Žolynai mena tradicijas ir kvepia sveikata

"Esu til­tas"

Sa­vo po­mė­gį au­ga­lams Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė va­di­na aist­ra ir pra­sme jos gy­ve­ni­mą va­ran­čią į prie­kį.

Eko­lo­gi­jos ir et­no­kul­tū­ros sklai­da, mo­te­rų užim­tu­mas, vers­lu­mo ska­ti­ni­mas – toks pa­grin­di­nis Nak­ti­žie­dės tiks­las.

Veik­la gi­mė iš mei­lės Lie­tu­vos au­ga­lams, žo­ly­nams ir me­džiams. "No­riu, kad atei­nan­ti kar­ta ne­pa­mirš­tų pro­tė­vių tra­di­ci­jų. Se­ku pa­sa­kas ir me­nu mįs­les apie au­ga­lus, pa­sa­ko­ju au­ga­lų is­to­ri­jas. Tai at­ve­ria ki­to­kį klau­sy­to­jų po­žiū­rį į mus su­pan­čią ap­lin­ką, po ko­jo­mis au­gan­čius au­ga­lus – ke­lia pa­gar­bą ir pa­si­di­džia­vi­mą jais ir mū­sų ša­lies gam­ta bei is­to­ri­ja", – da­li­ja­si min­ti­mis Kris­ti­na.

Jos veik­lo­je ga­li­ma įžvelg­ti ir pra­kti­nę pu­sę. Lie­tu­vo­je au­ga dau­giau kaip šim­tas rū­šių val­go­mųjų lau­ki­nių au­ga­lų, ku­riuos ga­li­ma pa­nau­do­ti kas­die­niam ir šven­ti­niam sta­lui.

"Tai nie­ko ne­kai­nuo­ja. Žo­lia­vi­mas gry­na­me ore stip­ri­na dva­sią ir kū­ną, ma­ži­na vi­sa api­man­tį šiuo­lai­ki­nį be­sai­kį var­to­ji­mą, – įsi­ti­ki­nu­si žo­li­nin­kė, sa­vo veik­la pro­pa­guo­jan­ti eko­lo­giš­kos eko­no­mi­kos idė­jas. – Esu til­tas tarp gam­tos pa­slap­čių ir jū­sų!"

Pa­tie­ka­lai iš lau­ki­nių au­ga­lų da­bar ga­mi­na­mi ge­riau­siuo­se ir gar­siau­siuo­se pa­sau­lio res­to­ra­nuo­se. Au­ga­lai ga­li tar­nau­ti ir kaip vais­tas. Ga­liau­siai mo­ky­da­ma juos kuo pla­čiau pa­nau­do­ti bui­ty­je Kris­ti­na ska­ti­na kai­mo mo­te­rų vers­lu­mą. Ne kiek­vie­nas kai­mo žmo­gus ga­li dirb­ti sun­kius fi­zi­nius kai­mo dar­bus. O žo­liau­ti vi­sai ne­sun­ku.

Erd­vė ir pri­va­tu­mas

K. Ši­lins­kie­nė ki­lu­si iš Ak­me­nės. Įgi­ju­si vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mo ma­gist­ro laips­nį Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te, ku­rį lai­ką dir­bo Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Ta­čiau su­lau­kus tri­jų vai­kų, mies­to bu­te pa­si­da­rė ankš­ta. Nusp­ren­dė pirk­ti na­mą kai­me. Tin­kan­čią so­dy­bą ra­do But­kiš­kė­je, kai­me­ly­je tarp Kel­mės ir Kra­žių.

"Nie­kuo­met ne­bu­vau gy­ve­nu­si kai­me. Pir­mą kar­tą į ran­kas paė­miau mal­kas. Ne­mo­kė­jau pjau­ti žo­lės, – pir­mą­sias die­nas But­kiš­kė­je pri­si­me­na jau­na mo­te­ris. – Da­bar taip čia pri­pra­tau, jog nie­kuo­met ne­si­kraus­ty­čiau į mies­tą. Erd­vė ir pri­va­tu­mas – nie­ko nė­ra ge­riau."

Kai­mas pa­dė­jo at­si­skleis­ti ir Kris­ti­nos ta­len­tams. Nuo ma­žens do­mė­jo­si au­ga­lais. Bio­lo­gi­ja ir che­mi­ja bu­vo mėgs­ta­miau­sios pa­mo­kos. Bend­rau­da­vo ir iki šiol bend­rau­ja su ne­to­lie­se gy­ve­nu­sia vais­ti­nin­ke ir žo­li­nin­ke Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­te.

Bu­vo įsto­ju­si į svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tą, bet nu­spren­dė pa­si­rink­ti tuo me­tu ma­din­ges­nę vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mo pro­fe­si­ją.

Ap­si­gy­ve­nu­si But­kiš­kė­je, at­si­dė­jo sa­vo mėgs­ta­mai veik­lai. Sa­vo pie­vo­je at­ra­do de­šim­tis ver­tin­gų au­ga­lų. Apie juos per­skai­tė dau­gy­bę moks­li­nių straips­nių. Nak­ti­mis, kai už­mig­da­vo vai­kai, ruoš­da­vo žo­ly­nus ar­ba­tai, da­ry­da­vo si­ru­pus, te­pa­lus, mui­lus ir ki­tus bui­ty­je rei­ka­lin­gus da­ly­kus. Vis­ką iš­ban­dė pa­ti. Da­bar sa­vo ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mis ga­li pa­si­da­ly­ti su ki­tais.

Nak­ti­žie­dė skai­to pa­skai­tas ir ve­da pra­kti­nius už­siė­mi­mus įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se: bend­ruo­me­nė­se, mo­kyk­lo­se, glo­bos įstai­go­se, vai­kų die­nos cent­ruo­se. Edu­ka­ci­ją apie na­tū­ra­lią kos­me­ti­ką ir val­go­muosius lau­ki­nius au­ga­lus te­ko ves­ti ir už­sie­nie­čiams ang­lų kal­ba.

"Pa­rė­jau į sa­ve"

"Gi­mė vai­kai – pa­rė­jau į sa­ve", – sa­vo at­si­kė­li­mą į But­kiš­kę ir ga­li­my­bes už­siim­ti mėgs­ta­ma veik­la aiš­ki­na žo­li­nin­kė.

Jau sep­ty­ne­ri me­tai ji ve­da edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus apie gy­do­mą­sias au­ga­lų sa­vy­bes. Už­siė­mi­mų po­rei­kis di­dė­ja. Che­mi­jos pri­si­so­ti­nę žmo­nės ieš­ko svei­kes­nės mi­ty­bos ir ma­žiau kenks­min­go gy­dy­mo­si al­ter­na­ty­vų. O val­go­mie­ji lau­ki­niai au­ga­lai tu­ri gau­sy­bę nau­din­gų me­džia­gų. Pa­vyz­džiui, di­džio­ji dil­gė­lė bal­ty­mų kie­kiu pri­lygs­ta ankš­ti­niams.

Pir­mai­siais gy­ve­ni­mo kai­me me­tais pri­sky­nė dil­gė­lių ir nu­ve­žė jas į tur­gų. Abe­jo­jo: "Kas jas pirks?" Bet nu­pir­ko. Da­bar kas­met klien­tai pra­šo, kad at­vež­tų.

Kris­ti­na dės­tė Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te. Moks­lo me­tai bai­gė­si, bet mo­te­rys pra­šo­si su sa­vo mo­ky­to­ja va­žiuo­ti į miš­ką rink­ti gau­ro­me­čio, čiob­re­lių, jo­na­žo­lių. Fer­men­tuo­tą siau­ra­la­pio gau­ro­me­čio ar­ba­tą ga­li ger­ti vi­si – nuo ma­žo iki se­no. Ji tin­ka ir kas­die­nai, ir kaip vais­tas. Tu­ri la­bai stip­rų priešuž­de­gi­mi­nį po­vei­kį. Ra­mi­na. Stip­ri­na ne tik kū­ną, bet ir dva­sią.

Šiuo me­tu žy­di pie­vos. Jo­se pil­na nak­ti­žie­džių. Ga­li­ma pri­si­rink­ti ger­vuo­gių la­pų–  stip­ri­na imu­ni­nę sis­te­mą, tin­ka mai­šy­ti su mė­to­mis ar čiob­re­liais. Že­muo­gių la­pų ar­ba­ta stip­ri­na krau­ją, tin­ka ir vai­kams.

Net­ru­kus pra­dės žy­dė­ti lie­pos. Jų žie­dai – ne tik ska­ni ar­ba­ta, bet tin­ka vei­dui praus­ti, plau­kams ska­lau­ti.

Ne pro ša­lį krau­ja­žo­lės ir dil­gė­lės. O žo­lių ka­ra­lie­nė šiuo me­tu žy­din­ti pel­ki­nė vin­gio­rykš­tė. Tai na­tū­ra­lus as­pi­ri­nas. Ji skys­ti­na krau­ją, tin­ka, kai aukš­ta te­mpe­ra­tū­ra. Be to, tu­ri imu­ni­nę sis­te­mą stip­ri­nan­čių me­džia­gų. Dar la­bai ska­niai kve­pia. Ga­li­ma ga­min­ti kva­piuo­sius alie­jus, pri­si­kimš­ti pa­gal­vė­les. Anks­čiau lie­tu­viai vin­gio­rykš­čių pri­dė­da­vo į šie­no čiu­ži­nius, ku­riais minkš­tin­da­vo lo­vą.

Žo­lia­vi­mas gry­na­me ore stip­ri­na dva­sią ir kū­ną, ma­ži­na vi­sa api­man­tį šiuo­lai­ki­nį be­sai­kį var­to­ji­mą.

Na­mus ga­li­ma kvė­pin­ti ir ba­li­niu aje­ru. Pa­va­sa­rį ir ru­de­nį ka­sa­me jo šak­nis. O da­bar ga­li­ma pa­si­skin­ti la­pų. Jie ir su­džio­vin­ti iš­lai­ko pui­kų kva­pą. Ga­li­ma pri­si­kimš­ti pa­gal­vė­les.

Kris­ti­na pa­ta­ria pa­si­rink­ti ir pa­pras­to­jo kie­čio. Jis tu­ri ra­mi­namojo po­vei­kio. Ypač pa­lan­ku jį skin­ti da­bar, kai sau­si orai. Nus­kin­tus kie­čius, kaip ir ki­tas žo­le­les, rei­kia ap­vy­tin­ti tam­sio­je, sau­so­je pa­tal­po­je. Vys­tant pra­si­de­da fer­men­ta­ci­ja – veik­lio­sios me­džia­gos pa­siun­čia­mos į la­pus. Pa­vy­tin­tus kie­čius rei­kia džio­vin­ti dvi – tris die­nas tam­sio­je sau­so­je pa­tal­po­je.

Vi­sas vais­ta­žo­les žo­li­nin­kė pa­ta­ria džio­vin­ti na­tū­ra­liai. Elekt­ri­ne džio­vyk­le nau­do­tis tik iš bė­dos, nes įkai­tęs plas­ti­kas sklei­džia kenks­min­gus jun­gi­nius, ga­li su­ga­din­ti sko­nį ir po­vei­kį. Vaistažoles lai­ky­ti po­pie­ri­niuo­se mai­še­liuo­se ir sau­go­ti nuo drėg­mės.

Ne­ki­lo ran­kos ra­vė­ti dar­žo

Ap­si­gy­ve­nu­si But­kiš­kė­je, Kris­ti­na kaip ir vi­si kai­mo žmo­nės pa­si­so­di­no dar­žą. Ta­čiau jis pri­žė­lė žo­lių. Nau­ja­jai so­dy­bos šei­mi­nin­kei tos žo­lės neat­ro­dė pikt­žo­lės. "Tri­ker­tė žva­gi­nė, dir­vi­nė naš­lai­tė, dir­vi­nė čiu­žu­tė – kaip ga­li to­kius au­ga­lus rau­ti. Iš dar­žo išė­jo nei šis, nei tas. Dau­giau ir ne­so­di­nu", – sa­ko žo­li­nin­kė.

Gam­tos my­lė­to­ją ne­ra­mi­na eko­lo­gi­nė Lie­tu­vos si­tua­ci­ja. Ma­žė­ja pie­vų. Žo­ly­nuo­se, kur anks­čiau ga­lė­jai nu­si­skin­ti že­muo­gės la­pų, da­bar ply­ti rap­sų lau­kai. Nyks­ta ne tik že­muo­gės, bet ir čiob­re­liai. Menks­ta au­ga­lų įvai­ro­vė. Vai­kai jau da­bar ne­be­pa­žįs­ta au­ga­lų, ne­ži­no jų var­to­ji­mo tra­di­ci­jų. Kai vy­res­nio­ji kar­ta išeis, ne­bus kas jiems apie au­ga­lus pa­pa­sa­ko­tų.

K. Ši­lins­kie­nė vai­kams per edu­ka­ci­nius ren­gi­nius pa­ro­do au­ga­lus, pa­sa­ko­ja apie jų sa­vy­bes ir nau­dą žmo­gui. Kad ge­riau įsi­min­tų, pa­sa­ko­ji­mus paį­vai­ri­na mįs­lė­mis, pa­sa­ko­mis ir ki­to­kiais da­ly­kais.

Mo­te­ris mo­ko da­ry­ti ma­žas van­tas, pri­tai­ky­tas du­šui, nes pir­ties dau­ge­lis Že­mai­ti­jo­je jau ne­be­tu­ri. Į van­tą de­da ber­žo ir lie­pos ša­ke­lių, pri­du­ria dil­gė­lių, krau­ja­žo­lių, ra­mu­nė­lių. Mat, kiek­vie­na ša­ke­lė ir kiek­vie­na žo­lė tu­ri ypa­tin­gą, vie­nai jai bū­din­gą po­vei­kį kū­nui.

Iš žo­le­lių, au­gan­čių ap­link, Kris­ti­na mo­ko sa­vo klau­sy­to­jus pa­si­ga­min­ti plau­ši­nių ar­ba kve­pian­čių pa­gal­vė­lių na­mams. Šal­ta­lan­kiai ir dil­gė­lės tiks nu­spal­vin­ti na­mų ga­my­bos mui­lus ar te­pa­lus.

Iš kiaul­pie­nių šak­nų, gi­lių, erš­kėt­ro­žių sėk­lų ar mor­kų ga­li­ma pa­si­ga­min­ti ska­nią svei­kuo­liš­ką ka­vą. Mo­ko ga­min­ti alie­ji­nę iš­trau­ką iš kaš­to­nų vai­sių. Ji tiks stip­rin­ti ko­jų ve­nas. Plau­kams prižiūrėti re­ko­men­duo­ja dil­gė­lių šak­nis.

"Kuo la­biau my­lė­si­me gam­tą, tuo il­giau ją iš­sau­go­si­me, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris. – Tai ir yra svar­biau­sio­ji ma­no dar­bo pra­smė."

Už tau­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mą K. Ši­lins­kie­nė ap­do­va­no­ta Že­mės ūkio mi­nisterijos dip­lo­mu. Be to, Lie­tu­vos šimt­me­čio pro­ga jai skir­tas Stel­mu­žės ąžuo­liu­ko klo­nas. Ne kar­tą žo­li­nin­kė pel­nė ir Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pa­dė­kų.

"Kai­me gy­ven­ti la­bai įdo­mu ir ge­ra. Pa­ti ap­lin­ka pa­dik­tuo­ja idė­jų ir ne­prit­rūks­ti veik­los. Ypač jei ran­di bend­ra­min­čių, pa­de­dan­čių tas idė­jas rea­li­zuo­ti", – sa­ko Kris­ti­na.