Naujausios
Šiaulietės kinai klausia, ar tėvynėje jos nemyli?
Šiaulietė Loreta Juodagalvytė trejus metus gyvena ir dirba Kinijoje, pačioje sostinėje – Pekine. Lietuvių ten dar labai reta. Savęs ji nelaiko ekonomine emigrante. Iš Lietuvos prieš dešimtmetį išvažiavo smalsumo vedama ir atsiveriančių didesnių galimybių.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Londoną „iškeitė“ į Pekiną
L. Juodagalvytė emigravo iš Lietuvos po socialinės pedagogikos ir psichologijos studijų Šiaulių universitete. Išvyko į Angliją. Ten dirbo ir dar mokėsi, kad galėtų pradėti dėstyti anglų kalbą. Mokė jos ne angliakalbius.
Avantiūra vadina apsisprendimą prieš trejus metus išvažiuoti į Kiniją. Sulaukė pasiūlymo dėstyti anglų kalbą amerikiečių įsteigtoje tarptautinėje aukštojoje mokykloje Pekine ir iš karto atsakė: „Taip.“
Tarp jos studentų – ir rusai, ir vokiečiai, ir korėjiečiai, ir indai. Tarptautinėje mokykloje mokosi Pekine gyvenančių ir dirbančių užsieniečių vaikai. Lietuviai, nors jų Pekine reta, taip pat savo vaikus leidžia ne į kinų mokyklas.
„Įdomu mokyti studentus iš viso pasaulio, – sako Loreta. – Kiekvienas unikalus savo kultūra, požiūriais, įsitikinimais. Bet bendraudami neperžengiame ribos, kad reikėtų susikirsti dėl ideologinių nuostatų. Mano pažįstami kinai taip pat nelinkę politikuoti.“
Teko jai mokyti anglų kalbos ir kinų vaikus. Lygindama sako, jog kinų mokyklose yra išlaikyta išskirtinė pagarba mokytojui.
„Kinų vaikai mokytojo nepertrauks, atidžiai klausysis, – dalijasi įspūdžiu. – Bet ne tokie laisvi kūryboje. Pagal taisykles viską padarys, o jeigu pačiam reikia ką sugalvoti, sukurti, jau sudėtingiau.“
Stereotipai žlugo
„Gal Kinija ir ne pasaulio kraštas – bet lietuviui iš tikrųjų yra labai toli, – teigia pašnekovė. – Žinojau apie Kiniją daug stereotipų, bet neturėjau susidariusi jokios išankstinės nuomonės. Pagyvenau, žlugo ir stereotipai: kad kinai valgo vien ryžius, kad visi mažo ūgio ir panašiai“.
Tik iš dalies pasitvirtino stereotipas, kad kinai valgo „viską“.
„Jie tiesiog valgo tai, kas mums neįprasta – vabzdžius, šunieną, bet nėra taip, kad šeima pietums pasiskrudintų žiogų ar tarakonų, – tikina pašnekovė. – Tų egzotinių dalykų, kurie turguje siūlomi turistams, daug kinų patys nėra ragavę.“
Mėgsta ryžius, daržoves, valgo mėsą, geria pieną, bet pieno produktų nelabai vartoja. Nevalgo sūrio. Fermentinio sūrio yra parduotuvėse, bet varškės ar balto varškės sūrio nėra mačiusi.
„Susimažino“ Pekiną
Milžiniškas Pekinas lietuvės neslegia, nes mėgsta didžiulio miesto šurmulį, dieną naktį nenutrūkstantį judėjimą.
„Šiauliai, kol neišvažiavau į Londoną, man taip pat atrodė didelis miestas, – šypsosi ir tikina, jog ir prie didžiausio pasaulyje miesto galima prisitaikyti. – Susimažini jį iki vietos, kurioje gyveni, „savo“ turgaus, kuris Pekine yra prie pat mano kiemo, „savo“ prekybos centrų, darbo, iki kurio metro važiuoju 40 minučių.“
Kinai, jos žodžiais, yra kitokie nei mes. Kultūrų skirtumai dideli, istorinė, socialinė patirtis kitokia, pats gyvenimo supratimas kitoks. Bet esame ir panašūs, kaip visi žmonės.
„Nėra taip, kad svetimšaliui neįmanoma būtų su jais susidraugauti, – dalijasi patirtimi. – Atvirkščiai, užsieniečius pamatę kinai nori bendrauti, nes tai jiems proga pasišnekėti angliškai, lavinti įgūdžius.“
Socialinė atskirtis – didžiulė
Po Kiniją keliaujant ypač pastebima didelė socialinė atskirtis. Yra daug labai turtingų žmonių ir daug skurstančių.
„Pekinas – labai brangus miestas, kainos kelis kartus didesnės nei mažesniuose miestuose, – sako pašnekovė. – Bet ten darbo nerasi, todėl traukia žmonės į sostinę, dirba fabrikuose, gyvena ir po 15 viename kambaryje.“
Smogas dengia Pekiną ir kitus didžiuosius šalies miestus. Lietuvė visada rankinėje nešiojasi kaukę, nes Pekine būna dienų, kai ribinės taršos normos dešimtimis kartų viršija normą. Tokiomis dienomis jaučia lyg laužo dūmų kvapą.
Neįprasta vakariečiams ir tokia tvarka, kai internetas ribojamas, „Facebook“, „Youtube“ blokuojamas.
„Jeigu pasaulyje kokie įvykiai, tai, žiūrėk, internetas jau ir neveikia, – pasakoja Loreta. – Pas juos sava interneto sistema ir savi socialiniai tinklai.“
Kinų kalbą išmoko
Kinijoje, ypač Pekine, kuriame daug užsieniečių, įmanoma išsiversti be kinų kalbos.
Keliavo su kuprine ant pečių po Kiniją dar nemokėdama kinų kalbos ir tai nebuvo kliūtis bendrauti. Mažų miestelių žmonės ir padėdavo, ir pavėžėdavo, ir pavaišindavo.
Bet šiaulietė mano, jeigu gyveni šalyje, turi mokėti ir jos kalbą.
„Kiekvienas labai gerai reaguojame į užsienietį, jeigu jis moka tavo kalbą, – sako lietuvė. – Kinai taip pat. Turguje ypač – tada ir pigiau parduoda, ir „magaryčių“ duoda.“
Kinų kalba jai nepasirodė labai sunki, bet pastangų išmokti reikėjo. Tikina, jog šios kalbos neišmoksi, tik gatvėje ją girdėdamas. Turi tikslingai mokytis, bendrauti, o mums ji visiškai kitokia – ir tarimu, ir juolab rašmenimis.
Baltasis – vis dar egzotika
Baltasis žmogus Kinijos provincijoje vis dar retenybė. Pamato, prašo fotografuotis kartu.
„Kartą užklydau į parką, kuriame vyko vestuvių fotosesija. Teko man pozuoti kartu su jaunąja. Nepatogu buvo – su kuprine, su džinsais, bet negalėjau atsisakyti“, – pasakoja fotosesijos įspūdžius.
Tradiciškai Kinijoje jaunieji rengiasi raudonais rūbais. Bet jaunosios puošiasi baltomis sukniomis – ir kinai yra veikiami Vakarų madų.
Jeigu įstengiama įpirkti, perkami originalūs rūbai, prestižiniai daiktai. Įvaizdis „ką žmonės pasakys“, nors ir nepriimta viešai ko nors kritikuoti, kinams labai svarbu.
Moterys nori ištekėti už „gero vyro“. O „geras vyras“ – tai turtingas vyras.
„Pinigai labai svarbu, – teigia Loreta. – Viename televizijos šou jauna kinė taip ir pareiškė: geriau verksiu „mersedese“, nei šypsosiuosi ant dviračio.“
Į vaiką daug vilčių sudėta
Kinijoje ryškus šeimos kultas ir labai daug vilčių dedama į vaiką. Tai nulemta vieno vaiko šeimoje politikos, kuri įdiegta gimstamumui šalyje mažinti.
Nuo mažumės vaikai užrašomi mokytis anglų kalbos, vedžiojami į įvairius būrelius. Siekiama, kad baigtų aukštąjį mokslą.
„Vaikams diegiama: mokomės, mokomės ir dar kartą mokomės, – pasakoja lietuvė. – Nes tam vienam vaikui reikės išlaikyti tėvus ir galbūt net senelius, nes socialinės apsaugos sistema ten neveikia, kaip pas mus.“
Kinams visiškai nesuprantama, kaip ji pati gali taip toli gyventi nuo namų. Klausia, ar tavęs tėvynėje nemyli, ar tu tėvų nemyli? Kaip tėvai išleidžia, kokia nauda iš vaiko, kuris taip toli gyvena?
Priimta manyti, jog Rytų kultūrose pagarba vyresniam žmogui ypač pabrėžiama. Bet lietuvė dalijasi, jog kasdienėse situacijose, miesto gatvėse išskirtinės pagarbos vyresniam nepastebėsi. Atvirkščiai, vaikas yra labai mylimas. Vaikams su motinomis užleidžiamos vietos metro.
„Pirmenybė suteikiama ne vyresniam žmogui, o vaikui, net jei tas vaikas ne toks jau mažas“, – pastebi Loreta.
Jonas Kazlauskas išgarsino Lietuvą
„Kinai žino, kad kažkur yra tokia šalis Lietuva, o ypač gerai žino krepšinio gerbėjai, – sako Loreta. – Treneris Jonas Kazlauskas, kuris treniravo Kinijos vyrų krepšinio rinktinę, yra atvėręs kinams Lietuvą. Nors jo pavardę jiems sunku ištarti.“
L. Juodagalvytės pavardės kinai taip pat „neįveikia“. Vadina tik vardu.
Po Azijos šalis keliaudama kuriozinių situacijų patyrė dėl lietuviško paso. Mianmaro pareigūnai į šalį ją įsileido, o išleisti nenorėjo.
„Pusę valandos bėgiojo, aiškinosi, kas ta Lietuva, – prisiminė pašnekovė. – Singapūre vartė mano pasą, niekaip netikėjo, jog Lietuva priklauso Europos Sąjungai.“
Kinija – didžiulė rinka verslui, bet lietuviams ji vis dar tolima.
Pekine daug užsieniečių verslininkų, ypač amerikiečių, rusų, afrikiečių. Yra ir lenkų, o lietuvių verslininkų per trejus metus jai neteko sutikti. Užsieniečiams pradėti verslą nėra lengva, jeigu neturi kino partnerio.
Tačiau lietuvių verslo ženklą jau teko matyti: „Nustebau, kai pamačiau mūsų mineralinį vandenį „Birutė“ Pekino parduotuvėje, importinių produktų skyriuje.“
Apie emigraciją
Emigracijos L. Juodagalvytė nevertina kaip blogio. Įsitikinusi, jog naudinga jaunam žmogui išvažiuoti pasaulio pamatyti.
„Tokia patirtis labai keičia. Praplečia akiratį. Aš nesu ekonominė emigrantė, – tikina L. Juodagalvytė. – Manęs niekas varu nevarė. Ir ne indų plauti išvažiavau. Iš Lietuvos mane išginė smalsumas ir noras daugiau galimybių patirti, save išbandyti, kai nieko nėra šalia iš atimųjų ir draugų.“
Galvoja grįžti į Lietuvą. Tik kada, dar nežino.
Ji nelinkusi dalyti patarimų kitiems – emigruoti ar likti Lietuvoje.
Tik pastebi, kad čia keičiamės į gerąją pusę. Kasmet vasaros ar Kalėdų atostogų sugrįžta į tėvų namus. Jos akimis, Lietuva tik gražėja.
„Žmonės laisvėja. Kai išvažiavau, pilkesni, niūresni buvome – dabar ir šypsenų daugiau, ir atsipalaidavimo, žmonės nebebijo būti kitokie, – teigia L. Juodagalvytė. – Mūsų šalis maža, bet nesame provincialūs. Nepilnavertiškumo komplekso būdama lietuve nejaučiu. Atvirkščiai, manau, jog dėl to, kad mūsų yra tiek mažai, esame tokie vertingi.“
Tik pabrėžia, jog ar Lietuvoje, ar užsienyje – reikia stengtis gerai dirbti.
„Ant lėkštutės nieko niekas niekur neatneša – turi mokėti dirbti, o jeigu nori daugiau pasiekti – turi rodyti iniciatyvą ir būti geriausias. Tai galioja visur“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ATOSTOGOS: Iš Kinijos sugrįžusi Loreta Juodagalvytė trečią savaitę mėgaujasi atostogomis Lietuvoje.
NUOSTATA: Loreta Juodagalvytė, kurios darbdaviai kasmet prašo pratęsti kontraktą, teigia: „Visur turi mokėti dirbti, o jeigu nori daug pasiekti – rodyti iniciatyvą ir būti geriausias.“
Asmeninės nuotr.
ĮŽYMYBĖ: Kinijoje būdamas privalai pamatyti Didžiąją kinų sieną – lietuvė stebėjosi, kad tą kartą, kai prie jos buvo, siena nebuvo „aplipusi" turistais.
DIDYBĖ: Uždraustajame mieste, kuriame gyveno kinų imperatoriai.
PRAMOGOS: Kinai, ypač vyresnio amžiaus, žaidžia, sportuoja miestų aikštėse.
SMOGAS: Kinijos miestas Xian skendi smoge – didelė tarša kamuoja ne tik Pekino gyventojus.
EGZOTIKA: Siūloma vaišintis jūrų gėrybėmis ir vabzdžiais: tarp jų – keptais tarakonais.
TURGUS: Kinų užkandžių turgus.
