Naujausios
Skurdo „kultūrą“ formuoja turtas
Vakar Šiaulių miesto savivaldybėje sociologas, profesorius Boguslavas Gruževskis ir „Carito“ atstovai pristatė sisteminio skurdo problemos tyrimą Lietuvoje. Jie perspėjo, jog formuojasi skurdo „kultūra“, kuri atsigręžia į visuomenę nepasitenkinimu, agresija. Skurdas verčia ir emigruoti.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Ragina visus veikti
„Carito“ užsakymu 2014 metais tyrimą atliko Lietuvos socialinių tyrimų centras. Šio centro Darbo rinkos instituto vadovas B. Gruževskis – vienas iš tyrimo autorių.
30 procentų šalies gyventojų gyvena už skurdo ribos. Ji matuojama, kai žmogaus pajamos yra mažesnės nei 60 procentų vidutinės pajamos šalyje.
Europos Sąjungos kontekste Lietuva pagal skurdą yra šešta-septinta. Bet statistiką mokslininkas vertina kritiškai. Italijoje, Ispanijoje skurstančių sąlyginai daugiau, bet skurdo riba ten visiškai kitokia.
Italijoje skurdžius yra su 4500 eurų pajamomis, o pas mus su 700 eurų – ne skurdžius. Graikijoje minimalios pajamos per metus 29 tūkstančiai eurų, pas mus – 8 tūkstančiai eurų.
Pajamų vidurkis vienišo asmens 2005 metais ES sudarė 1191 eurą, mūsų – 183 eurus. 2012 metais: ES – 1373 eurai, o mūsų – 373 eurai.
Skirtumas vis tiek didžiulis. Mokslininklo teigimu, tai iššūkis šalies užsienio politikai, nes atskirtis nemažėja. Vadinasi, ES socialiniai fondai ne taip panaudojami.
„Lietuva turtėja, Europos Sąjunga turtėja, o skurdo nemažėja, – sakė B. Gruževskis. – Didžiausia problema yra gebėjimas pasidalinti. Mes kiekvienam Lietuvos piliečiui bendro vidaus produkto pagaminame 74 procento ES vidurkio, anksčiau – 54 procentus, bet ar jaučiame, kad turtėjame?“
Lietuvoje tarp skurstančiųjų darbingo amžiaus žmonės sudaro apie 70 procentų.
B. Gruževskis „demokratijos paradoksu“ įvardijo situaciją, kai nuo skurdo neapsaugo išsilavinimas, kai skurdą jaučia ir dirbantis žmogus.
Jis pabrėžė, jog tik 70 procentų skurstančiųjų laiko save skurdžiais: „Vadinasi, kiti dar nėra praradę orumo.“
Tyrimas atliktas skurdo problemai Lietuvoje įvertinti ir rekomendacijoms teikti.
Pristatymas savivaldybėse rengiamas paskatinti vietos politikus, socialinės paramos darbuotojus, nevyriausybininkus ieškoti sprendimų, nelaukiant veiksmų „iš viršaus“.
Skurdas grįžta bumerangu
Skurdas daro įtaką visai visuomenei. Bet socialinės paramos sistema iki šiol yra „antrame plane“. Pirmiausia vertinami tarptautiniai santykiai, ekonominiai santykiai.
„Tai klaidingas kelias, – įsitikinęs mokslininkas. – Nenorime matyti skurstančio žmogaus, nenorime perskirstyti sukurto produkto, ir visuomenei tai grįžta bumerangu – skurstančio žmogaus nepasitenkinimu, net agresija, negalėjimu įsijungti į bendrą gamybos ir turto kūrimą.“
Viso to pasekmė – formuojasi skurdo kultūra. Gyvenama iš pašalpų, pats žmogus nebesikabina į gyvenimą, ieško kaltų aplink. Skurdas yra ne tik materialinis, bet ir dvasinis.
Tyrimo autoriai ir užsakovai įsitikinę, jog reikia keisti socialinės politikos prioritetus. Skurdo problemą spręsti kompleksiškai.
„Pašalpas mokame, po išmokų už skurdo ribos lieka perpus mažiau žmonių – 18 procentų, esame dosnūs, bet nepatenkintų nemažėja“, – sakė profesorius.
Ugdyti motyvaciją
Skurstančių respondentų buvo klausta, kas yra kaltas? Dauguma atsakė, jog Vyriausybė, tik 18 procentų pareiškė, jog pats žmogus, o 17 procentų – jog likimas.
„Nėra gerai, kai kaltinami kiti, – teigė profesorius. – Ypač blogai, kad net 18 procentų jaunų žmonių iki 35 metų atsakė, jog kaltas likimas.“
Tyrimo autoriai ir užsakovai įsitikinę, jog reikia keisti socialinės veiklos prioritetus – ugdyti vidinę žmogaus motyvaciją, nuostatas solidarizuotis su Lietuvos tikslais. Tik tada socialinė politika bus efektyvi.
„Viskas prasideda švietimo sistemoje, – pabrėžė mokslininkas. – Jeigu ten nebus išugdyta pagarba sau, nebus suformuota motyvacija dirbti ir savo pastangomis užsidirbti, tai suaugusio žmogaus jau niekaip nemotyvuosi. Net 16–18 metų žmogui jau per vėlu apie tai kalbėti.“
Jo žodžiais, „žmogų pamaitinti, aprūpinti drabužiais – tai praeitis, dabar reikia suteikti žmogui motyvaciją gyventi kitaip.“
„Efektas pasirodo tik po 5–10 metų, – sakė jis. – Šių žingsnių nepadarėme prieš 5–10 metų, todėl ir turime ir žmonių nepasitenkinimą, ir didelę emigraciją“.
Apie darbo rinką ir atlyginimus
Skurdo problemą išspręstų žmonių užimtumas. Bet tarp bedarbių 40 procentų neturi profesinio pasirengimo. Tarp jaunimo, registruoto darbo biržoje, – net 50 procentų.
B. Gruževskis pasidalijo, jog buvo tirtas kalinių išsilavinimas. 1993 metais 15-20 procentų kalinių buvo be išsilavinimo, dabar – beveik 65 procentai.
Šiauliuose nedarbas mažas, tik per 5 procentus. Bet ir čia 40 procentų bedarbių neturi jokios kvalifikacijos, o darbdaviai ieško kvalifikuotų darbuotojų. Neranda, nes nemoka aukštesnių atlyginimų.
Kaime nedarbas didelis. B. Gruževskio teigimu, tai lėmė ir kaimo rėmimo politika.
„Orientuojamasi į ekonominius, gamybinius pajėgumus, kuriems nereikia daug darbuotojų, o smulki gamyba žlunga, – sakė profesorius. – Gamyba – dėl gamybos. Aš taip pat esu už pelnus. Bet gamyba turi būti dėl žmogaus Lietuvos visuomenėje – štai koks turi būti prioritetas.“
Jis pabrėžė, jog būtina didinti minimalų mėnesinį atlyginimą. Jis dabar neskatina pašalpų gavėjų dirbti. Be to, yra tris kartus mažesnis nei minimalus realus pragyvenimo lygis.
„Tai yra vergovė, ir žmonių išnaudojimas“, – sakė profesorius.
Jo žodžiais, skurstantys „nesvajoja apie milijonus“. Pagal apklausos rezultatus, vidutiniškai norėtų gauti tik 1200 litų pajamų vienam asmeniui.
Dabar didžioji dauguma trūksta pinigų maistui. Teigė, jog per mėnesį 1–2 kartus yra priversti skolintis pinigų. Šiaulių rajone tokių yra 64 procentai, Kelmės rajone – 52 procentai.
Pagarsinta, ir kaip skurstantys „taupo savo ateities sąskaita“. Neleidžia pinigų savo sveikatai, būsto remontui. Neleidžia pinigų ir vaikų išsilavinimui.
„Šeimos gyvena iš pašalpų, o jų vaikai nuo 5 iki 18 metų yra užprogramuoti nesėkmei“, – sakė B. Gruževskis.
Ką daryti?
„Kurti darbo vietas, didinti atlyginimus, kelti minimalią algą, – vardijo mokslininkas. – Minimali alga nuo pašalpos turi skirtis ne 50 eurų, o 150–200 eurų: žmogus, pradėjęs dirbti turi iš karto pajusti naudą.“
Pabrėžė, jog ir socialiniai įgūdžiai labai svarbu. Kuo ilgiau žmogus yra užribyje, tuo labiau jie silpnėja, nutolsta nuo standarto. Susikuriama sava aplinka, skatinanti nedarbą ir socialinį nestabilumą.
Net alkoholio vartojimą vertino kaip pasekmę – žmogus ieško išeities iš vidinės įtampos. O tokį grąžinti į darbo rinką galima tik pirmiausia suteikus socialinę reabilitaciją.
Jono TAMULIO nuotr.
NUOSTATA: Lietuvos „Carito“ direktorius kunigas Tomas Janavičius teigia: „Jeigu išmoksime dalintis, skurdas bus nustumtas tolyn.“
PARADOKSAS: Profesorius Boguslavas Gruževskis sako, jog negalima buvo nė įsivaizduoti, kad išsilavinimas neapsaugos nuo skurdo ar kad dirbantis žmogus jaus skurdą.
