Naujausios
Architekto mintis ir energija neišnyksta
Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaryta architekto Kajetono Jurėno (1955–2015) kūrybos paroda „Pėdsakas Šiauliuose“. Ją inicijavę architektai ne tik atiduoda duoklę kūrybingai asmenybei. Paroda – impulsas mintims apie architektūros reikšmę, iššūkius, kuriuos prisiima architektas.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Susitikimas su kolega
K. Jurėnas mirė šių metų gegužės 18 dieną. Liepos 29 dieną jam būtų sukakę 60 metų.
Architektas į Šiaulius atvažiavo 1977 metais, baigęs tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dirbti Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių skyriuje.
Į jo kūrybos parodos atidarymo vakarą gausiai rinkosi miesto architektai, K. Jurėno kolegos, draugai, pažįstami. Dalyvavo architekto žmona Gražina Jurėnienė, sūnus Mindaugas. Abu – taip pat architektai.
Parodos kuratorius architektas Dalius Puzinas eksponuoti atrinko kolegos ranka darytus brėžinius, pastatų maketus.
Ekspozicijoje – K. Jurėno projektuotų geriausių pastatų nuotraukos. Baltame lape – ilgas visų darbų sąrašas, jame 171 projektas. Dauguma daryti Šiauliams. Trečdalis projektų liko neįgyvendinti.
„Mums visiems duotas signalas rengtis tokiam susitikimui“, – minorine gaida atidarė parodą Rūta Stuopelienė, Architektų sajungos Šiaulių skyriaus pirmininkė.
Ji priminė, kad K. Jurėnas buvo iš to dabartinių šešiasdešimtmečių architektų dešimtuko, kuris Šiauliuose pradėjo dirbti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtyje.
„Mus tuometinė miesto valdžia palaikė. Gyvenome, dirbome, neskaičiuodami valandų, o mūsų vaikai augo tarp darbo stalų, – prisiminė R. Stuopelienė. – Kajetono darbų sąrašas neįtikėtinas – kokio darbštumo buvo žmogus, tiek projektų užtektų keliems architektams per visą gyvenimą.“
Apie kūrybos metodus ir misiją
Kartu su K. Jurėnu dirbęs architektas Jonas Barkauskas prisiminė: „Dirbome paromis, sargas ateidavo išvaryti namo. Kajetonas po du projektus vienu metu darydavo.“
Architektas keliavo po užsienį, kad pamatytų žymiausią pasaulio architektūrą. Ragino kolegas tai daryti. Apvažiavo visus kontinentus, išskyrus Australiją.
Kilęs iš Kupiškio, didžiavosi savo gimtine, pabrėždavo, jog kupiškėnas buvo garsusis architektas Laurynas Gucevičius (Stuoka Gucevičius). Į jį lygiaviosi.
Kolegos pabrėžė, jog K. Jurėnas – iš tų architektų, kurie neįsivaizduoja projekto be pastato maketo, vien kompiuterinės projekto vizualizacijos.
Pasak architekto Algimanto Černiausko, „pjaustydamas, lankstydamas maketą, lipdai pastatą rankomis“.
Jo žodžiais, ir ranka daryti brėžiniai ypatingi – „ranka brėžiama linija – tai mąstymo būdas“.
„Kajetonas buvo profesijos fanatikas, atsidavimas ir meilė profesijai vedė šį žmogų“, – teigė R. Stuopelienė. Linkėdama analizuoti K. Jurėno darbus, pabrėžė architektūros svarbą visuomenės gyvenime.
„Architekto profesija yra išskirtinė, – teigė ji. – Architektas daro didelę įtaką žmogaus ir visuomenės gyvenime. Labai gaila, kad šiandien architektūra yra nuvertinama – suvedama į kvadratus ir pinigus pagal užsakovo reikalavimus.“
Kad ne visi architektai galėjo prisitaikyti prie naujų reikalavimų ir atsiradusio biurokratinio popierizmo, kalbėjo ir J. Barkauskas.
Šviesi ir pakylėta
„Nors paroda in memoriam, bet ji šviesi, pakylėta iki meninės raiškos, suteikianti reikšmę architektų savivokai“, – sakė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, įvertindamas ir parodos kuratoriaus pastangas.
Jis pabrėžė, jog tai impulsas sustiprinti, suburti architektų bendruomenę, nubrėžti perspektyvas.
„Paroda ir dramatiška – kaip ir pats Kajetonas, kaip jo žvilgsnis į viską, kaip jo kritiška kalba, – prisiminė V. Kinčinaitis. – Čia matome miesto gyvenimo pjūvį – ir chaotišką, ir posajūdinį, kuomet viena visuomenė traukiasi, miršta architektūra utopinė, modernistinė. Tarp minties griuvėsių jaučiamės nejaukiai, o jokios kitos ateities dar nėra.“
Jis ragino architektus prisiimti iššūkį, kaip tai bandė daryti K. Jurėnas – kurti naują architektoninę erdvę, kuri yra juntama, matoma, išgyvenama architekto fizine įtampa.
„Ekspozicijoje matome, kiek daug stiprių jėgų susiduria viename taške, kibirkščiuoja hibridinis modernistinis stilius, postmodernistinis eklektiškumas atsiranda, simbolika, kitos visuomenės – prabangios visuomenės – bruožai, – sakė V. Kinčinaitis. – K. Jurėnas prisiima iššūkį. Emocijas, svajones, chaotiškas mintis apskaičiuoja, racionalizuoja, išbraižo, paverčia architektūriniais statiniais.
Tai labai meniška paroda, o kad mūsų čia tiek daug susirinko – tai todėl, kad Kajetonas visų pirma buvo reiškinys, laisva asmenybė – todėl jo mums labai trūksta.“
Architekto pėdsakas
K. Jurėnas vienas ir su bendraautoriais projektavo komercinius ir gamybinius pastatus, gyvenamuosius namus.
Estetiniu vaizdu išsiskiria daugiabučiai Šiauliuose Paukščių take, Neringos ir Stalupėnų gatvėse, „Šaulio“ viešbutis, suprojektuotas rekonstruojant senus pastatus, bankas Vilniaus gatvės bulvare, dengtas turgaus pastatas, laisvalaikio centras „Neapolis“, visuomeniniai pastatai, tarp jų – Šiaulių miesto savivaldybės naujoji posėdžių salė.
Restauruoti, rekonstruoti kultūros paveldo objektai. Tarp jų – Sukilėlių kalnelio paminklas, Beržėnų dvaras (Kelmės rajone).
Už kūrybą laimėta ne viena premija, tarp jų – 1989 metais Tarybų Sąjungos geriausių metų objektų apžiūros I laipsnio diplomas – už taupomojo banko (dabar „Swedbank") pastatą Šiauliuose.
„Kaip jam reikėjo susitarti su savimi ir keisti šį vieną geriausių savo kūrinių – tai nėra lengva kūrėjui“, – sakė R. Stuopelienė, apgailestaudama, jog nerado nuotraukos su banko vaizdu iki rekonstrukcijos.
Paskutinis K. Jurėno įgyvendintas projektas – Kurtuvėnų dvaro sodybos kumetyno rekonstrukcija.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ATMINTIS: Architektas Kajetonas Jurėnas, kuriam atminti surengta paroda, per keturis kūrybos dešimtmečius Šiauliuose paliko ryškų pėdsaką.
KOLEGOS: Parodą inicijavę architektai Rūta Stuopelienė, Dalius Puzinas teigė, jog K. Jurėnas buvo profesijos fanatikas. Šalia – ŠU dailės galerijos vadovas Kornelijus Užuotas.
EKSPOZICIJA: Architekto rankomis pjaustytuose, lankstytuose maketuose – atsispindi ypatingas kruopštumas, energija, pastato pojūtis.
