Naujausios
Dirbti Lietuvai – ten, kur tavęs reikia
Šiaulių „Rasos“ progimnazijai, kuri ilgai neturėjo vadovo ir su kuria atsisakė jungtis Lieporių pradinė mokykla, pradėjo vadovauti kelmiškė ūkininkė Audronė Ispiryan. Ji yra Povilo Višinskio (1875–1906), garsaus visuomenės veikėjo, pedagogo, rašytojo, giminės atžala. „Povilas Višinskis turėjo nuostatą padėti tam, kuriam sunku, aš taip pat. Matyt, tai genuose“, – sako naujoji direktorė.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Iš ūkio – į mokyklos vadovus
– Kelmės rajone esate žinoma ūkininkė, o Šiauliuose tapote nauju švietimo bendruomenės veidu. Kas lėmė tokį posūkį?
– Esu ne tik ūkininkė, bet ir mokytoja. Studijavau Šveicarijos Lozanos universitete anglų ir prancūzų kalbas. Mano vyras armėnas studijavo tarptautinę teisę. Prieš vienuolika metų grįžome į Lietuvą susilaukti pirmosios dukros. Dabar jau auginame tris dukras.
Pati augau Naujojoje Akmenėje, ten baigiau mokyklą. Mano močiutė į Akmenę pabėgo iš Užvenčio, kad išvengtų tremties. Buvo suimtas ir ištremtas mano senelis. Jo dėdė buvo Povilas Višinskis. Aštuonerius metus senelis kalėjo Sibiro lageriuose.
Nei močiutės, nei senelio jau nebeturėjau, kai pradėjo grąžinti žemes. Mano mama atgavo Višinskių žemes šalia Užvenčio. Grįžę iš Šveicarijos ten su vyru pradėjome verslą – auginame avietes.
Verslą vyras daro, aš padedu tvarkydama finansus, buhalteriją, užsiėmiau ir projektais. Bet dirbau ir mokytoja – Kražantės progimnazijoje dėsčiau anglų kalbą, Kelmės Jono Graičiūno gimnazijoje – prancūzų kalbą.
– Neplanavote grįžti į Šveicariją?
– Iš pradžių manėme, kad grįšime atgal, bet gyvenimą dėlioji kaip dėlionę. Po truputį įsikūrėme Lietuvoje, o dabar, kai jau turi tokią didelę dėlionę, nebeturi kur pabėgti.
Pedagoginis darbas, vaikai, mokykla – tai, kur aš esu gyva, kur galiu save realizuoti. Todėl ir dalyvavau konkurse į „Rasos“ progimnazijos direktorės pareigas.
Smagu, kai prosenelių svajonę realizuoji – dar Povilo Višinskio tėvai svajojo, kad vienas sūnus eis mokslus, mokys vaikus, kitas bus prie žemės, augins sodą.
Mes su vyru tokį viduriuką radom. Man smagu, kad dirbu Lietuvoje ir Lietuvai.
Negatyvios žinios neatbaidė
– „Rasos“ progimnazija laikoma problemine kritine mokykla. Su ja nenorėjo jungtis nuo šių mokslo metų uždaryta Lieporių pradinė mokykla, mokytojai ir mokiniai pasuko į kitą progimnaziją. Žinojote?
– Žinojau, kad mokykla turi problemų. Internete apie ją negatyvių žinių perskaičiau daug daugiau nei gerų.
Kodėl ėjau? Povilas Višinskis turėjo nuostatą padėti tam, kuriam yra sunku. Matyt, tai yra ir mano genuose.
Kai pirmą kartą bandžiau laimėti mokyklos vadovo konkursą Raseiniuose, nustebau išgirdusi, jog esą ne į tą mokyklą einu pagal savo gebėjimus, patirtį.
Tuomet pagalvojau, jeigu Povilas Višinskis būtų taip galvojęs: ne tame kaime gyvenu, ne tuos žmonės mokau, kaip būtų buvę?
Dirbi Lietuvai ir dirbi ten, kur tavęs reikia.
– „Rasos“ progimnazijos pastatas buvo statytas tūkstantinei mokyklai. Kokią ją pamatėte rugsėjo 1-ąją?
– Yra 408 moksleiviai. Mokykla iš tiesų pasirodė labai didelė – patalpų labai daug. Bet turiu idėjų, kaip panaudoti tuščias erdves.
Svarbiausia, kad čia ir vaikai šaunūs, ir yra daug šaunių mokytojų. Jie daro daug gražių dalykų, bet kažkodėl apie tai nežinoma. Dirba labai stiprūs anglistai, vaikus muzikos moko Laura Remeikienė, kurios dainos ir projektai žinomi visoje Lietuvoje, bet net apie tai negarsinama.
Čia – kaip politikoje: vieni susivynioja į gražų popieriuką, ir už juos balsuojama, kiti dirba tyliai ir pralaimi.
Manau, jog nemokėta savo mokyklos pateikti, pasigarsinti ir parodyti, kas yra gero daroma.
Mokykla dirba vaikui
– Kokią mokyklos viziją turite? Kas gelbėtų mažėjančias mokyklas?
– Mokykla visų pirma turi dirbti vaikui. Bet vaikui čia nebus gera, jeigu nebus mokytojo ir tėvų bendro rūpesčio vaiku.
Vaikas, tėvai ir mokytojas jeigu darniai kartu nedirbs – nieko nebus. Tas jų ryšys turi būti labai stiprus.
Matau spragas, kurias norėtųsi užtaisyti ir padaryti mokyklos kelią lygesnį, kad ir tėvams būtume labiau suprantami ir vaikai nesijaustų kažkuo prastesni, jeigu eina į „Rasos“ progimnaziją.
Juolab kad jie tikrai ne prastesni nei kiti vaikai: ir mokosi, ir muzikuoja, ir sportuoja.
O šiandien bet kuriai mokyklai Lietuvoje galima pasakyti: esate ant ribos. Bet tai ne mokyklų problema. Politikai turi spręsti, žiūrėti, kodėl emigracija yra tokia didelė, kodėl toks mažas gimstamumas Lietuvoje.
– Šveicarijoje gyvenote, mokėtės, kokia ten yra mokykla? Ko mums stinga?
– Ten mokytojai su mokiniais yra kartu – bendrauja, kuria – kartu stato namą.
Pas mus – atotrūkis. Mokytojas dirba sau – kad uždirbtų pinigų. Labai mažai yra pasiaukojančių mokytojų – dirbančių vaikams.
Kita vertus, ir vaikai, ir tėvai tarsi bijo mokytojų.
Ta baimė, atotrūkis yra dėl to, kad nėra glaudesnio bendravimo su mokytojais. Jis turi būti tikslingas – nukreiptas į vaiko poreikius, prisitaikantis prie aplinkos, kintantis.
Negalime stovėti vienoje vietoje, nes šiais laikais viskas labai greitai kinta. Turime spėti pasigriebti naujoves – spėti į traukinį.
Apie valstybės požiūrį
– Mokyklos priklausomos nuo mokinio krepšelių, švietimas yra tapęs paslauga. Ką apie tai manote?
– Manau, jog krepšeliai nėra gerai – jie tarp mokyklų sukelia daug pykčio ir prasideda purvini dalykai.
Gal ir galima sutikti, kad parduodame paslaugą – ugdymą. Bet tas ugdymas turi būti kokybiškas, o į jį įeina ir metodinė mokytojų veikla, ir kvalifikacijos kėlimas. Mokytojai patys turi būtų apsišvietę šiuolaikiški, duoti vaikui šiuolaikines, o ne pasenusias žinias.
Švietimui reikia tinkamo politikų dėmesio. Tą pačią emigraciją galime sustabdyti per švietimą. Kad vaikai tobulėtų, gyvendami Lietuvoje, ir čia būtų laimingi.
– Ar grižusi į Lietuvą pati nepatyrėte nusivylimų?
– Visada visokių nusivylimų būna. Ypač kad mūsų valstybė labai nemyli dorai, tvarkingai gyvenančių šeimų.
Štai, sako, jeigu turi žemės, tai nesvarbu, jog tris vaikus augini – jokios paramos tau nereikia. Net tų simbolinių 50 litų vaiko pinigų. Ūkininkas esi – vadinasi, turtingas.
Jeigu darau investicijas, tai gal po penkerių metų ir labai gerai gyvensiu, bet šiandien, ką daryti? Gal ūkis į minusą eina, tai ar vaikui žemę duoti valgyti?
Nereikėtų nė vieno vaiko skriausti. Kad oriai jaustumėmės savo šalyje, niekas neturi būti žeminamas.
Jono TAMULIO nuotr.
DŽIAUGSMAS: Audronė Ispiryan, prieš vienuolika metų iš Šveicarijos grįžusi į Lietuvą ūkininkauti ir dirbti mokytoja, sako: „Smagu dirbti Lietuvoje ir Lietuvai.“
NUOSTATA: „Rasos“ progimnazijos direktorė Audronė Ispiryan įsitikinusi: „Mokykla pirmiausia turi dirbti vaikui, o mokykloje svarbiausia – vaiko, mokytojo ir tėvų stiprūs ryšiai.“
