Naujausios
Karališkas miestas turi kuo didžiuotis
Šiauliai vadinasi Saulės miestu. Ar tai tikroji Šiaulių tapatybė? Su šiauliečiu istoriku Raimundu Balza, „Aušros“ muziejaus direktoriumi, kalbamės apie miesto identitetą. Jis įsitikinęs, jog Šiauliai turi unikalią dvasią ir turi kuo didžiuotis. Reikia tik atsigręžti į savo šaknis.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Šeimos kartos suriša su miestu
– Ar pats esate tikras šiaulietis?
– Taip – antros kartos. Bet kas yra "tikras šiaulietis"? Manau, tas, kurio šeimos bent trys kartos: seneliai, tėvai ir vaikai turėjo gyventi Šiauliuose. Trys kartos jau suriša su miestu.
Į tai žvelgiant istoriniu požiūriu miestas yra labai nukentėjęs. Tokių šeimų Šiauliuose nedaug turime. Manau, tai yra viena miestiečių savimonės stygiaus priežasčių.
Tarpukariu Šiauliai buvo daugianacionalinis miestas – ne vien lietuviškas. Gyveno žydai, kurie sudarė trečdalį bendruomenės ir kurių šiandien beveik neliko, gyveno rusai, vokiečiai. Daugianacionalinis klodas formavo miesto veidą ir savimonę.
Dabar Šiauliuose gyvena daugiausiai po Antrojo pasaulinio karo atsikėlusių čia žmonių šeimos. Suvažiavę iš aplinkinių rajonų į miestą jie atsinešė kaimo savimonę.
Istorijoje – pasididžiavimo šaknys
– Tai apie kokį Šiaulių identitetą galime kalbėti? Ar turi šiauliečiai kuo didžiuotis?
– Kalbą apie Šiaulių indentitetą reikia pradėti nuo istorinės sanklodos. O istorinę trajektoriją brėžti nuo Šiaulių žemės atsiradimo, jos funkcionavimo ir reikšmės kuriant valstybę.
Šiaulių žemės užuomazgos – XI, XII, XIII amžiai. Kronikose Šiaulių žemė minima su Saulės mūšiu, kuriame buvo sutriuškintas kalavijuočių ordinas patyręs didžiulę nesėkmę, po to sunkiai beatsigavo, turėjo jungtis su kryžiuočiais.
Mums svarbu ne tiek tas istorinis faktas, o liudijimas apie Šiaulių žemę ir pasididžiavimas, kurį ir šiandien jaučiame.
Šiaulių žemė buvo gynybinis įtvirtinimas – prie Šiaulių buvo piliakalnių virtinė. Tą kontekstą identiteto požiūriu taip pat turime pabrėžti. Yra Kryžių kalnas – Jurgaičių piliakalnis, yra Luponių piliakalnis, yra Salduvės-Žuvininkų piliakalnis, iš kitos pusės – Bubių piliakalnis.
Visas gynybinis žiedas juosė ir saugojo Šiaulių žemę. Jos reikšmė visais kovų su priešu laikotarpiais buvo labai svarbi. Norint užkariauti Šiaulius, užimti Lietuvą tos žemės negalėjai be niekur nieko praeiti.
Tai yra palikę svarbų įspaudą istorinėje savimonėje. Kova dėl laisvės ir nepriklausomybės eina per visą Šiaulių istoriją.
Tai ir kovos su švedais, ir 1831 metų sukilimas, ir 1863 metų sukilimas – mes vėl esame centre. Šio pasipriešinimo eigoje atsirado ir Kryžių kalnas. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad XIX amžiaus viduryje žmonės ten pradėjo statyti kryžius.
Vėliau kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės Šiaulių žemėje vyksta mūšiai su bermontininkais. Ties Radviliškiu jie sumušti, ir čia sprendžiasi Lietuvos likimas. Vargu ar be tos pergalės Lietuva būtų galėjusi atsigauti ir sukurti savo valstybę. Čia, Radviliškyje ir Šiauliuose, susiformuoja lietuviška kariuomenė – giname Lietuvą.
Vėliau – partizaninis judėjimas. Kur vyksta partizanų suvažiavimas? Vėl netoli Šiaulių.
Istorinių kovų klodas mūsų savimonėje formavo suvokimą, kad norint turėti savo valstybę, reikia kovoti. Tai yra šiauliečių privalumas.
Todėl Lietuvos kontekste pradėkime žiūrėti, kas yra šiaulietis? Koks mūsų indėlis į valstybės kūrimą, tautos formavimą, ir jauskime pasididžiavimą.
Ir dvasinis, ir ekonominis centras
– Kokie kiti istoriniai aspektai būtų svarbūs?
– Mes turime Katedrą – dvasinį forpostą, kuris mus sieja su krikščioniškosiomis vertybėmis.
Šiauliuose stovėjusi medinė bažnyčia buvo keičiama didžiule bažnyčia neatsitiktinai. Tuo laikotarpiu iš Latvijos pusės ateina protestantiškas judėjimas. Biržai jau paimti, Kelmėje atsiranda kalvinistai. Katalikybei reikia priešintis ir išlaikyti savo pagrindines tiesas.
Šiauliai suvokiami kaip svarbus dvasinis centras. Pastatoma bažnyčia, kuri yra renesansinės kultūros etalonas ir į kurią sutelpa visas miestas.
Šiauliečiams ji turėjo daryti didžiulį poveikį. Tokia iškili bažnyčia, manau, to laikmečio žmogui buvo kažkas didingo, dieviško ir amžino.
– Vienoje diskusijoje audringai tikinote, kad Šiauliai turi remtis laisvo, karališko miesto įvaizdžiu.
– Lietuvos-Lenkijos valstybės laikais labai svarbus buvo Šiaulių ekonomijos vaidmuo. Šiauliams suteikiamas laisvo miesto statutas. Iš Šiaulių ekonomijos visos pajamos eidavo karaliaus dvarui išlaikyti.
Mes turėjome ryšį su valdovu – todėl esame karališkas miestas. Tas klodas miestiečio savimonėje taip pat labai svarbus.
Nuopelnai ir lietuviškam raštui
– Kuo dar Šiauliai gali didžiuotis, atsigręžę į savo istoriją?
– Šiauliuose gimsta ir trečias lietuvių kalba parašytas tekstas. Vyskupas Jurgis Tiškevičius atvyksta į Šiaulius ir tuometinis Šiaulių bažnyčios klebonas Petras Tarvainis rašo pasveikinimą.
Tas 14 eilučių „pasilabinimas“, parašytas XVII amžiaus pirmoje pusėje, yra pirmas silabinės eilėdaros pavyzdys lietuvių literatūroje ir trečias lietuviškas tekstas po Martyno Mažvydo „Katekizmo“ išleidimo.
Šiauliečiai nepakankamai įsisąmonina, koks tai unikalus tekstas. Iš principo jame kalbama apie miestą, minimas feniksas – amžinas paukštis, kuris iš pelenų vėl atgimsta.
Tai – ir Šiaulių simbolis. Per karus niokoti Šiauliai vis kyla iš pelenų lyg feniksas. Noras miestą atstatyti visais laikais buvo gajus. Ta šiauliečių dvasia visada buvo gyva.
Tarpukariu – suklestėjimas
– Kada Šiauliai įgyja didmiesčio statusą?
– XIX amžiuje jau tampa didmiesčiu. Nutiesiamas geležinkelis. Jis davė didelį impulsą pramonei plėtotis. Čia atsikelia Chaimas Frenkelis su odų įmone. Vien joje 1000 žmonių dirba.
Miestas auga ir klesti. Prasideda statyba, atsiranda daug dviejų, trijų aukštų pastatų centre.
Ekonominis proveržis įvyko tarpukariu. Kai Lietuva neteko Vilniaus, Šiauliai buvo antras miestas Lietuvoje po Kauno. Užsienio ambasadų konsulatai čia funkcionavo, vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas, knygų leidyba, teatras, muziejus. Sprendžiami bendrieji Lietuvos kultūros dalykai – paveldo išsaugojimo ir kiti.
Peliksas Bugailiškis imasi kurti vadinamąjį „oro muziejų“ – dabartinio Rumšiškių buities muziejaus atitikmuo. Brėžiniai buvo padaryti, bet nespėta įgyvendinti.
Tarpukariu labai daug buvo padaryta – miestiečiai tapo orūs.
Daug Šiauliams davė ir aukštosios mokyklos atsiradimas. Ji taip pat pradeda formuotis tarpukariu iš Klaipėdos perkėlus Mokytojų seminariją. Ji davė pradžią Pedagoginiam institutui – dabartiniam universitetui.
Šiaulių dvasia – tai fenomenas. Turi daug jos pavyzdžių, kuriais galime didžiuotis.
– Bet šiauliečiai daugiau peikia savo miestą, nei juo didžiuojasi. Kaip manote, kodėl?
– Lietuvos kontekste Šiauliai nėra tinkamai įvertinti. Kuo toliau, tuo labiau lieka lyg nuošalėje. Bet tai ir nuo mūsų pačių priklauso. Kiek vietos Lietuvoje patys išsikovojame, tiek turime. Kiek mokame save realizuoti darbais pramonėje, versle, moksle ar kultūroje, tiek esame stiprūs ir kaip miestiečiai.
Šiauliai turi būti ir stiprus centras, jungiantis gretimas teritorijas. Šiauliai turi būti svarbūs ir joniškiečiui, ir pakruojiečiui. Didmiestyje jie gali tenkinti ir savo poreikius: mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, ekonominius.
Tai yra didžiulis mūsų privalumas ir tai turime populiarinti. Mes tikrai nesame tik miestas, kuris didžiausią blyną iškepė ar ilgiausią juostą nuaudė. Toks susireikšminimas duoda tik trumpalaikį rezultatą, nėra labai įdomus ir tik rodo miesto mentaliteto nesuvokimą.
– Kai reikia trumpai apibūdinti didmiesčius, sakome: Vilnius – sostinė, Kaunas – laikinoji sostinė, Klaipėda – jūrų uostas. O Šiauliai? Koks atsakymas šauna į galvą?
– Šiauliai – Šiaurės Lietuvos sostinė.
– Šiaulius dažniau vadina Saulės miestu.
– Saulės miesto įvaizdis keistokas. Nėra čia tos saulės, dažniau lyja. Manau, neteisingai jis pasirinktas.
O tuščia vieta niekada nebūna. Jeigu nesugebame generuoti savo šaknų, tai kažkas visada primetama iš šalies.
Saulės įvaizdis nei racionalus, nei pagrįstas, nei turi kokį ryšį su mūsų istorija. Norint kitokio įvaizdžio, pirmiausia jį reikia gerai suvokti.
Kaip gražiai, pavyzdžiui, sukurtas Telšių įvaizdis – Žemaitijos sostinė. Bet žemaičių seimeliai, kurie rinkdavo savo atstovus į Didijį seimą, vykdavo Raseiniuose ir Šiauliuose. Šie miestai buvo Žemaitijos administraciniai centrai.
Dabar Šiauliuose lengvai atsisakome Žemaitijos miesto įvaizdžio. Tarmiškai mes, miestiečiai, nekalbame kaip žemaičiai, bet administracine prasme buvome ir esame Žemaitijoje. Čia mūsų šaknys.
Tačiau aiškiname, jog esame ant kažkokio rubežiaus – kažkoks miesteliūkštis – nei šioks, nei toks tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos.
O turėtume džiaugtis, kad pas mus yra ir žemaičių, ir aukštaičių. Garsinti, kad dėl to esame kitos „prabos“, kokybės, nei kitų regionų centrai.
Kai tokio suvokimo nėra, kai giliau į istoriją nepasižiūrime, tada ir atsiranda tokios aliuzijos, kaip saulės ar dviračių miesto.
Apie ambicijas ir dvasinę depresiją
– Bandote užgauti šiauliečių ambicijas?
– Ambicijų nebuvimas veda prie dvasinės degradacijos – tada tapsime eiliniu miestu. Tas procesas jau vyksta. Kas Šiauliuose ilgiau gyvena, jaučia, kad prasidėjo niveliacija.
Mes čia jau ir mažesni, ir nereikšmingi. Iškėlė vieną, antrą instituciją – Lietuvos kontekste nebe tokie svarbūs. Tuoj susilyginsime su tais rajonų centrais, kuriuose gyvena po 10 tūkstančių gyventojų.
Miestietišką dvasią, ambiciją turime kelti, didžiuotis savo miestu, ieškoti jo teigiamybių istorijoje ir jas pristatyti. Tik ambicingi žmonės gali įgyvendinti ambicingus projektus. Tada bus ir noras čia gyventi, ir Šiauliai įgis kvėpavimą.
– Bet miestietis sakys, kuo aš čia dėtas, tai – miesto valdžios reikalas.
– Tokia pozicija – valdžia viską žino, nesikiškite – paveldėta nuo sovietinės okupacijos laikų, o gal dar anksčiau – carinės imperijos. Valdovas geras – visko duos: duonos ir dar sviesto.
Dabar tas pats – Seime, savivaldybėse sėdintys viską nuspręs ir padarys, o mes čia gerai gyvensime. Nebus taip. Jeigu nesijaučiame miesto patriotais, piliečiais, išrinktiesiems reikalavimų nekeliame, tai jie sprendžia savo reikalus.
– Pabrėžiate, kaip aktualu gilintis į istoriją. O štai šiemet per visą Lietuvą tik 15 abiturientų istorijos egzaminą išlaikė šimtuku.
– Tai rodo, kad ir šeimoje, ir švietimo sistemoje nėra diegiama, kaip svarbu žinoti savo šaknis. Esu įsitikinęs, jog istorijos pažinimas prasideda nuo šeimos, nuo vietos, kurioje gyveni, istorijos.
Šiauliuose yra mokyklų, kurios iš viso neveda vaikų į muziejų. Kaip tada tą meilę savo miestui, istorijai vien per pamokas išugdyti? Nežinau, koks mokytojas turėtų tuomet būti, kad patriotizmo dvasią vaikams įpūstų.
Patriotizmas prasideda nuo pasididžiavimo kraštu, kuriame gyveni.
Kas dabar labai svarbu? Anglų kalba. Su ja veržiamės į pasaulį. Bet pasauliui mes tiek įdomūs, kiek skiriamės nuo kitų. Jeigu patys nelabai žinome, kas tokie esame, niveliuojamės su britais ar danais, tai tiek ir tevertinami – žiūri į mus kaip į antraeilius.
– O šiauliečiai Lietuvos kontekste ar nesiniveliuoja?
– Esu sutikęs žmonių, kurie išvažiavę į Vilnių, nenori garsintis, jog yra šiauliečiai. Lyg negarbė pasakyti, kad yra iš Šiaulių.
Manau, taip yra dėl to, kad ne vienam atrodo, jog Šiauliai neturi kuo pasigirti. Ką atsiminsi Šiaulius įvardinęs: Pilypuką su beisbolo lazda, NATO karius, lietuvių sumuštus?
Kai patys teigiamo įvaizdžio nekuriame, tai mums bet ką ir kuria kiti.
Šiauliai turi savo dvasią, turi į ką atsiremti – tai turime rodyti. Miesto šaknys turi būti puoselėjamos, tręšiamos.
– Bet ar yra potencialo?
– Kūrybingų, patriotiškai nusiteikusių miestiečių yra daug. Tik jie per mažai matomi ir girdimi.
Manau, pasiekėme kritinį tašką. Kiek galima kalbėti virtuvėse, kad kažkas su Šiauliais yra negerai, kad reikia keistis, ieškoti būdų, kad miestas nebegrimztų?
Tą procesą reikia sustabdyti ir galvoti, kaip žengti žingsnį į priekį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KlAUSIMAS: Raimundas Balza klausia: „Kiek galime tik virtuvėse kalbėti, kad kažkas su Šiauliais negerai?“
AMBICIJOS: Istorikas Raimundas Balza sako: „Turime kelti miestiečių ambiciją – ambicijų nebuvimas stumia miestą į dvasinę depresiją. Tas procesas jau vyksta.“
