Naujausios
„Šiaulių krašte“ publikavus rašinį „Apie knygą, tolstančią nuo žmogaus“, kur rašyta apie knygos alkį jaučiančią, bet bibliotekos negalinčią pasiekti Kentrių kaimo (Kelmės raj.) gyventoją Adelę Bumblauskienę, sureagavo nemažai skaitytojų. O pora jų nusprendė padovanoti kaime gyvenančiai senjorei knygų.
Kelmiškis bajoro ir dvarininko, knygnešio ir kultūros veikėjo, rašytojo, žuvininkystės pradinininko Lietuvoje bei Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjo bei rašytojų globėjo Vlado Putvinskio – Pūtvio palikuonis, Kelmės rajono savivaldybės tarybos narys ir ūkininkas Tautvilas Putvis aprūpino ponią Adelę knygomis visiems metams.
Taip sutapo, jog tos knygos iš rašinyje minėto tremtinio Vainiaus Urbonavičiaus, kurio tėvas į tremtį vietoj duonos ir lašinių vežėsi knygų, bibliotekos.
Skaitymo visiems metams
Perskaitęs rašinį „Apie knygą tolstančią nuo žmogaus“ šių eilučių autorei parašė jaunas ūkininkas, Kelmės rajono savivaldybės tarybos narys Tautvilas Putvis. Pasiūlė padovanoti senjorei knygų. Klausė, gal moteriai reikia ir materialinės paramos.
Gavęs Adelės telefono numerį, tuoj pat susisiekė su ja ir susitarė dėl susitikimo.
Tautvilas į Kentrius nuvyko su nemažu pundu knygų, kad Adelė turėtų iš ko pasirinkti. Gal kai kurias bus skaičiusi, nenorės pasilikti.
Jaunas ūkininkas buvo nustebintas, kad senjorė iš tiesų labai šviesi ir išmintinga moteris: „Gyvena sename, dar Smetonos laikų namelyje. Bet turi ir vandentiekį ir kaimo nuotekų sistemą. Pati pasikuria krosnį ir susitvarko namus, kartais paprašo savo augintinio pagalbos, bet savo norus riboja – nenori jo labai apsunkinti. Supranta, jog užtenka ir savų rūpesčių,“– susitikimo įspūdžius pasakoja Tautvilas.
Iš nemažo pundo knygų Tautvilas paliko apie dešimt grožinės literatūros kūrinių. Kai kuriuos Adelė jau buvo skaičiusi, todėl nepasiliko. Su savo geradariu apsikeitė telefono numeriais. Kai pritrūks knygų, Tautvilas vėl atveš. Bet Adelė patikino, jog dabar skaitymo jai užteks metams.
„Nuo knygų dulkes valau“
Inžinieriaus profesiją turintis, bet ūkininkauti proprosenelio Vlado Pūtvio – Putvinskio žemėje nusprendęs Tautvilas Putvis neseniai nupirko Kelmės šviesuolio, buvusio tremtinio, apie kurį sukurtas filmas ir ne kartą rašyta „Šiaulių krašte“, Vainiaus Urbonavičiaus namą.
Rašinyje „Apie knygą tolstančią nuo žmogaus“ taip pat minėtas Žibuoklių dvaro šeimininkas, Žemės ūkio mokyklos įkūrėjas V. Urbonavičiaus tėvas Henrikas Urbonavičius, kuris labai vertino knygą, už kai kurias mokėdavo karvės kainą, o į Sibiro tremtį vietoj duonos ir lašinių taip pat nusivežė pundą knygų.
Nuo tėvo neatsiliko ir V. Urbonavičius, kuris turėjo didžiulę biblioteką, daug senų laikraščių komplektų. Kadangi garbaus amžiaus šviesuolio šeima jau nepajėgė tvarkytis name, persikėlė į butą. Tačiau didžiulė, per daugelį metų sukaupta biblioteka ten netilpo. Todėl didžioji dalis leidinių atiteko naujajam namo šeimininkui.
V. Urbonavičius džiaugiasi, kad visą gyvenimą kaupti leidiniai atsidūrė patikimose rankose. Tautvilas Putvis – V. Urbonavičiaus giminaitis. Jo prosenelė ir V. Urbonavičiaus mama buvo seserys. O Vainius ir Tautvilo senelis – tikri pusbroliai.
„Dabar peržiūriu kiekvieną knygą. Nuo viršelio nuvalau dulkes ir vėl „apgyvendinu“ namuose, kur tiek metų prabuvo, – apie naujas savo patirtis ir susigyvenimą su naujais namais pasakoja knygnešio ir rašytojo bei rašytojų globėjo Vlado Putvinskio – Pūtvio proprovaikaitis Tautvilas. – Bet apie šimtas leidinių yra pasikartojantys, todėl juos mielai padovanosiu Adelei ar kitam knygos pasiilgusiam žmogui.“
„Gyvensma dar“
Tautvilo aplankyta Adelė Bumblauskienė buvo daug geresnės nuotaikos negu anuomet, kai skambino šių eilučių autorei ir skundėsi alkiu knygoms.
„Jau žadėjau pabėgt iš Kentrių. Vidsodyje nupirko uždarytos mokyklos pastatą. Ten žada įrengti Senelių namus. Sakiau, kad tik greičiau įrengtų. Eisiu neabejodama. Bet, kai surašė visą mano nedidelį turtelį, pasirodė, jog esu labai turtinga. Už gyvenimą Senelių namuose turėčiau kas mėnesį nemažai primokėti. Tai dabar manau: „Gyvensma dar savo namuose, kol kojas pavelku. O ko man reik? Skaitymo jaunas mandagus vaikiukas atvežė. „Šiaulių krašto“ žurnalistai pažadėjo priimti ranka rašytus mano rašinius. Tai sėdžiu sau prie savo įprasto stalo. Biškį parašau. Biškį paskaitau. Ateis pavasaris – po daržą pasiknebinėsiu.“
Adelė pripažįsta – buvo sunkių akimirkų. Ypač po vyro mirties. Liko viena su septyniom kiaulėm ir dvylika karvių. Ką daryti? Buvo ir depresija apnikusi. „Blioviau ir poterius kalbėjau. Daktarai liepė gydytis. O kaip aš gydysiuos, kad per gyvulius negaliu išeiti iš namų. Dabar viskas susitvarkė. Gerai man ir vienai. Esu pripratusi. Smagu, kai žmones pašauki, o jie atsiliepia. Buvo dienų, kai jau numirti norėjau. O dabar noriu gyventi.“
Beje, senjorei dovanėlę ruošia ir rašytoja Daiva Vaitkevičiūtė. Ketino jai paskambinti ir nuvažiuoti.
