Perkaisti galima ir šiltnamyje

Per­kais­ti ga­li­ma ir šilt­na­my­je

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės me­di­kai įspė­ja – ge­gu­žės sau­lė ypač ak­ty­vi, net ir vė­sią die­ną il­gai bū­nant sau­lė­je ga­li­ma nu­deg­ti, o vi­są die­ną dar­buo­jan­tis šilt­na­my­je – pa­tir­ti ši­lu­mos smū­gį.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Daž­nai per­kais­ta so­di­nin­kai

Gy­dy­to­ja kar­dio­lo­gė Do­vi­lė Do­vi­dai­tie­nė, Šiau­lių li­go­ni­nės I kar­dio­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja, sa­ko, kad šiuo me­tu li­go­ni­nė­je kaip nie­kad daug sun­kių šir­dies li­go­nių. Žmo­nių, ser­gan­čių lė­ti­nė­mis šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis, būk­lė daž­nai pa­blo­gė­ja bū­tent pa­va­sa­rį ir ru­de­nį. Pe­rei­na­muo­ju lai­ko­tar­piu, pri­si­tai­kant prie stai­gaus at­ši­li­mo ar at­ša­li­mo, šir­džiai ir krau­ja­gys­lėms ten­ka ne­ma­žas krū­vis.

Pa­cien­tų pa­dau­gė­ja ir Neu­ro­lo­gi­jos sky­riu­je. Krau­ja­gys­lių ir šir­dies pro­ble­mos su­ke­lia ne tik in­fark­tus, šir­dies arit­mi­ją, hi­per­ten­zi­ją, bet ir ky­la in­sul­tų ri­zi­ka.

„Lie­tu­viai pa­si­žy­mi tuo, kad ar­ba ne­si­do­mi, ar­ba per ma­žai in­for­ma­ci­jos tu­ri apie svei­ka­tą. Gal­būt taip yra ir ki­to­se ša­ly­se, ta­čiau rei­kia pri­pa­žin­ti, kad mū­sų švie­ti­mas apie tai, kaip mes kiek­vie­nas tu­rė­tu­me rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta, yra pra­stes­nis. Žmo­nės kaž­ko­dėl gal­vo­ja, kad juos iš­gel­bės me­di­kai. Pir­miau­sia, me­di­kai ga­li ne­spė­ti, o ant­ra, ge­riau yra ne­su­sirg­ti ir rū­pin­tis, kad svei­ka­ta ne­pab­lo­gė­tų“, – sa­ko Vai­va Makš­tu­tie­nė, Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės me­di­ci­nos di­rek­to­rė.

At­ši­lus orams ne­ma­žą da­lį pa­cien­tų su­da­ro pa­gy­ve­nę žmo­nės, per­kai­tę so­de, dar­že, šilt­na­my­je.

„At­ve­ža žmo­gų su įta­ria­mu in­sul­tu. Pa­si­žiū­ri, kad jis vi­sas rau­do­nas, su­pra­kai­ta­vęs. Pa­si­ro­do, joks in­sul­tas, o tie­siog ši­lu­mi­nis smū­gis“, – pa­sa­ko­ja Kęs­tu­tis Dai­nius, Neu­ro­lo­gi­jos sky­riaus gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas.

Šilt­na­my­je, pa­sak neu­ro­lo­go, ge­riau­sias lai­kas dar­buo­tis, kai jis dar ne­pri­kai­tęs – nuo 6 iki 9 va­lan­dos ry­to.

„Esant karš­čiams žmo­nės nė­ra lin­kę sa­ve sau­go­ti, – pa­ste­bi ir D. Do­vi­dai­tie­nė. – Jie ei­na ra­vė­ti, so­din­ti ar pa­si­vaikš­čio­ti, ir neį­ver­ti­na, kad bū­nant karš­ty­je pra­kai­tuo­ja­ma ir ne­ten­ka­ma ne tik skys­čių, bet ir mi­ne­ra­lų.“

Per­kai­tus ga­li pra­dė­ti svaig­ti ar skau­dė­ti gal­va, at­si­ras­ti daž­nas šir­dies pla­ki­mas, ga­li net pri­tem­ti są­mo­nė. Pa­ju­tus šiuos simp­to­mus rei­kia ne­del­siant ei­ti į pa­vė­sį, vė­sin­ti kū­ną ir ger­ti skys­čių.

Žmo­nėms, ku­riems lin­kęs trik­ti šir­dies rit­mas, su pra­kai­tu ne­te­kus ka­lio ir mag­nio, pa­daž­nė­ja rit­mo su­tri­ki­mai. Žmo­nės, ku­rie tu­ri pa­di­dė­ju­sį krau­jo spau­di­mą, jei­gu per karš­čius ne­ge­ria pa­pil­do­mai van­dens, nu­kren­ta krau­jos­pū­dis, ir jie ne­be­ži­no, ką da­ry­ti su an­ti­hi­per­ten­zi­niais vais­tais.

Daž­na klai­da, jei pa­cien­tas sa­va­va­liš­kai nu­sto­ja var­to­ti vais­tus ar kei­čia jų do­zes, nes po ku­rio lai­ko spau­di­mas ga­li šok­te­lė­ti iki neįp­ras­tų aukš­tu­mų. Jei­gu ky­la klau­si­mų dėl vais­to var­to­ji­mo, rei­kė­tų pa­si­tar­ti su šei­mos gy­dy­to­ju ar kar­dio­lo­gu.

Ge­riau­sias gė­ri­mas – mi­ne­ra­li­nis van­duo

„Pir­miau­siai pa­cien­tams pa­tar­čiau ne­pa­mirš­ti ger­ti pa­kan­ka­mai van­dens, ne­tgi tiems, ku­riems pa­pras­tai pa­ta­ria­me ri­bo­ti skys­čių kie­kį iki pu­sant­ro lit­ro per pa­rą. Ge­riau­sia ger­ti mi­ne­ra­li­nį van­de­nį, kad pa­si­pil­dy­tų pra­ras­tų mi­ne­ra­lų at­sar­gos“, – pa­ta­ria kar­dio­lo­gė.

D. Do­vi­dai­tie­nė taip pat ne­re­ko­men­duo­ja šir­dies li­go­niams ei­ti į lau­ką, o juo la­biau bū­ti sau­lės ato­kai­to­je, įkai­tu­sio­se pa­tal­po­se pa­čiu karš­čiau­siu me­tu. Jei­gu ir na­muo­se la­bai tvan­ku, ge­riau­sia lai­ką leis­ti ten, kur vei­kia kon­di­cio­nie­riai, pa­vyz­džiui, pre­ky­bos cent­ruo­se.

Pa­sak K. Dai­niaus, pri­si­tai­ky­ti prie be­si­kei­čian­čių oro są­ly­gų žmo­gui pa­de­da skyd­liau­kė. Ta­čiau tam rei­kia ne vie­nos die­nos, ma­žiau­siai – sa­vai­tės. Ir karš­čiams už­klu­pus na­muo­se, ir nu­vy­kus į šil­tus kraš­tus, prie karš­čio rei­kia pra­tin­tis pa­laips­niui.

Neu­ro­lo­gas at­krei­pia dė­me­sį, kad pa­sta­ruo­ju me­tu pa­dau­gė­jo hi­po­nat­re­ni­jos at­ve­jų, kai or­ga­niz­me la­bai su­ma­žė­jęs nat­rio kie­kis.

„Drus­ka pa­skelb­ta vos ne vals­ty­bi­niu prie­šu. Drus­kos tu­ri bū­ti tiek, kiek rei­kia. Jei drus­kos or­ga­niz­me bus per daug, žmo­gus pa­teks pas kar­dio­lo­gą, jei per ma­žai – pas mus, neu­ro­lo­gus“, – sa­ko K. Dai­nius.

Hi­po­nat­re­ni­ja pa­si­reiš­kia orien­ta­ci­jos su­tri­ki­mu, gal­vos skaus­mu, py­ki­ni­mu, vė­mi­mu, leng­vu sme­ge­nų pa­bur­ki­mu.

„Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti drus­kos. Jei­gu yra šil­ta, žmo­gus pra­kai­tuo­ja, dar var­to­ja šla­pi­mą va­ran­čius vais­tus ir į sriu­bą ne­de­da drus­kos, ta­da ga­ran­tuo­tai pa­teks pas neu­ro­lo­gus“, – įspė­ja K. Dai­nius.

Gau­siai pra­kai­tuo­jant, drus­kos ne­tu­rė­tų at­si­sa­ky­ti ir hi­per­ten­zi­ja ser­gan­tys žmo­nės, ku­riems pa­pras­tai re­ko­men­duo­ja­ma var­to­ti kuo ma­žiau drus­kos.

Vei­dą įde­gė net ir vė­sią die­ną

Bū­nant sau­lė­je ri­zi­kuo­ja­ma ne tik per­kais­ti, bet ir nu­deg­ti odą.

„Dvi va­lan­das su bro­liu pa­žve­jo­jom prie tven­ki­nio ir nu­de­gėm. Bu­vo šal­ta, ir sau­lės ne­jau­tė­me. Bū­na, kad ir dak­ta­rai ne­pa­si­sau­go“, – as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi da­li­ja­si gy­dy­to­jas K. Dai­nius.

Pa­sak Re­dos Vait­ke­vi­čiū­tės-Ma­cai­tie­nės, Odos ir ve­ne­ros li­gų cent­ro gy­dy­to­jos der­ma­to­ve­ne­ro­lo­gės, žmo­nės vis dar re­tai nau­do­ja kre­mus nuo sau­lės. Jei­gu bū­da­mi pa­plū­di­my­je ir pa­si­te­pa kar­tais, tai ei­da­mi pa­si­vaikš­čio­ti, žve­jo­ti ar dar­buo­tis so­de – la­bai re­tai.

Kū­nui re­ko­men­duo­ja­mas kre­mas nuo sau­lės su SPF 30, plaš­ta­koms, vei­dui, kak­lui (vie­toms, ku­rios dau­giau ma­to sau­lės) – su SPF 50. Pa­sak gy­dy­to­jos, už­sie­ny­je yra kre­mų ir su dar di­des­niu ap­sau­gos fak­to­riu­mi.

„Nė­ra ne­kal­to nu­de­gi­mo ir ne­kal­to po­vei­kio odai. Pa­sau­li­nės svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos pri­pa­žin­ta, kad sau­lė yra kan­ce­ro­ge­nas. Ult­ra­vio­le­ti­niai sau­lės spin­du­liai su­ke­lia odos vė­žį.

Įde­gis yra odos ap­si­sau­go­ji­mas nuo sau­lės. Vei­kiant sau­lei me­la­no­ci­tai ga­mi­na me­la­ni­ną, ku­ris su­tei­kia odai rus­vą at­spal­vį. Tai ne kas ki­ta, kaip ap­sau­ga nuo sau­lės. Nu­de­gi­mas yra pa­vir­ši­nių odos ląs­te­lių pa­žei­di­mas, kai oda jau ne­be­su­ge­ba ap­si­sau­go­ti nuo sau­lės ir pa­raus­ta, pa­tins­ta, skau­da, sun­kes­niais at­ve­jais at­si­ran­da pūs­lių, joms nu­si­lu­pus, ero­zi­jų“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Var­to­jant tam tik­rus vais­tus ir bū­nant sau­lė­je ga­li­ma pa­tir­ti fo­to­tok­si­nę reak­ci­ją. Daž­nai to­kią reak­ci­ją su­ke­lia vais­tai nuo šir­dies arit­mi­jos, tet­ra­cik­li­nų gru­pės an­ti­bio­ti­kai, ne­ste­roi­di­niai vais­tai nuo už­de­gi­mo. Reak­ci­ją ga­li su­kel­ti ir ge­ria­mi, ir lei­džia­mi, ir te­pa­mi me­di­ka­men­tai.

Fo­to­tok­si­nes reak­ci­jas ga­li su­kel­ti ir au­ga­lai: cit­ri­nos, sa­lie­rai, kra­pai, pa­star­no­kai, mor­kos, pet­ra­žo­lės, rū­tos, vais­ti­nė dir­vuo­lė.

Fo­to­tok­si­nės reakci­jos me­tu oda ga­li pa­raus­ti, pa­tin­ti, nie­žė­ti, ją ga­li iš­ber­ti, net at­si­ras­ti pūs­lių.

Nuo­lat sau­lės vei­kia­ma oda grei­čiau sens­ta, iš­sau­sė­ja, pra­ran­da elas­tin­gu­mą, raukš­lė­ja­si. Ki­ti lė­ti­niai odos pa­ki­ti­mai – iki­na­vi­ki­nių ir na­vi­ki­nių da­ri­nių at­si­ra­di­mas. Už­ten­ka bent ke­le­tą kar­tų gy­ve­ni­me stip­riau nu­deg­ti sau­lė­je, kad atei­ty­je at­si­ras­tų ri­zi­ka su­si­rgti odos vė­žiu.

Pa­sak R. Vait­ke­vi­čiū­tės-Ma­cai­tie­nės, daž­nai klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad kuo il­giau bū­si sau­lė­je, tuo dau­giau or­ga­niz­me pa­si­ga­mins vi­ta­mi­no D. Už­ten­ka sau­lė­je pa­bū­ti 10–15 mi­nu­čių, kad pa­si­ga­min­tų vi­ta­mi­no D tiek, kiek rei­kia. Il­giau bū­nant sau­lė­je or­ga­niz­mas vi­ta­mi­no D dau­giau ne­pa­si­ga­mins ir jo at­sar­gų ne­pri­kaups. Ir ne­bū­ti­na iš­si­reng­ti sau­lė­je, už­teks, kiek spin­du­lių gaus ran­kų ir vei­do oda.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas Kęs­tu­tis Dai­nius: „Drus­ka pa­skelb­ta vos ne vals­ty­bi­niu prie­šu. Drus­kos tu­ri bū­ti tiek, kiek rei­kia. Jei drus­kos or­ga­niz­me bus per daug, žmo­gus pa­teks pas kar­dio­lo­gą, jei per ma­žai – pas mus, neu­ro­lo­gus.“

Gy­dy­to­ja kar­dio­lo­gė Do­vi­lė Do­vi­dai­tie­nė kai karš­ta pa­ta­ria var­to­ti pa­kan­ka­mai van­dens, ge­riau­sia mi­ne­ra­li­nio, jo ne­tu­rė­tų veng­ti ir žmo­nės, ser­gan­tys hi­per­ten­zi­ja.