Naujausios
Staltiesių jūra
Ponia Virginija vieną po kitos skleidžia dailiai supakuotas staltieses. Kiek turi nunertų, ir pati nežino, o suskaičiuoti, kiek nunėrė per gyvenimą, jau nebėra ir galimybės. Jei apskaitoje būtų galima įrašyti žodį „labai daug“, greičiausiai būtent tai čia ir tiktų. Greičiausiai tiktų ir pasakymas: nunerta šimtai.
Seniai, prieš daugel metų, nėrė iš storesnių lino ar medvilnės siūlų. Paskui patirtis ėmė „reikalauti“ ko nors įmantresnio, todėl siūlai ėmė vis plonėti, o nunertos staltiesės panašėti į subtilų juvelyro kūrinį.
Rankose ji laiko plonytę medvilnės ir šilko siūlų staltiesę – mėgstamiausia. Subtiliai pasidžiaugia tos staltiesės raštu, prisimena, kad jo motyvą kažkur pamatė visai atsitiktinai. Atsitiktinis radinys kūrybingos moters mintyse greitai virto nauju nėrimo raštu, kokio iki šiol dar niekas nebuvo sukūręs.
„Jei kažkokį gražų raštą pamatau, nereiškia, kad tokia bus visa staltiesė, kartais pasiimu motyvą, idėją. Sėdžiu, galvoju, perkuriu, susirašau schemą, kad neužsimirštų“, – pasakoja pašnekovė, kartu rodydama nertomis gėlytėmis nubarstytą medvilnės siūlų staltiesę.
V. Savickaitės sukurti rankdarbiai – visokių formų, visokių spalvų ir atspalvių, įvairaus dydžio. Vienos trumputės, tinkančios nedideliam valgomojo stalui, o kitos milžiniškos, beveik sulig grindimis – nerdama užsisvajojusi.
Prie kiekvienos staltiesės nėrėja būtinai prikabina pačios susuktą „kutosiuką“ – autorinio darbo logotipą. Kažkada įtemptai galvojusi, kaip pažymėti savo staltiesę, kokį autorystės ženklą jai suteikti. Galvojo, galvojo ir nusprendė staltiesės kraštelyje pakabinti iš tos pačios siūlų susuktą mažytį kutą.
Anot gražiadarbės, didesnei storesnių siūlų staltiesei nunerti, derinant su darbu mokykloje, visuomenine veikla, kitais reikalais, kartais prireikia ir trijų mėnesių. Tad, juokiasi, jei nertų nuo ryto iki vakaro, pakaktų ir kelių savaičių.
„Anksčiau nerdavau vienu metu dvi, taip mažiau atsibosdavo. Paskui nusprendžiau kitą pradėti tik baigus darbą su pirmąja“, – sako.
Užbaigtas nėrinys su jau prikabintu „kutosėliu“ keliauja tiesiai į skalbimo mašiną – visas iki vienos Virginijos nunertas staltieses galima skalbti, nes jos nesusiūtos iš detalių, o nuo pradžios iki pabaigos sunertos, galima sakyti, vienu siūlu.
Išplautą rankdarbį nėrėja užmiršta kokiai savaitei. Niekada nekrakmolija – nėrinys, įsitikinusi, turi kristi laisvai. Po savaitės staltiesė išlyginama. Šiaulietės žodžiais, būna, kad, po kelių dienų pamačius savo darbą, kartais ir pačiai būna keista, kad tai galėjo sukurti.
„Kažkada sau pagalvojau, jeigu restorane kiekvienas stalas turėtų skirtingas staltieses, koks būtų „šarmas“! Tai būtų vau! Nekrakmolyta, o tik išplauta ir išlyginta“, – svajingai nusišypso kūrėja, vaizduotėje neabejotinai pamačiusi įvairiaraščių staltiesių jūrą.
Kažkada, pasak ponios Virginijos, ji buvo tikra rankdarbių karalienė – ir siuvinėjo, ir mezgė, ir Atgimimo metais šiaudinius sodus rišo, ir Panevėžyje iš menininkų pasimokiusi kiaušinius vašku margindavo. O dabar štai liko tik nėrimas.
Pasak auksarankės, gyvendama pietiniame rajone buvo sugalvojusi įsirengti virtuvę kaip kaimišką klėtį, pasidaryti lubų „balkius“, nusinerti linines užuolaidas. O po to prireikė panašių ir naktinių. Tam reikalui, paėmusi močiutės lininius rankšluosčius, nusinėrė intarpus. Tada užsinorėjo nertos staltiesės. Galiausiai pas močiutę pamatė patalynę su stučkomis (užvalkalo nėrinys – aut. past.), taigi sumanė, kad ir jai reikia tokios patalynės – apnėrė paklodes.
Kai persikėlė gyventi į butą centre, įsigijo apvalų stalą. Suprantama, kad prireikė gražios apvalios staltiesės.
„Ir prasidėjo. Ir prasidėjo! Ir draugams tokios pačios staltiesės prireikė. Kiek išdovanota! Nėra vilties suskaičiuoti. Užėjusi man dabar staltiesių liga. Kai praeis, o jaučiu, kad jau senka, gal prasidės patalynės liga, o gal kažko kito. Jaučiu, kad tikrai peršoksiu į kažką kita, tik dar nežinau, į ką“, – juokiasi pašnekovė.
Nėrimas, teigia, labai atjungia smegenis, nes reikia skaičiuoti. O tai, chemikės žodžiais, absoliučiai kitoks protinis darbas, nes „čia nereikia sakyti, kad natrio šarmas reaguoja su sieros rūgštimi ir kas iš to susidarys“. Nerdama, teigia, tiesiog skaičiuoji automatiškai – dėl to pasikeičia smegenų veikla, o ir motorika su metais nesutrinka.
„Tačiau nėrimui skirti laiko kasdien neužtenka, nes dar turiu silpnybę knygoms. Tenka pasirinkti. Kai pervargstu taip, kad nenoriu net skaityti, tada paimu vąšelį į rankas. Tik aš ir nėrinys, tai puikus būdas prasivalyti smegenis.“
Ne titulai yra geriausias įvertinimas
Nutiko taip, kad tikra miesto mergina iš Panevėžio į Šiaulius atkeliavo 1987-aisiais, tuojau po studijų Vilniaus pedagoginiame institute. Tuometinėje Šiaulių 15-ojoje vidurinėje (dabar Dainų progimnazija – aut. past.) pradėjo dirbti chemijos ir darbų mokytoja. Gabi darbą ir mokinius mylinti pedagogė netrukus buvo „perviliota“ į Juliaus Janonio gimnaziją.
1997 metais jauna chemikė atvėrė Šiaulių Didždvario gimnazijos duris.
„Santykis su chemija... Kaip čia pasakius. Chemijai reikia meniškos sielos, nes chemija yra menas. Kiek spalvų ten yra, kiek pastebėjimų, kaip ten gauti, kaip pagaminti! Chemijoje yra daug improvizacijos, tiksliau sakant, nuolatinė improvizacija. O mokykloje dirbti kokia improvizacija! Stovi prieš klasę lyg aktorius ant scenos“, – jaukiai nusikvatoja net du kartus šalies ir miesto Metų mokytoja tituluota pedagogė.
Apdovanojimai, sako, jai nieko nereiškia, jie tik įpareigoja.
„Aš savo galvoje dėlioju taip, kad kai tampi Metų mokytoju, turi dar daugiau dirbti ir įrodyti, kad esi to vardo vertas. Aišku, kad smagu, bet tai įpareigoja. Betgi ir be įpareigojimo mes dirbame, kad kažką paliktume po savęs“, – sako V. Savickaitė.
Čia pat papasakoja kelių dienų senumo įvykį, kai iš mezgykloje atsitiktinai sutiktos moters, buvusios mokinės, išgirdo pasisveikinimą: „Laba diena, mano mylimiausia mokytoja.“ Va, čia yra įvertinimas.
„Arba prieš mėnesį parduotuvėje sutiktas nepažįstamas vyras pradėjo kalbinti. Sako, aš labai džiaugiuosi, kad jūs mokote mano vaikus. Kai pasako štai taip – va, čia yra įvertinimas. Ne titulai yra įvertinimas, o žmonės. Titulai... Kiek jų gaunama! Ir ką? Gal kažkam titulai yra svarbūs, man ne.“
Jei ne chemijos mokytoja, tada kas? Sako, vis tiek būtų mokytoja, nes visą savo gyvenimą norėjo ja būti, dar vaikystėje supratusi, kad būti mokytoju tai reiškia nieko neveikti, tik stovėti prieš klasę ir gauti atlyginimą.
„Aš taip galvojau. O tetis (panevėžietiškai) sakė man, kad dirbti reikės labai labai daug. Jis buvo prieš. Ir jei ne mamos užstojimas, kad „leiskim daryti, ką ji nori“, aš pagal tetį būčiau studijavusi ekonomiką. Tetis pramatė, kad man bus labai sunku“, – sako mokytoja ekspertė.
O dabar tik pašmaikštauja: „Ir iš tikrųjų, na, ką aš veikiu, tik vadovauju pamokai – mokiniai dirba.“
Kai pradedi dirbti mokykloje, įsitikinusi pašnekovė, neįsivaizduoji, kad galėtum dirbti kitur, nes tik čia visada esi jaunas, gražus, pasitempęs, nes jauni žmonės verčia stengtis, būtent jie yra varomoji jėga eiti į priekį.
„Aš nesigailiu nė vienos dienos, kad dirbu mokykloje. Ai, viena diena vis dėlto buvo. Tai buvo laikas, kai Šiauliai mezgė, siuvo. Kartą klausiu mokinio, kodėl nepadarei namų darbų, o jis sako – „knopkes“ spaudžiau. Tą dieną pasijutau, kad, būdama 23 metų ir turėdama žinių, esu niekas. Bet tai truko tik vieną dieną“, – prisimena mokytoja.
Gyvenimo pamokos
„Mano santykis su vaikais toks, kad ne tik chemijos mokau, stengiuosi juos mokyti gyvenimo. Nes kitaip ir negalima mokykloje dirbti. Nesuprantu, kaip vaikai, atėję į mokyklą, nesisveikina su mokytojais, su budėtoja. Tai yra kultūra. Gali nemokėti matematikos, chemijos, anglų, lietuvių, bet turi būti kultūringas, nes tai yra didžiausia vertybė gyvenime.“
Papasakoja, kad po septintos valandos rytą eidama į darbą dažnai sutinka tuos pačius žmones su savo augintiniais. Per ilgesnį laiką pradėjo su jais sveikintis – paprasti žodžiai „labas rytas“ turi daug šilumos.
„Esu miesčionka, užaugusi Panevėžyje. Neturėjau savo kaimo, bet kai mane vaikystėje kažkas nusivežė į kaimą ir ten visi žmonės sveikinosi, man buvo taip smagu, taip gražu. Tai išlikę iki šiol.“
Vis dėlto sutinka, kad susvetimėjimo tarp žmonių daugėja.
Savo mokinius ji primygtinai ragina išbandyti save įvairiose srityse, jeigu tik kas nors ką nors pasiūlo: pasiseks ar nepasiseks, bet tai bus patirtis, suteikianti supratimo, ar išbandyta specialybė tinka.
„Esame sudarę sutartį ir su mokiniais kiekvienais metais važiuojame į Gyvybės mokslų centrą laboratoriniams darbams ir paskaitoms. Savo vaikams visada pasakau – jei nuspręsite, kad tai ne jums, turite skubiai pasikeisti savo profilį. Pliusas, jei laiku supratote, jog tai ne jums. Ar geriau mokytis penkerius metus ir tik pradėjus dirbti suprasti, kad nenori būti, pavyzdžiui, veterinaru, biochemiku arba chemijos inžinieriumi.“
Chemija yra meilė? V. Savickaitės žodžiais, ko gero, ji išmokusi mylėti tai, ką dėsto. Jei nemylėtų, jau seniai nebūtų ten, kur praleido šitiek pedagoginio darbo metų.
„Mokiniams sakau, jei mylėsite tai, ką darote, jums seksis. Jei pasirinksite mokytis gamtos mokslus, tai pareikalaus labai daug laiko, ryžto ir noro, bet jeigu rasite viską, ką pasakiau, ateitis bus gera, nes tai įdomus, perspektyvus, o ir pinigais motyvuojantis darbas, tai tiesa. Kas nori ir ryžtasi, tikrai pasiekia daug. O kas nenori, gali pasirinkti kitą kelią. Kiekvienas žmogus turi pasirinkti kelią, svarbiausia, kad tas kelias būtų savas.“
