritingi susipažinti su savo Seimo nario darbais, o pasiduoda vajams, bangoms, tariamiems valstybės gelbėtojams ir jų populistinei, didžiumai patinkančiai retorikai, kurios rezultatas – tų tariamų gelbėtojų atsitraukimas ir sugrįžimas (pabėgimas) į Briuselį. Kadencijos pabaigoje JAV Klivlando lietuviai Lietuvių klube mane rėmė į kampą klausimu, kas Lietuvėlėje pasikeitė nuo sovietmečio, kai viena buvo sakoma, kita – daroma? Į šį klausimą neturėjau ką atsakyti. Išeivijos lietuviai sakė tiesą. Gal tai ir atsakymas, kodėl aš niekada nebuvau partinis, kodėl neieškojau šiltesnės vietos, gal tai ir atsakymas, kodėl negaunu pasiūlymų dirbti.
– Neatsakėte atvirai, ar nuvylė rinkėjai šiauliečiai?
– Atvirai? Dvejopos mintys. Noriu padėkoti tiems, kas manimi pasitikėjo ir rėmė – 2801 Šiaulių „Aušros“ apygardos rinkėjui ir 2201 rinkėjui Lietuvoje ir pasaulyje, teikusiam man pirmumą daugiamandatėje apygardoje. Ačiū bendraminčiams ir tiems, kurie ne iš nuogirdų stebėjo mano politinę veiklą, kurie patarė, kritikavo ir skatino tobulėti.
Kita vertus, politika kaip sūpuoklės, veikiančios švytuoklės principu. Gal nuvylė tai, kad mūsų visuomenė gyvena užsisklendusi savo burbuluose – socialiniuose, profesiniuose, kūrybiniuose. Pajutau, kad vieniems nesolidu išsakyti savo nuomonę, jie jaučiasi tarsi „aukščiau“ pakilę virš politikos lauko, ginčų. Kitaip sakant, pasigedau viešo solidarumo raiškos net iš savo kolegų, regis, bendraminčių. O oponentams to nepritrūko, ypač tiems, kurie turėjo finansinių galių.
Seimas – (ne)pelkė?
– Dvi kadencijas dirbote Seime – ir pozicijoje, ir opozicijoje. Išgirdus apie jūsų abejones rinkėjais, kyla klausimas, ar teisus buvo filosofas Arvydas Šliogeris, kažkada pasakęs, kad „Seimas yra visiška pelkė“?
– Visko būta ir yra Seime, kaip ir mūsų gyvenimuose. Girdėjau ir dar griežtesnius ir tiesmukiškesnius A. Šliogerio žodžius, kad „politikoje vyrauja menki žmogeliai“, kad „į politiką einama kaip prie melžiamos karvės, galvojant tik apie save“, kad „politikoje vyraujantis tipas yra toks – prasčiokas, mužikas, aklas savanaudis“. Tiek to, tokie nelabai profesoriškai skambantys filosofo teiginiai, galvoju, ir atbaido šviesius žmones įsitraukti į aktyvią politiką, nes yra kiek kitaip. Paprasčiausiai tylus, reikalingas darbas valstybei mažiau girdimas ir aprašomas, parodomas. Deja, ir žiniasklaida, besivaikydama reitingų, pataikauja, prisitaiko prie to prasčiokiško skonio „kakadūkinio“ žanro, nes rodo ne darbus, o intrigas, barnius.
2020–2024 metų kadencijoje išbandžiau darbą opozicijoje, kai stengiesi pabaksnoti į akivaizdžias valdančiųjų klaidas, pasiūlyti sprendimo būdus. Dirbdamas opozicijoje jautiesi lyg sanitaras, privalantis taisyti valdančiųjų klaidas. Tai nėra lengva ir emociškai – aritmetikos buldozeris dažnai neleidžia net pristatyti įstatymo projekto, jį dauguma atmeta pirmojoje stadijoje. Reikia tvirtų nervų, vidinio susitelkimo ir tikėjimo, kad rinkėjai tai irgi mato bei supranta. Deja, rinkėjai, kaip ir nauji vaduotojai renkamieji, dažnai „suspurda“ tik likus metams iki rinkimų, nelabai beatsimena, ką tavo išrinktasis veikė prieš 3–4 metus.
– Kuo galite pasidžiaugti, o kas dirbant Seime nuvylė?
– Džiugina, kad LVŽS vyriausybės 2016 metais pradėti geri darbai buvo perimti ir tęsiami. Iš tokių paminėčiau mūsų sukurtą Kultūros paso modelį, Regioninių tarybų atsiradimą, dar „valstiečių“ vyriausybės pradėtą kurti Kultūros pagrindų įstatymą, kurį pagaliau baigė jau trečiasis kultūros ministras (pradėjo L. Ruokytė-Jonsson, tęsė M. Kvietkauskas, baigė S. Kairys – taigi kolektyvinis produktas). „Valstiečių“ vyriausybei kai kas lipdydavo „draudikų“ (ypač A. Verygai) etiketę, bet per pastaruosius aštuonetą metų kažkodėl valdantieji tariamų alkoholio kontrolės suvaržymų, vaistų kontrolės pataisų ar panašių įstatymų neatšaukė.
Nuvylė, kad mūsų bendrapiliečiai nelabai domisi, kas vyksta Seime. Štai prieš šiuos rinkimus daug rinkėjų savo pasirinkimą aiškino norintys „naujų vėjų, naujos partijos, naujų idėjų ir veidų“. Jie kaip „naujieną“ priima, pvz., valstybinio banko sukūrimo idėją, nors dar 2020 metais mes Seime pateikėme projektą dėl nacionalinio banko sukūrimo, bet tas projektas, kuris tapo „Nemuno aušros“ viena iš rinkimų kortų, buvo praeitos vyriausybės nuguldytas į apatinį stalčių.
Šypseną kelia rinkėjų teiginiai, kad jie rinkosi naujus politikus. Taip, dabartiniame Seime yra daug naujokų, bet juos į Seimą atvedė senbuviai, kelias kadencijas dirbusieji Seime. Ar nekeista „naujaisiais“ politikais vadinti prieš 10–15 metų buvusius ministrus Š. Birutį, R. Šadžių, Ž. Vaičiūną, kurie vėl tapo ministrais, ar B. Vėsaitę, R. Šukį ar tą patį R. Žemaitaitį? Jie jau seniai yra politikos veteranai.
– Seimas – įstatymų leidėjas, o ką, pavyzdžiui, Jūs, humanitaras, kalbininkas, teisėkūroje galėjote nuveikti? Ar turite darbų, kuriuos galėtumėte pavadinti autoriniais?
– Taip. Seimas vieningai pritarė mano iniciatyvai dėl 2022 metų paskelbimo Pranciškaus Skorinos metais. Paminėčiau ir Konstitucinio Teismo įstatymo projektą, Vietos savivaldos įstatymo kelių straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo kelių straipsnių pakeitimo projektą. Tik pastarasis konservatorių buvo „marinuojamas“, o šių dienų įvykiai su demaskuotais šnipais konservatorių partijoje liudija, kad šis įstatymas ypač aktualus.
Pateikiau nemažai pasiūlymų įstatymų projektams, susijusiems su Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektu, su Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo projektu, su Dainų švenčių įstatymo pakeitimo įstatymo projektu (kartu su savo padėjėjais teikėme net 32 pataisas), su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo projektu (jam teikti net 64 mūsų siūlymai), su Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektu.
Kartais tobulinant įstatymą reikia nueiti net pusmečio ar daugiau svarstymų kelią komisijose, komitetuose, kol jie pasiekia Seimo tribūną. Štai viename įstatyme sugrąžinome ir įteisinome mintį, kad išrinktieji savivaldybių tarybų nariai, merai po rinkimų prisiektų ne abstrakčiai Konstitucijai, o Lietuvos Konstitucijai. Kažkur tai, gal pratinant prie globalistų brukamos Europos Sąjungos federacijos idėjos, buvo dingę, tiesiog išgaravę... Tiesa, taip ir liko neaišku, dėl kieno kaltės (sąmoningai ar ne) tai buvo padaryta.
Apie Šiaulius ir vertybinius akcentus
– Randate kuo pasidžiaugti Šiauliuose? O kas galbūt neduoda ramybės? Pavyzdžiui, ką galvojate apie tai, kad dešimtmečiais nesugebame skvere pastatyti paminklo Tautos laisvei, esą biudžete ir vėl nėra tam pinigų? Prašoma miestiečių paramos. Ar tai ne manipuliacijos – neparemsite, tai ir nestatysime? Ar istorinė atmintis – antraeilis dalykas?
– Pasidžiaugti tikrai yra kuo – tai pirmiausia pajaučia tie, kurie grįžta į mūsų miestą po kelerių metų: nauji dviračių takai, tvarkomi keliai, aplinkkeliai, šaligatviai, modernus gatvių apšvietimas, geležinkelio vėžės atkūrimas, vaikų žaidimo aikštelės – tai, ko reikia gyventojams. O buksuoja – vadinamieji „minkštieji“ projektai – čia kiek žmonių, tiek nuomonių.
Niekaip nesuprantu, kaip ketvirtasis valstybės miestas tiek daug metų galėjo gyventi be vyriausiojo architekto – to dirigento, diriguojančio miesto vizijai, planavimui, akcentų prioritetų dėliojimui. Ir tai tada, kai Europos fondų milijoninės lėšos atkeliavo į Šiaulius, kai jas reikia apgalvotai panaudoti.
Susidaro įspūdis, kad kažkam naudinga turėti kolektyvinę atsakomybę, kai niekas už nieką konkrečiai neatsako, kai atsakomybė stumdoma nuo vienų pečių ant kitų. Taip atsitiko ir su jau negerą kvapelį skleidžiančio projekto-paminklo „Tautos laisvei“ statymo odisėja miesto ši(e)rdyje. Ir čia kyla klausimas, ar laikomės įstatymų, miesto tarybos sprendimų?
Juk dar 2006 metais Taryba priėmė sprendimą statyti paminklą. Nemačiau, kad tas sprendimas būtų atšauktas. Bet po 10–20 metų mes atsispiriame kaip nuo balto lapo ir skelbiame naujus konkursus, nugalėtojams, konkurso solidiems vertintojams skiriame didžiules lėšas, jas nubraukiame, vėl pradedame viską nuo nulio...
Suprasčiau, jei konkursai būtų vykdomi nekokybiškai, atsainiai, kad juose nedalyvautų garbūs, nusipelnę Lietuvos kultūrai autoriai ne tik iš Šiaulių. Bet pažiūrėkite, kokie autoritetingi profesionalai vertino 2022 metų pabaigoje laimėtoju paskelbtą G. Čaikausko ir skulptoriaus T. Gutausko projektą „Laisvės siekis“. Po to – pauzė, protestai, pareiškimai, naujų (kontr)argumentų paieškos, lėšų perskaičiavimai. Kas po tokių „išsidirbinėjimų“ ateityje benorės iš Lietuvos save gerbiančių menininkų dalyvauti panašiuose konkursuose Šiauliuose?
O motyvai ir svaičiojimai nesolidūs: vieniems užkliūva smailės aukštis (nors tai aptarta ir akcentuota V.Rudoko miesto centro ansamblio projekte), kiti pasigenda kalbėjimosi, tarimosi su visuomene, nors į kvietimus dalyvauti projektų pristatymuose susirenka tik keliolika šiauliečių. Po to atsibundama. Kas pasikeitė nuo paminklo idėjos pradžios – ar paseno, nebeaktualūs iš trijų dalių sudaryto obelisko akcentai ir užrašai: „Tautos laisvei“, „1918 vasario 16“ ir „1990 kovo 11“. Mano nuomone, tie vertybiniai mums akcentai neatstumti, yra kertiniai, aktualūs ir reikalingi visų pirma tam, kad stiprintume savo krašto, savo miesto istorinę atmintį.
Juokingai skamba teiginys dėl lėšų stygiaus. Seime dirbdamas aštuonetą metų suvokiau viena – pinigų visada yra, visada jų atsiranda, jeigu yra tam politinė valia. Taip ir čia – lems politinė tarybos valia, ar bus pinigų biudžete Laisvės paminklui, fontanams, miesto sporto komandoms. O kvietimą miesto gyventojams prisidėti prie paminklo finansavimo labiau suprantu ne kaip manipuliaciją, o kaip kvietimą-provokaciją įsitraukti į procesą, prisidėti prie miesto pilietinės bendruomenės stiprinimo. Noriu tikėti, kad tai ir provokuojantis klausimas, ar mes esame laisvi savo viduje, savo širdyse, pagaliau tai klausimas, ar mes esame išsivadavę nuo vidinių ir išorinių baimių.
– Esate kultūros lauko žmogus. Kokie proveržiai lauktini šioje erdvėje?
– Nėra abejonės, kad švietimas ir kultūra yra kertiniai vertybinio valstybės žemėlapio kelrodžiai. Pagaliau pasakysiu gal kai kam per skambius žodžius, kad švietimas ir kultūra yra mūsų nacionalinio saugumo garantai. Būtina nemiegoti, nes kartais tas snūdesys jaučiamas, kai matai, kad miestas nesugeba net laimėti Kultūros sostinės metų vardo.
Mieste būtina kultūros proveržį demonstruoti ne tik metiniuose minėjimuose, bet kasdien – kad išaugtų aktyviai kasdien kultūroje dalyvaujančių šiauliečių skaičius. Šiuo metu vadybos, susitelktumo galime mokytis iš Šiaulių turizmo informacinio centro, kuris tapęs savo srities lyderiu Lietuvoje. O mūsų miesto kultūros formuotojams noriu palinkėti ne susitelkti, kaip vieną unikalią galeriją pri(su)jungti prie kitos, o galvoti apie švarią visuminę kraujotaką, kad metų metais neliktume Kultūros indekso penktame ar šeštame dešimtuke Lietuvoje. Jei tai užsitęs, tada jau reiks galvoti apie kardinalų šuntavimą.
– Metų sandūroje ko linkite sau ir mums visiems?
– Gyvenimas tęsiasi. Svarbiausia, kad jis būtų nepiktas, neblausus, skatinantis kurti, telkti, o ne skaidyti. Šiauliečiams ir visiems geros valios žmonėms linkiu Šviesos, Tikėjimo, Vilties; kad Gėris nugalėtų blogį, Šviesa – tamsą. Linkiu, kad atskirtume pelus nuo grūdų, realybę nuo tuščių pažadų. Linkiu nemesti kelio dėl sočios sriubos lėkštės. Šiauliai yra puikus miestas – iš jo horizonte matau ir Rygą, ir Paryžių, ir visą Šiaurės Lietuvą. Gyvenkime!
