Karo nebūtų, jeigu vyrai dainuotų

Karo nebūtų, jeigu vyrai dainuotų

Šiaulių miesto garbės piliečio regalijomis vakar pagerbtas Remigijus Adomaitis, Šiaulių dainavimo mokyklos ir berniukų bei jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas. Su maestro kalbėjomės ne apie laimėjimus. „Berniukai stumiami tik sportuoti – kodėl ne dainuoti? – stebisi R. Adomaitis. – Jeigu vyrai dainuotų – karo nebūtų.“

Rūta JANKUVIENĖ

ruta@skrastas.lt

Šaknys – dainuojančioje šeimoje

R. Adomaitis pirmojo solidaus jubiliejaus dar nėra sulaukęs. Jam – 49 metai. Prieš 25 metus atvažiavo į Šiaulius dirbti su berniukų choru, sukūrė dainavimo mokyklą. Svajonė išsipildė?

– Tai gal net ne svajonė – tikslas, kad galėtum normaliai dirbti, – atsako R. Adomaitis, tikslo siekęs su suvalkietišku darbštumu ir žemaitišku užsispyrimu. Kas „Dagilėlio“ vadovą pažįsta, žino, kad šių savybių jis turi su kaupu. Pats pasakoja:

– Esu suvalkietis, bet draugai juokauja, kad po tiek metų gyvenimo Šiauliuose žemaičiai man perpylė kraują.

Kilęs iš Kazlų Rūdos. Abu tėvai buvo siuvėjai, amato mokytojai. Augome dvi seserys ir aš – jauniausias – pagrandukas.

Tėčio nebeturiu, mamai – 91 metai, ji nuo jaunystės dainavo bažnytiniame chore, buvo solistė. Ir seserys, ir aš baigėme muzikos mokyklas, ir esame „susirišę“ su muzika.

Norėjo užkalti fortepijoną

– Vadinasi, muziko kelią rinkotės neatsitiktinai?

– Apie jį nesvajojau – gyvenimas atvedė. Baigęs muzikos mokyklą, net žadėjau užkalti fortepijoną „didele vinimi“ ir niekada nebeatidaryti. Neužkaliau, nes fortepijonas buvo labai gražus. Bet ištvėriau negrojęs gal metus. Draugas įkalbino – reikėjo suderinti gitarą, sako, pagrokime.

Po to mokykloje spektakliui reikėjo sukurti muziką, dainas. Kūriau muziką, eiles, grojau, net triūbą pūčiau jaunųjų miškininkų orkestre. Bet norėjau būti mediku, chirurgu.

Galiausiai sumąsčiau, jog rinksiuosi muziką, stosiu į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą – į tą specialybę, kur reikia fortepijono egzamino.

Tėtė pajuokavo: „Du durniai šeimoje jau yra – trečio nereikia“, nes ir seserys buvo pasirinkusios muziką. Juokais pasakė, bet gal galvojo, kad muzika – nevyriška specialybė. Ką veikti baigus?

„Dirigavimas mane susirado“

– Kaip tapote dirigentu?

– Įstojau į muzikos mokytojo ir choro dirigavimo specialybę, bet tik trečiame kurse atsitokėjau, ko čia iš tiesų mokausi?

Šviesaus atminimo docentas Vytautas Pučinskas, dirigavimo katedros vedėjas, mane buvo pasiėmęs į savo klasę. Buvo griežtas dėstytojas, choro studijoje vieną kartą netikėtai liepė: stok prieš chorą.

Pakėliau rankas, choras paėmė forte ir man visas kūnas ėmė virpėti. To jausmo poveikis ilgam išliko. Dirigavimas – labai įdomus muzikavimo būdas. Mane tiesiog užvaldė.

Dabar galvoju, jog kažkas lyg atvedė į dirigavimą už rankos. Parodė vaikystėje filmą „Berniukai“ apie berniukų chorą, kuriame vienam choristui balsas nutrūko mutacijos laikotarpiu. Tą nespalvotą filmą gerai atsimenu, vis galvodavau, kodėl aš negaliu dainuoti berniukų chore?

Paskui dar studentui leido padiriguoti. Klaipėdoje mane susirado „Gintarėlio“ berniukų choro vadovas, sako, padėk dirbti su vyrų grupe.

Jis stebėjo mane, o kai iškilo klausimas, kur važiuoti po studijų, įkalbėjo važiuoti į Šiaulius dirbti su berniukų choru, kuris buvo likęs be vadovo.

Chorvedys Gintas Misiukevičius, septynerius metus dirbęs Šiaulių moksleivių namuose su berniukų choru, buvo perėjęs į Klaipėdos E. Balsio meno mokyklą. Jis taip pat sakė: „Važiuok.“

Atvažiavo, o choro nėra

– Kokia buvo pradžia?

– Vaikai į chorą ėjo kaip į būrelį. Tokioje situacijoje kiekvieno vadovo atėjimas ar išėjimas reiškia ir kolektyvo pradžią ir pabaigą.

Gintas man sakė, kad yra berniukų choras, o buvo likęs tik pavadinimas, kad choras, ir etatai. Berniukus reikėjo susirinkti iš naujo. Ir pajutau tokį kartėlį.

Per metus sugalvojome, ir kad choras bus „Dagilėlis“, ir kad reikalinga choro studija. Įrodinėjau, kad reikia mokyti vaikus muzikinio rašto – natų nepažinojo.

Kai pirmą kartą vaikams padalinau natas, klausia: „Kas čia?“, o vienas rėžia: „ Žiūrėk, durniau, taigi žodžiai apačioje parašyti.“

Vaikai į chorą tai ateina, tai ne. Tris–keturias repeticijas praleidžia – einu ieškoti į namus, pasiėmęs Šiaulių žemėlapį, nes miesto visai nežinojau. Taip per „Dagilėlį“ ir su Šiauliais susipažinau.

Po dvejų metų nuėjau į Švietimo skyrių sakyti, kad reikia dainavimo mokyklos. Kad chorui reikia atmosferos, ir vaikus bus geriau išlaikyti. Keistai pasižiūrėjo: kokia dar mokykla?

Vis galvodavau, kodėl Šiauliuose berniukų choro tik „pabarstymų“ buvo. Nors berniukų choro tradicija labai gili – 1927 metais Šiaulių gimnazijoje buvo choras su 100 choristų. Turiu įtarimą, kad net XIX amžiuje buvo toks choras.

O prieš kelis dešimtmečius miestui tai buvo svetimas dalykas.

Gaji ir tada, ir dabar nuostata, kad berniukai turi sportuoti, o ne dainuoti. Vienas verslininkas, kai paprašiau paramos, paklausė, o vaikai chore sveiki? Sakau, sveiki. Tai atsakė: „Mes remiame tik neįgalius“.

Supykęs galvojau kitą kartą atsakysiu, kad nesveiki – nes ar jūs matėte normalius berniukus dainuojant?

Pradžioje buvo sunku: kur eini, atsiduri, kaip į sieną.

– Ar nebuvo minčių viską mesti?

– Vienais metais sau pasakiau: padarome dar Kalėdinį koncertą, ir baigiame. Bet kai atėjome į Katedrą, pilną žmonių, suvokiau, tegu „ten“ mūsų nereikia, bet čia žmonėms reikia.

Patys susiorganizuosime, patys koncertuosime. Tebūnie.

Mokykla suteikė kitą statusą

– Kaip įvyko proveržis?

– Vis įrodinėjau, kad choras – ne būrelis, kad reikia kitokio statuso. Mokyklos reikėjo, kad keistųsi ir tėvų, ir vaikų požiūris. Kad rezultatas būtų – visos pamokos yra tam, kad vaikas tobulėtų, kad turėtų muzikinių ambicijų. O ką gali padaryti, kai dirbi tik „būrelinį“ darbą?

Labai džiaugiuosi, kad 1999 metais buvo įkurta dainavimo mokykla. Kad jos reikia, suprato miesto Tarybos Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas Arūnas Vasiliauskas.

Įtakos, manau, turėjo ir pirmieji choro laimėjimai. 1997 metais pirmą kartą išvažiavome į tarptautinį konkursą Vokietijoje ir laimėjome pirmąją vietą.

Kai mokykla atsirado, situacija pasikeitė, choristų nubyrėjimų praktiškai nebebuvo. Per kelis metus išaugome nuo 160 iki 300 vaikų. Per 1000 vyrų jau išleidome, turime „anūkų“, buvusių choristų vaikų. Iš mūsiškių yra chorvedžių, ir solistų, ir instrumentalistų.

Berniukai mokosi ir groti. Neturime tik arfos. Kai tėvai sugalvoja, kokio reikia instrumento, kai atsiranda mokinys, randame ir mokytoją.

– Ar iš tiesų sunku savo namuose būti pranašu?

– Taip, iki šiol mokyklos reikšmę vaikams, miestui, šaliai ne visi supranta.

Vaikai, dainuojantys ir jau užaugę, baigę mokyklą, yra visiškai kitokie. Jų mąstymas kitoks, jie daugiau pasaulio yra matę. Jeigu berniukams būtų privalomas dainavimas chore visame pasaulyje – karų nebūtų. Vyrai ir toliau dainuotų choruose.

Chore dainuoji vienas šalia kito – visi draugai, visi bendraminčiai. Kaip gali tarpusavyje kovoti, peštis? Bendrumo jausmas yra labai stiprus.

Chore širdys plaka vienu ritmu

– Matematika, technologijos dabar keliamos į viršų – ne humanitariniai mokslai, juolab muzika. Ką manote?

– Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie mokosi muzikos, visų kitų dalykų daug lengviau mokosi. Muzika, ypač chorinis dainavimas, suaktyvina smegenų veiklą. Dainuojantis žmogus yra laimingesnis. Chore dainuojant net širdys ima plakti vienu ritmu.

Mes girdime garsą, bet nematome tų emocinių bangų, kurios sklinda nuo choro. Iš pradžių vyrai man po koncerto nustebę sakydavo: „Kiek žmonių verkė“.

Matematika tikrai reikalinga, bet muzika padeda ir geriau skaičiuoti. Jeigu tėvai norėtų, kad berniukai išaugtų išprusę, kultūringi, mokėtų bendrauti, tai siųstų juos į „Dagilėlį“. Jie čia išmoksta ne tik dainavimo.

Čia reikia ir ištvermės, nes fiziniai krūviai didžiuliai – emocinis dainavimas atima daug jėgų. Tegu pabando koks suaugęs valandą išstovėti – o vaikai per koncertą ir ilgiau stovi. Pajunta, kad kojos medinės, tik kai nueina nuo scenos.

Jeigu vaikas mažiau bendraujantis, jis susiranda draugų. Didesnieji su mažesniais bendrauja, mažieji su didesniais, užsieno kalbų išmoksta. Kelionėse pamato pasaulio kraštų – susipažįsta su šalių istorija.

– Esate žinomi visoje Lietuvoje, žinomi pasaulyje. Ar dar reikia agitacijos?

– Manau, kad mieste vis dar esame nežinomi. Yra ratas, kuris mus žino, bet jį plėsti sunku. Galbūt tėvai mano, kad meninis ugdymas berniukams nėra reikalingas?

Viskas nuo šeimos požiūrio priklauso. Jeigu tėvai mato tokio ugdymo prasmę, tai savo vaiką paskatina.

Koncertai, konkursai vaikus moko susikaupti, ugdo discipliną. Konkursas – tai patikrinimas, ir vaikai pagauna azartą. 12 kartą jau važiavome į tarptautinius konkursus. Kai buvome padarę pertrauką, vaikai patys klausė, o kada į konkursą važiuosime? Jiems reikia adrenalino.

Žino, kad ir koncertuose negali dainuoti bet kaip, kad publiką reikia gerbti. Esame dainavę salėje, kurioje žiūrovų buvo mažiau, nei mūsų. Pasakiau, jeigu padainuosime bet kaip, tie žmonės, daugiau į jokį mūsų koncertą nebeateis. Priminiau, kad Vokietijoje tik repeticiją išgirdęs amerikietis pakvietė į koncertinę kelionę JAV.

Apie Šiaulius ir šeimą

– Ar Šiauliai tapo savu miestu?

– Neįsivaizduoju savęs kitur ir kitokiame darbe. Nepažįstami žmonės pasisveikina ir jaučiu, kad tai, ką darau, kitiems yra priimtina. Matai, kad jie nemeluoja, kad esi reikalingas, kad džiaugiasi tuo, kas yra padaryta. Žmonės ir laiko žmones. Bendrumo jausmas laiko.

– Kokia yra jūsų šeima?

– Žmona Aušra – muzikė, mokytoja. Sūnus Tadas „Dagilėlyje“ dainuoja, dukra Eglė, baigė muzikos mokyklą, studijuoja teisę Škotijoje. Gaila buvo išleisti – toli. Bet ir mano tėvams Klaipėda atrodė toli.

– Kaip su žmona susipažinote?

– Su Aušra kartu mokėmės Klaipėdoje, bet nebendravome. Ji gavo paskyrimą į Šiaulius, o aš pakviečiau ją dirbti Moksleivių namų choro studijoje, mokyti vaikus solfedžio. Per pasimatymus tik apie „Dagilėlį“ ir kalbėdavome.

Ji ir šį pavadinimą padėjo išrinkti. Man daina apie dagilėlį buvo įstrigus. Paukštis, o koks? Pradėjome skaityti, paaiškėjo, kiek daug prasmių turi. Dagilėlis – nedidelis, spalvingas paukštis, nuolat čiulbantis ir naikinantis piktžoles.

Iš Slovakijos parvežiau vyno butelį su dagilėliu etiketėje. Namiškiai sako, tau jau visur dagilėlis vaidenasi. O tas vynas ekologiškas, nes vynuogyną nuo piktžolių saugo dagilėliai, sulesantys jų sėklas.

– Ar namiškiai nepriekaištauja, kad per daug energijos išeina darbui?

– Ne. Kartais tik juokiasi: kokią kalbą su kuo bepradėtum, ar su draugais – apie žvejybą, ar su uošviu inžinieriumi – apie jo darbus – viskas baigiasi muzika ir „Dagilėliu“. Aušra tėvo klausia: ar supranti, apie ką jis šneka? Ne, sako, bet man įdomu.

Humanitarai gelbėja valstybę

– Esate ne tik muzikas – mokytojas. Ar neskaudu, jog mokytojo profesija nėra populiari, autoritetas nužemintas?

– Pats vis mąstau, kodėl taip yra? Nuvažiuoju pas draugą į Vokietiją, rodo, čia – mokytojo namas. Vokietijoje, mažame miestelyje, mokytojas yra gerbiamas, vos ne šventasis.

Valstybės požiūris formuoja ir žmonių požiūrį į mokytoją. Kai stojau į muzikos mokytojo specialybę, konkursas buvo 10 į vieną vietą. Vien įstoti buvo garbė.

Valstybė pasakė: per daug turime mokytojų – finansavimą reikia mažinti. Sumažino. Požiūris toks, kad į pedagogų specialybes stoja tik tie, kurie daugiau niekur neįstoja. Ir iš valstybės varpinės taip šnekama.

Tai ką galvojame apie šalies ateitį? Kokie mokytojai, jei jiems patiems mažiausias dėmesys skiriamas, ugdys ateities kartas? Ko jie vaikus išmokys?

Švietimas laikomas prabanga. Man keista, kai sakoma, kad pas mus per daug į aukštąsias mokyklas sustoja. Gal lietuviai ir per daug raštingi?

Aukštąjį mokslą baigęs žmogus yra kitoks, jis gali priimti sprendimus, turėti savo nuomonę, o neįpirštą. Kritinis mąstymas labai svarbu – be jo nėra išsigelbėjimo.

Dvasinės vertybės matuojamos pinigais. O valstybę išgelbės ne prekeiviai – humanitarai.

Ekonomika prasideda nuo kultūros. Pasaulyje, pažiūrėkime: kuo kultūringesnė visuomenė – tuo ekonomika aukštesnio lygio. Pas mus galvojama: ekonomiką pakelsime, tada ir kultūrą plėtosime.

Į kultūrą kuo toliau, tuo labiau ateina nenusimanantys žmonės arba į ją žiūrintys per pinigų prizmę: kiek galima uždirbti.

– Kokias savybes pats vertinate?

– Mandagumą, sąžiningumą, kultūringumą.

Nepakenčiu mužikiškumo, kai kas antras žodis keiksmažodis, kai leidžiama sau šiukšlę bet kur numesti. Šiukšlę pakelti dar galima išmokyti, bet kai žmogaus vidus juodas – sunku ką nors pakeisti. Baisu, kai žmogus yra piktas, kai visi aplink jam blogi. Ir ne krizės čia kaltos.

Kiek yra žmonių, kurie sunkiai gyvena, bet jų vidus šviesus. Stengiuosi iš tokių mokytis.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

NUOSTATA: Remigijus Adomaitis sako: „Kai veikia dainavimo mokykla, net jei vadovas pasikeis, berniukų choras Šiauliuose neišnyks.“

GARBĖ: Šiaulių garbės pilietis maestro Remigijus Adomaitis, kurio vadovaujamas dainavimo mokyklos „Dagilėlis“ kolektyvas ugdo šimtus berniukų ir jaunuolių, mero Justino Sartausko papuoštas regalijomis.