Naujausios
Išmokta įsisavinti kultūros lėšas
Valstybės kontrolė paskelbė, kad Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo renginiams ir projektams nešvariai išleistas beveik milijardas litų. Sėdo nors vienas veikėjas, pasišildęs rankas ar leidęs pasišildyti draugeliams? Anaiptol. Prokurorai viską užglaistė, nutraukė bylas. Ar dėl to, jog advokatauja įsisavintojams? Ar dėl nesugebėjimo tirti nusikaltimų?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo rašytojas Vytautas BUBNYS, Seimo nariai Naglis PUTEIKIS ir Vitalijus GAILIUS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
 |
| Diskusija ELTa nuotr. |
G.JAKAVONIS: Vytautai, ar tais tamsiais tarybiniais laikais, kai jūs rašėte „Arberoną“, kai statė filmą „Maža išpažintis“, kildavo tokių problemų, kad nuo kultūros nusukama lėšų ir jos dingsta nepanaudotos?
V.BUBNYS: Labai nelengva pasakyti, kaip ten būdavo su lėšomis, finansiniais dalykais. Jie į viešumą visai nepatekdavo. Ir spauda apie tai nerašė, kaip dabar rašo. Bet kultūrai dėmesys tikrai buvo didžiulis. Nors kultūra buvo kryptingai, ideologizuotai formuojama, bet po ta valdžios pridedama ideologine skraiste ji vis dėlto, reikia pasakyti, buvo suklestėjusi sovietmečio pabaigoje. Didelis dėmesys buvo skiriamas teatrams. Kokių puikių filmų, laimėjusių ne vieną Europos festivalių prizą, pastatė mūsų Lietuvos kino studija. Europoje ir kitur garsėjo mūsų filmai, garsėjo mūsų dailė. Kultūriniai ryšiai irgi buvo puikūs. Tad kultūrai pinigų nebuvo gailima. O ir rašytojai negali pasiskųsti, kad jų honorarai buvo prasti. Rašytojas galėjo lengvai pragyventi vien iš honorarų, jeigu kas antri treti metai išleisdavo knygą. Jeigu nekalbėtume apie ideologinius dalykus, kultūros žmonėms gyventi buvo nesunku ir nesudėtinga. O tie, kas norėdavo, ir tais laikais savo kūryboje galėdavo pasakyti labai daug. Tie kūriniai ir šiandien plačiai žinomi. Ne vienas rašytojas gavo nacionalinę premiją būtent už tais laikais išleistus kūrinius.
Į atgimimą ėjome pakylėta dvasia. Visi kultūros žmonės ir visa tauta ėjo siekdami laisvės ir galvodami apie Lietuvos ateitį. Žinoma, daug ką praradome, daug ką gavome atkūrę nepriklausomybę. Praradome tai, ką ir reikėjo prarasti. Bet pradėjome prarasti ir tai, ką turėjome gauti, o negavome. Mano galva, praradome moralinį pamatą po savo kojomis. Dvasinį pamatą. Viskas matuojama pinigu. Kapitalas taip ėmė visus valdyti, kad į kultūrą kuo toliau, tuo mažiau pradedame kreipti dėmesio.
Iš pradžių, pirmame dešimtmetyje, kultūrai dėmesio, jeigu kalbėtume apie finansus, dar buvo skiriama daugiau. O vėliau to dėmesio vis mažėjo ir mažėjo. Dar pačioje krizės pradžioje iš kultūros buvo atimta labai daug. Ji buvo priversta pati kapstytis. Kaip anksčiau, taip ir dabar visi tikime ateisiant geresnius laikus. Bet tai skamba nerimtai. Kiekviena į valdžią atėjusi partija žada tą geresnį gyvenimą, tačiau kai jos kadencija baigiasi, pamatome, kad kultūros gyvenimas ne tik nepagerėjo, bet net pablogėjo. Nelinksmi tai dalykai.
Jeigu pamėginsime pasižiūrėti, kiek oficialiai lėšų skirta kultūrai, pamatysime milijoninius skaičius. Bet, Dieve mano, kiek tų milijonų buvo išpustyta, vėjo išnešiota! Šventėme Lietuvos paminėjimo tūkstantmetį, tam buvo skirti milijonai. Bet visi puikiai žinome, kad dalis tų milijonų dingo, apie tai kalbėjo dienraščiai, spauda, radijas, televizija. Kas tais milijonais pasinaudojo? Tyla. Niekam neįdomu. Taip ir kitose srityse tie milijonai dingsta. Tik pakalbama apie tai, kaip ir apie Operos ir baleto teatro rekonstrukciją. Kiek milijonų tam išleista! Apie tai buvo kalbama ir rašoma aiškiai ir konkrečiai. Dabar ramu ir tylu, draugeliai vienas kitą paglostė, vienas kitam į kišenę, matyt, nemažai įdėjo. Ir ramybė. Nors ir buvo pradėti kai kurie tyrimai, jie labai gražiai baigėsi. Rankas paspaudė viens kitam. Draugaukime toliau. Draugaujama po šiai dienai. Tokie dalykai kelia didelį nerimą ir galvos skausmą.
G.JAKAVONIS: Buvo paminėtas Operos ir baleto teatro atvejis, „Vilniaus – kultūros sostinės“ projektas, prisiminkime klasikinį pavyzdį – mūsų vadinamąjį vamzdį.
N.PUTEIKIS: Norėčiau pradėti nuo Operos ir baleto teatro, nes tuomet Seimo nariai Kazimieras Uoka, Aurelija Stancikienė bandė atlikti kontrolę. Tačiau jiems kelią užkirto Parlamentas. Seimo etikos ir procedūrų komisija, suformuota iš visų partijų atstovų, paskelbė, kad abu Seimo nariai neturi teisės vykdyti kontrolės, nes tai gali daryti tik komitetas. Vadinasi, lietuviai išsirinko į Parlamentą tokius žmones, kurie demonstratyviai leidžia vogti ir baudžia kitus Seimo narius, bandančius padaryti nors šiek tiek tvarkos Lietuvoje. Tada aišku, kodėl Generalinė prokuratūra nenori nieko matyti, nors mes skaitome spaudoje, kad dokumentai iš Vokietijos neatsiunčiami. Tai akivaizdu, kad prokurorai neprašo pagalbos iš Vokietijos prokuroro. Akivaizdus ir Valdovų rūmų tyrimų užgesinimas, ir visų kitų.
Vienas iš lėšų šaltinių – tai sustabdyti vagystes. Deja, jos klesti. Ir mes matome naujų pavyzdžių, šiuo metu atsiranda kastos tiek tarp kultūros darbuotojų, tiek tarp prokurorų, kurie leidžia vogti, skatina. Gniuždo žmones, kurie mąsto, kad reikia gyventi tvarkingai ir sąžiningai. Ir tas blogis plaukia iš Seimo. Tai buvo ankstesnės kadencijos Seime, šiame Seime iš esmės lygiai tas pats. Nematau jokio kokybinio pasikeitimo.
Antras lėšų šaltinis – biudžeto lėšų perskirstymas. Mes galime pažiūrėti, kaip tos lėšos yra skirstomos, pvz., Lenkijoje arba Anglijoje. Štai Anglijoje partijos susitarė, kad muziejai yra nemokami. Tai politinis sprendimas. O kas trukdo Lietuvoje politikams nuspręsti, kad kultūra yra svarbi valstybės sritis? Tačiau Lietuvos parlamentinės partijos meldžiasi pinigams, jos nemėgsta, turbūt net nekenčia kultūros. Joms labai patinka, labai patogu vadovautis Laisvosios rinkos instituto ideologija, kuri sako, kad tik turtingas ir įžūlus verslininkas yra civilizacijos variklis. Žodis „kultūra“ Laisvosios rinkos institutui yra nežinomas, iš esmės nekenčiamas. Neseniai paskelbtame Aloyzo Sakalo straipsnyje iš esmės patvirtinta tai, ką mes beveik visi matome, – kad mūsų partijoms vadovauja Laisvosios rinkos institutas. Tai apie dėmesį kultūrai, apie nemokamus muziejus, apie didesnį procentą biudžeto lėšų nėra ką ir kalbėti.
Trečias šaltinis – mes esame mažiausiai lėšų surenkanti valstybė Europoje, šešėlinis sektorius yra milžiniškas ir jei kokį vieną kitą ten besisukantį milijardą valdžiai, kuriai nors partijai, koalicijai pavyktų paimti, jo dalis galėtų tekti kultūrai. Tačiau mes turime labai akivaizdų praėjusio Seimo ir dabartinės Prezidentūros, viso politinio elito susitarimo rezultatą. Kai tuometiniai FNTT vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas bandė kišti rankas į tą šešėlinę ekonomiką, iš ten paimti keletą milijardų, juos tuoj pat atleido. Atleido visos politinės partijos kartu su Prezidentūra, veikdamos išvien ir vadovaujamos nebe Laisvosios rinkos instituto, o Valstybės saugumo departamento.
Apibendrindamas apie visus šiuos tris šaltinius pasakysiu, kad didžiųjų partijų viršūnėse esantys politikai kartu su Prezidentūra, Laisvosios rinkos institutu ir saugumu iš esmės yra nusiteikę antikultūriškai. Ir tuo mes skiriamės nuo Anglijos, nuo Estijos, nuo Latvijos ir nuo Lenkijos.
G.JAKAVONIS: Ar kultūros lėšų grobstymas netapo lyg ir savotiška verslo rūšimi? Kas gali pasakyti, kiek tas liūdnai pagarsėjęs vamzdis kainuoja. Kiek čia yra meno...
V.GAILIUS: Mano žiniomis, projektai, susiję su šiomis meno sritimis, kainavo, rodos, 270 tūkstančių.
G.JAKAVONIS: Jeigu tiek mokėtumėt, tokį vamzdį tikrai daug pigiau sugebėčiau padaryti.
V.GAILIUS: Šiandien kartu su Antikorupcijos komisijos nariais Eduardu Šablinsku ir Ričardu Sargūnu buvome Lietuvos kriminalinės policijos biure, kur saugoma Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimu nutraukta ikiteisminė tyrimo byla. Ją sudaro 100 tomų. Nutraukta prokuroro nutarimu nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika dėl „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ metu vykdytų įvairių projektų, kurių rezultatus matėme ne tokius, kokių tikėjomės, arba visai nematėme. Mes susipažinome su šiuo tyrimu. Į akis krito įtartina Generalinės prokuratūros pozicija. Prokuratūra iš esmės bandė vertinti tik nusikaltimus finansų sistemai, ieškoti nusikaltimų turtinėms teisėms požymių, tačiau visai nebuvo vertinamos korupcijos apraiškos, t.y. nusikaltimai valstybės tarnybai, piktnaudžiavimas ar nusikalstamas neveikimas. Ir nebuvo vertinama net tarnybinės ar materialinės atsakomybės kontekste Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ar tos pačios VšĮ vadovų veikla.
Toks visiškas nebaudžiamumas toliau skatins kėsintis į kultūrai skirtas lėšas. Kultūros vertybę įvertinti sudėtinga, ar ji verta tų pinigų, ar neverta. Čia ir atsiranda galimybė piktnaudžiauti. O piktnaudžiavimas užkardomas tiktai griežtomis represinėmis ir prevencinėmis priemonėmis, antikorupciniu auklėjimu. Šito pas mus nėra. Yra nebaudžiamumo atmosfera.
Ta pati nebaudžiamumo atmosfera galėjo būti ir minėtoje Operos ir baleto teatro istorijoje. Atsitiktinai tuo metu aš, būdamas policijos pareigūnu, vadovaudamas organizuoto nusikalstamumo tyrimo daliniams, buvau nukreiptas į konkursą, jį laimėjau ir tapau FNTT direktoriumi. Šioje tarnyboje pagal prokuratūros sprendimą buvo atliekamas finansinės veiklos patikrinimas dėl minėto ikiteisminio tyrimo dėl Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcijos. Šiame ikiteisminiame tyrime norėčiau pasakyti didelį didelį, jau dabar visuomenės, „ačiū“ spaudai, kad ji viešino įtartinus tuometinių vadovų susitikimus įtartinose vietose, kavinėse.
G.JAKAVONIS: Tai – dienraštis „Respublika“...
V.GALIUS: Aš radau pradėtą tyrimą, pavestą žmogui, kuris niekada to tyrimo pagal savo gebėjimus nepabaigtų. Taip yra vilkinamos bylos. Per metus ir nebuvo pradėta tirti, reviziją daryti. Mes padarėme per tris mėnesius. Galbūt tai irgi buvo vienas iš Naglio paminėtų pretekstų.
Šiandien ši byla yra ne visai beviltiška, nes, mano žiniomis, vienas iš nusikalstamos veikos epizodų yra perduotas teisminiam nagrinėjimui, kiti epizodai yra toliau tiriami, bendradarbiaujama su Vokietijos pareigūnais. Ar mūsų Generalinei prokuratūrai užtenka kompetencijos rungtis su Vokietijos kompanijos advokatais, aš abejoju, nes stipriausias prokuroras tarptautininkas Lietuvoje Rolandas Tilindis dėl vykstančių procesų Generalinėje prokuratūroje išėjo iš jos. Ir nebaudžiamumo atmosfera toliau išliks tokia pati, toliau skatins tuos elementus, kurie gviešiasi kultūrai skirtų lėšų.
G.JAKAVONIS: Kultūra yra tautos sudedamoji dalis. Ji mus identifikuoja pasaulyje. Galima sakyti, kultūrininkai mūsų valstybę padarė nepriklausomą ar bent davė labai stiprų postūmį. Dabar lėšos, skirtos jai, yra grobstomos. Vytautai, kokių minčių tau kyla kaip filosofui?
V.RUBAVIČIUS: Čia susieina labai daug dalykų, daug plotmių. Vienas dalykas yra valstybės politinė sistema, kurią mes kuriame, ir grobstymai kultūros srityje, kitaip tariant, pinigų plovimas nėra jokia išimtis, o yra taisyklė. Tai sisteminis mūsų visos valstybės elementas.
Kur pažiūrėsime, ten pinigai plaunami. Visos ministerijos veikia kaip tam tikros feodalinės įstaigos, kur labai aiškus pagrindinis principas. Galingesnė laimėjusi partija imasi tų valdos zonų, kuriose yra didžiausi finansiniai srautai. Finansinių srautų kontrolė irgi yra labai žinoma, kas kam. Tokioje sistemoje negalima kaltinti tų kultūros veikėjų, kurie daro iš esmės tą patį, juolab kad tie kultūros veikėjai yra ir valstybės tarnybos žmonės, ir migruojantys iš, sakykime, savivaldos institucijų, Kultūros ministerijos nuo viceministro iki ministro pareigybių. Vėl Vilniaus meras ir jo aplinka staiga pradeda kontroliuoti „Vilniaus – Kultūros sostinės“ pinigus, ir panašiai, ir t.t.
Kultūros sritis nėra kažkokia atskira nuo daugelio mūsų gyvenimo sričių. Mes matome, kaip pinigų srautų valdytojai pereina iš vienų tarnybų į kitas. Klasikinis pavyzdys, kiek čia buvo kalbų apie naują Kultūros tarybą, kuri organizuojama išskaidrinti, atskirti nuo politikų finansinius srautus. Ir paskui neišvengiamai iš tų pačių žmonių atsiras tie, kurie kontroliuoja tuos finansinius srautus. Akivaizdu, kad iš to galingo Artūro Zuoko rato žmonių pasirinkta Kultūros tarybos pirmininkė ir tuos srautus vėlei tvarkys. Netgi be politikų kontrolės. Nes sistema sukurta taip: perkelkime keliasdešimt, iš pradžių 50, paskui 70 milijonų, galų gale gal ir visą Kultūros ministerijos biudžetą į politikams nelabai prieinamą sritį, tada mes tvarkysime dar geriau. Akivaizdu, kad rinkėjai, kurie tarsi parenkami pačiu demokratiškiausiu lietuvišku būdu, jie patvirtins. Kodėl jie patvirtins? Nes toks yra mentalitetas. Negali prieštarauti kažkieno jau keliamai vadovo kandidatūrai, nes kaip paskui su juo bendrausi. Juk turėsi kokių nors interesų, tada bus užkirstas veiksmingo bendradarbiavimo kelias. Todėl paskubama pritarti, paskubama paploti, kaip yra ir kitose srityse.
Bet, manau, kultūros būsenos esmė yra kitokia. Nebūtų labai gaila ir tų pinigų, jeigu jie būtų kur nors investuojami, vienaip ar kitaip skatintų valstybės raidą, keltų gerovę. Taip nėra. Kultūros pinigai kažkur iškeliauja, kultūrai jie nepanaudojami. Didžiausia bėda ta, galėčiau drąsiai tvirtinti, kad esame praradę kultūros svarbos nuovoką.
Sovietmečiu labai aiškiai buvo jaučiama, kam reikalinga kultūra. Valdžia labai aiškiai žinojo, kad naują tarybinį žmogų galima gaminti tik vienu būdu, kultūriniu. Ne ekonomika ar dar kuo nors. Kultūra auklėja, galima sakyti, gamina žmogų. Todėl kultūra buvo svarbi, didžiulės lėšos skirtos ir rašytojams, ir t.t. Tačiau plačiosios masės jautė ir kitą dalyką, kad kultūra ir yra ta tikroji lietuvybės priebėga. Jeigu mes lietuvių kultūrą puoselėjame, tai išliekame lietuviai. Todėl priespaudos ir kultūros okupacijos sąlygomis kultūros reikšmė buvo labai aiškiai suprantama, – kad čia ir yra tai, kas leidžia mums išlikti, čia yra ta šaknis, kuri mus sieja su gimtąja žeme.
Su lietuvių kultūra ir lietuvybe, kurią kultūra kūrė, mes ir laisvinomės iš okupacijos. Bet po išsilaisvinimo kai kas staiga suabejojo, o kam ta kultūra reikalinga. Juk mes jau esame laisvi. Ar kultūra reikalinga valdžiai? Valdžiai šiaip nereikalingi kultūringi žmonės, nes kuo didesnis žmogaus akiratis, tuo jo vertė ir savivertė didesnė, tuo sunkiau jis valdomas. Liumpenai valdomi paprasčiau. Duodi jiems 50 litų priedą prie pensijos – ir viskas, nieko daugiau nereikia. Didžiulės masės valdomos socialinėmis išmokomis. Kitas dalykas, kad atsirado daug geresni masinės sąmonės valdytojai, tokie kaip žiniasklaida ir t.t. Jie puikiai atlieka tą supaprastintos kultūros funkciją.
G.JAKAVONIS: Surogatinės kultūros.
V.RUBAVIČIUS: Sakykime, taip. Kultūra, valdžios akimis, turi dar vieną niekingą savybę – ji padeda ugdyti laisvą žmogų. Toks yra pamatinis kultūros tikslas. Ar reikia šiuo metu tikro laisvės supratimo? Be abejo, nereikia. Daugeliui pakanka tokio laisvės supratimo: nori išvažiuoji, nori neišvažiuoji. Tikra laisvė yra ne tik tai, bet ir ori stovėsena savo tautos žemėje, orus santykis su politine sistema ir t.t. Valdžiai tokių dalykų nereikia. Skatinamas kultūros nuovokos irimas. Pažvelgę į prabėgusius du dešimtmečius matome, kaip politinis elitas sąmoningai siekia kuo greičiau nuvertinti kultūrą, nužeminti kultūros darbuotojų socialinį statusą ir t.t.
V.BUBNYS: Labai daug bėdų turime. Man ir į galvą neatėjo, ir nesisapnavo tais Sąjūdžio laikais, kad galime tokių laikų sulaukti. Pasakys, žinoma, ne vienas, kad tokių bėdų yra ir visoje Europoje. Ne visai tokių bėdų. Eidami į tas Europos šalis, daug ką perlenkėme. Norime vis labiau kažkuo išsiskirti ir pagarsėti. O išsiskirti norime tokiais kraštutiniais dalykais, kurie gimsta rinkos sąlygomis. Iš tikro čia labai teisingai paminėta, kad kultūros samprata prapuolė, dingo. Niekas tais tarybiniais laikais neauklėjo, nemokė ir daug apie kultūrą nekalbėjo. Kažkas buvo mumyse ir tai diktavo. Žinoma, buvo visokių dalykų, visokių kūrinių. Pradedant literatūra, baigiant architektūra. Buvo ir tarnavimo komunistinei ideologijai, bet tai palyginti maža dalelė tos dalies kultūros, kuri tarnavo pirmiausia tautai, nacionaliniams klausimams. Kad žmogus jaustųsi, kuo jis gimęs, kad perimtų protėvių dvasią. Kokie literatūros kūriniai tais laikais buvo leidžiami! Ir šiandien mes juos teatre žiūrime, kine. Ir kai tik parodo, aikčiojame. Kaip gi čia taip, tais laikais padarė šitaip!
Čia buvo užsiminta apie mano „Arberoną“. Labai ilgai „Arberonas“ nebuvo rodomas pas mus, nežinau, kokiuose archyvuose gulėjo, kaip ir daugelis kitų buvo išvežti į Maskvą, kažkur įkišti, kopijų nebuvo, nebuvo galima prieiti. Atsimenu pirmąjį viešą šio filmo parodymą po daugelio metų: „Kaip tu taip galėjai?“ Gerai, sakau, jūs žiūrite filmą ir klausiate, kaip galėjau, tačiau paskaitykite mano apysaką. Filme visko buvo daugiau nugnaibyta nei toje apysakoje.
O apysaka išėjo. Ne viena laida išėjo pas mus, į daugelį užsienio kalbų buvo išversta dar tais laikais. Vadinasi, jei norėjai sakyti tikrą tiesą nekeliaklupsčiaudamas, galėjai pasakyti. Reikėjo galbūt vieno kito perkūnsargėlio, bet niekas į tuos perkūnsargėlius nekreipė dėmesio. Buvo svarbu esmė, ką tu nori tuo kūriniu pasakyti. Šitaip ir dailės srityje, ir kitur. Čia jūs apie tą vamzdį užsiminėte. Pernai vienas senas bičiulis iš Vokietijos buvo Vilniuje, susitikome ir šiek tiek pasižvalgėme po miestą. Išėjome tiesiai į Neries krantinę ir jis pamatė tą vamzdį. Sako, kodėl kažkoks nuotekų ar šiukšlių vamzdis iškeltas virš Neries surūdijęs? Aš jam paaiškinau, sakau čia gi meno kūrinys. Kaip?! Taip, sakau. Viename dienraštyje nupieštas tas vamzdis ir parašas „vamzdiec kultūrai“. Nereikėjo jam aiškinti, ką reiškia tas parašas. Labai skaniai pasijuokėme.
G.Jakavonis: Tai – dienraštis „Vakaro žinios“...
V.Bubnys: Valdžia pasakys, kad mes kultūrai tiek ir tiek skiriame. Bet didžioji dalis tenka popkultūrai, o ne tikrajai kultūrai. Ne tai, kuri būtų vienaip ar kitaip susijusi su nacionaliniais pamatais, su nacionaliniais jausmais. Ne tai kultūrai, kuri žadintų, keltų žmogų. Irgi labai teisingai paminėta, kad yra tam tikra globalizacijos politika. Kuo greičiau sugrūsti į vieną vamzdį visas šalis, tegu šoka vieną šokį, nežinia kieno diriguojamą. Manau, kad mes taip toli nenueisime. Ne tik mūsų tauta atsigaus. Jau dabar pradedame daug kur atsigauti ir galvoti, kur mes einame su ta Europos Sąjunga.
G.JAKAVONIS: Ar jau viskas prarasta, negalime turėti vilties, kad atsiras stiprių ir turtingų verslininkų, kurie galbūt finansuos ir tuos meno kūrinius, ir filmus, kurių reikia, apie Lietuvos istoriją, mūsų valstybę?
N.PUTEIKIS: Nuo pačių politikų priklauso. Ta pati Anglija būtų geras pavyzdys, ten teikti paramą ar labdarą finansiškai apsimoka. Tyčia vartoju sąvoką „finansiškai apsimoka“. Žmogaus, kuris paskyrė savo gyvenimą daryti pinigus, mąstymas yra kitoks nei žmogaus, kuris yra menininkas. Žmogaus, darančio pinigus, mąstymas paprastas – jeigu jis nori įsiamžinti, patenkinti ambicijas arba pasidalyti, jis duoda pinigų. Vakarų Europos kultūroje tai įprasta. Bet Lietuvoje yra gana nenaudingi mechanizmai. Kadangi pas mus dabar yra laukinio kapitalizmo stadija, kurią skatina Laisvosios rinkos institutas ir kam džiaugsmingai pritaria beveik visos partijos, tai daugybė žmonių tiesiog daro pinigus. Ir nejaučia jokio poreikio nei dalytis, nei įsiamžinti, nei padėti menininkams. Tikiu, anksčiau ar vėliau šitą stadiją pereisime.
Dar vienas būdas nuo Sąjūdžio laikų – eiti į politiką. Politika nėra gėdingas užsiėmimas, tai bendro gėrio kūrimas, viešas reikalų tvarkymas. Kuo daugiau bus kultūros žmonių tarp politikų, tuo tas politinis elitas taps kultūringesnis. Tiesiog mes, Lietuvos kultūrininkai, padarėme klaidą, nusprendę Sąjūdžio laikais, kad misiją atlikome, Lietuvą iš Tarybų Sąjungos ištraukėme, į Europos Sąjungą įstojome, dabar viskas bus gerai.
G.JAKAVONIS: 1918 metų signatarai padarė tą patį, turiu omenyje Joną Basanavičių, tautos patriarchą. Jie paskelbė nepriklausomybę, bet patys pasitraukė į šalį. Tada nebuvo Laisvosios rinkos instituto, bet nacionalinės vertybės buvo kitokios. Ar matote skirtumų?
N.PUTEIKIS: A.Smetonos laikais irgi buvo įvairių machinacijų, korumpuotų ministrų ir kt. Bet švietimas ir kultūra tuo metu buvo visiškai susiję. Valstybė skyrė gana didelę biudžeto dalį švietimui. Jei su bet kuriuo 1930 metų gimimo žmogumi pakalbėtume, visi rašo be klaidų ir lotyniškus posakius atsimena, ir kalbas moka.
Taigi dabartinė mūsų valstybės politika skiriasi nuo tarpukario politikos ta prasme, kad tada politikai ryžtingai, karingai investavo daug pinigų į kultūrą ir švietimą. O mes neinvestuojame, mūsų investicijos į švietimą juokingai menkos, palyginti su bet kuria kaimyne valstybe. Estai, iš dalies latviai, lenkai elgiasi kitaip. Mes laikome Lietuvą viena iš patriotiškiausių, prisimename pokarį, sakome, kad išėjusių į mišką kariauti procentas buvo didesnis nei estų, latvių ar lenkų. Bet palyginkime, pvz., mūsų investicijas į istoriją, archeologiją su tų pačių lenkų arba latvių, estų. Mes juokingai atrodome. Mes jokie patriotai.
Ir vėl ratas apsisuka, grįžtame prie politinio elito. A.Smetoną galima vertinti visaip. Bet jis rašė, žinojo, kas yra kultūra, kas yra švietimas. Pats buvo rašytojas, publicistas ir tai buvo jaučiama valstybės politikoje. Dabar mes gyvename ne diktatūrų epochoje, gyvename partijų epochoje, bet mūsų politinis elitas nekultūringas. Ir čia yra didžiausia bėda. Kaip tai pakeisti? Kultūros žmonėms nebijoti eiti į politiką.
V.GAILIUS: Manau, Seime nėra tokia tragiška situacija, kad tik keletas žmonių būtų kultūrininkų pusėje. Tikrai yra daug palaikančiųjų kultūros bendruomenės iniciatyvas. Aš, kaip Seimo naujokas, drįstu pastebėti, kad iniciatyvos, siejamos su kultūra, Seime skinasi kelią gana lengvai, palyginti su kitomis iniciatyvomis. Mano nuomone, didžioji dalis Seimo narių yra žmonės, kurie galvoja taip pat, tarp jų esu ir aš.
V.RUBAVIČIUS: Akivaizdu, kad Seime reikalingi ryžtingi žmonės, suvokiantys sistemos veikimą, norintys vienaip ar kitaip tą sistemą pataisyti. Problema yra ta, kad negalime atskirose srityse apsivalyti, nekeisdami visos mūsų politinės santvarkos modelio. Mesime jėgas į vieną sritį. Užeis vajus kitos srities.
O mūsų valstybės mašina, Seimo posėdžiai važiuoja kaip važiavę. Viskas gerai. Ruošiamasi pirmininkauti ES Tarybai. Ir svarbiausia pirmininkauti rodant nepaprastai demokratišką mūsų valstybės veidą. Kokie mes nesame. Mes visą laiką rodomės, kokie šiaip jau nesame. Ir geresni, ir gražesni, ir demokratiškesni. Ir esame demokratijos srity pažengę taip toli į priekį, kad tų į priekį nuėjusių jau net nebesimato. Nes jie taip yra susikūrę nepaprastai gerą gyvenimą. Skurdžiose šalyse dažniausiai taip ir būna. Tam tikras sluoksnis nepaprastai greitai susikuria nepaprastai gerą gyvenimą, palyginti su visa tauta. Tai mes matome Afrikoje, Lotynų Amerikoje. Matome ir kai kuriose Europos šalyse. Mūsų Lietuva ne išimtis. Bet jeigu mes orientuojamės į vakarietiškas kultūringas šalis, tai vis dėlto esame tam tikra išimtis.
Ekonomika gali būti globali, kokia tik nori. Ir tik kultūra suteikia ekonomikai tą nacionalinį matmenį, kuris įžemina tą ekonomiką toje vietoje, toje bendruomenėje, toje tautoje. Tai mes kol kas klaidžiojame tarp tų trijų pušų, matydami to gero gyvenimo, kitaip tariant, naujų galbūt „atkatų“, naujų tvorų, naujų sklypų vaizdinį, rengiamės išparduoti ir tą mūsų Lietuvos žemę. Nes į žemę jau žiūrime ne kaip į Dievo mums duotą egzistencijos vietą, bet kaip į sklypus, kuriuos galima supirkti, parduoti, kaip į prekę.
Parengta pagal diernaščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
