
Naujausios
Liepos 19 d., pirmąją garsiųjų Šiaurės Lietuvoje Škaplierinės (Škapliernos) atlaidų dieną, linkuviai ir renginio svečiai atidengė paminklą išnykusiems Linkuvos apylinkių kaimams priminti ir juos užfiksuoti tautodailininko Eugenijaus Rimdžiaus sukurtoje medžio skulptūroje.
Šios prasmingos idėjos autoriai - Linkuvos miesto seniūnė Gitana Pašiškevičienė ir Kultūros centro direktorius Methardas Zubas.
Meistriškai atliktas darbas primena jau tik senolių atmintyje ir iš močiučių pasakojimų girdėtus išnykusius 40 Linkuvos apylinkių vietovardžius: Bagdoniškiai, Bubilai, Jonelioniai, Judiškiai, Gatautėliai, Plikeliai (Bajorynė), Lakštoniai, Kalneliai, Kerkšnis, Kirvelis, Norvaišynė, Ratkūnai, Raudonkalnis, Paberžiai, Paduobiai, Pagirininkai, Pukioniai, Puodžiūnėliai, Pušinė, Višeikiai, Vorlaukis, Šiaudiniai (Gevenoniai), Šilbalė, Šlingė, Šilgališkis, Skėreliai, Zimbiškiai, ir kiti.
Paminklo išnykusiems Linkuvos kaimams įamžinti šventėje dalyvavo Linkuvos klebonas Tomas Janavičius, Pakruojo rajono mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė, vienas iš idėjos sumanytojų - Linkuvos kultūros centro vadovas M. Zubas, o susirinkusius pamalonino Aelitos Garalevičienės vadovaujamas ansamblis „Linkava“.
Linkuvis V. Kacilevičius išsakė prasmingus žodžius, kad vietovardžiai yra „laiškai iš praeities į ateitį“. Ir jie šiandien gali būti užrašomi „ant akmens, medžio, koplytėlės, eilėrašty“. Šįkart tuos istorinės krašto atminties laiškus su išnykusių kaimų pavadinimais linkuviai užrašė medžio skulptūroje.
Kad Linkuvoje gyva istorinė krašto atmintis, ludija ir meistro E. Rimdžiaus iškalti žodžiai, kad „tėviškės, to stebuklų mažyčio kampelio, niekas tikrai nepakeis“.
Renginio metu kalbėjęs LRS Kultūros komiteto narys kalbininkas linkuvis dr. Stasys Tumėnas akcentavo: „Vietovardžių metų renginiai, minėjimai, veiklos Lietuvoje vyksta be išskirtinės pompastikos, realiais didesniais ar kuklesniais savivaldybių, bendruomenių darbais ir darbeliais, o svarbiausia, kad į juos įtraukiamas jaunimas, išgirstantis, įsiklausantis, kad Vilniuje Lietuvių kalbos instituto kartotekose saugoma užrašytų per 700 000 dar gyvų vietovardžių (toponimų) ir per 300 000, kuriuose nebėra gyventojų, kurie išnyko su istorijos virsmais, pokario viensėdžių naikinimu, melioracijomis ir sodybų tuštėjimo metu. Jaunimas suklūsta, kai išgirsta, kad net ir po 1990 -ųjų metų jau laisvoje Lietuvoje, neva remiantis žemėtvarkininkų nurodymais, Registrų centrų dokumentais, iš vartosenos bandyta išstumti, išbraukti apie 4000 vietovardžių. Štai kodėl LRS ir ryžosi 2019-uosius paskelbti Vietovardžių metais, kad naikinimo procesas būtų sustabdytas, kad išnykę pavadinimai būtų priminti, įamžinti Vietovardžių parkuose, atminimo lentose ir paminkluose, virtualiose svetainėse, žemėlapiuose, nes vietovardžiai yra mūsų tautos ryšininkai tarp praeities ir dabarties. Nuostabu, kad ir mano gimtojoje Linkuvoje plečiasi miesto kultūrinės erdvės, čia aktualizuojama krašto istorija. Ypač svarbu, kad į istorijos pasakojimus įsitraukų Žiemgalos krašto jaunimas“.