„Šypsokitės, nes rytoj bus blogiau“

„Šyp­so­ki­tės, nes ry­toj bus blo­giau“

Ra­šy­to­ja Eri­ka Umb­ra­sai­tė su­si­ti­ki­me su skai­ty­to­jais Šiau­liuo­se pri­sta­tė nau­jau­sią sa­vo kny­gą „Pran­cū­zi­ja Mon amour“. Prieš de­šimt­me­tį Eri­ka, įvei­ku­si vė­žį, nu­spren­dė, ka­da dau­giau, jei­gu ne da­bar, ir su šei­ma per­si­kė­lė gy­ven­ti į sa­vo sva­jo­nių ša­lį Pran­cū­zi­ją. Ra­šy­to­ja sa­ko, kad mo­te­ris tu­ri pa­si­kliau­ti nuo­jau­ta, my­lė­ti sa­ve ir siek­ti sva­jo­nių.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Nuo­jau­ta

Apie gy­ve­ni­mo džiaugs­mus ir iš­ban­dy­mus su ra­šy­to­ja kal­bė­jo­mės prieš su­si­ti­ki­mą su skai­ty­to­jais, ku­ris vy­ko kny­gy­ne „Pe­ga­sas“.

Nuo vie­no di­džiau­sių E. Umb­ra­sai­tės gy­ve­ni­me iš­ban­dy­mų – krū­ties vė­žio – pra­bė­go jau 13 me­tų. Mo­te­ris sa­ko, kad žmo­gaus at­min­tis nuo­sta­bi – ji nu­stu­mia į už­marš­tį bai­siau­sius, skau­džiau­sius iš­gy­ve­ni­mus.

Ta­da jai bu­vo 35-eri. „Mū­sų šei­mo­je nie­kas ne­si­rgo vė­žiu, bet aš vi­sa­da bi­jo­jau juo su­si­rgti“, – pri­si­me­na ra­šy­to­ja.

Vie­ną va­sa­ros die­ną šluos­ty­da­ma­si po du­šo už­čiuo­pė vos žir­nio dy­džio spuo­ge­lį. Iš kar­to pa­si­da­rė ne­ra­mu. Ne­dels­ta­ma už­si­ra­šė pas gy­dy­to­ją. Ap­žiū­rė­jęs gy­dy­to­jas nu­ra­mi­no Eri­ką – nie­ko čia bai­saus, tik cis­ta. Ki­tą die­ną mo­te­ris nuė­jo pas ki­tą gy­dy­to­ją. Ir šis nie­ko įtar­ti­no ne­pas­te­bė­jo.

Ta­čiau blo­ga nuo­jau­ta Eri­kos neap­lei­do: „Iš­vy­kom ato­sto­gų į Ve­ne­ci­ją, vaikš­to­me, o ma­nęs vis neap­lei­džia min­tis, kad vi­sa tai ma­tau pa­sku­ti­nį kar­tą. Drau­gės pa­ra­no­ji­ke iš­va­di­no, o aš sa­kau, kad tas spuo­ge­lis – blo­gis.“

Ru­de­nį mo­te­ris už­si­ra­šė pas tre­čią gy­dy­to­ją. „Nuė­jau ir sa­kau: „Jūs jau tre­čias gy­dy­to­jas, pas ku­rį atei­nu, vi­si sa­ko, kad čia cis­ta, o man at­ro­do, kad vė­žys, jei­gu ir jūs pa­sa­ky­si­te, kad cis­ta, ta­da ei­nu pas psi­cho­lo­gą.“

Iš pra­džių ir šis gy­dy­to­jas bu­vo lin­kęs ma­ny­ti, kad cis­ta, vis­gi pa­siū­lė at­lik­ti biop­si­ją. Jos me­tu mo­te­ris pa­ste­bė­jo, kad gy­dy­to­jo vei­das pa­si­kei­tė. Išei­nant iš ka­bi­ne­to dar pa­pra­šė už­ra­šy­ti te­le­fo­no nu­me­rį. „Pa­gal­vo­jau, kad ka­bi­na“, – pri­si­mi­nu­si šyp­so­si Eri­ka.

Po ke­lių die­nų pa­skam­bi­no. „Aš jus už­ra­šiau ope­ra­ci­jai“, – iš­gir­do ra­ge­ly­je. Gy­dy­to­jas ne­no­riai pra­si­ta­rė, jog įta­ria vė­žį.

Mo­te­ris yra lyg ka­tė, tu­ri nuo­jau­tą, ku­ria rei­kia pa­si­kliau­ti, ir ne­rei­kia slėp­tis, nes stru­čio tak­ti­ka dar nė vie­no neiš­gel­bė­jo, sa­ko E. Umb­ra­sai­tė.

„Prieš tai aš bu­vau pa­ni­kos ka­ra­lie­nė, smulk­me­nos ga­lė­jo ma­ne nu­ves­ti iki be­pro­ty­bės, ir stai­ga su­vo­kiu, ko­kia bu­vau dur­nė. Va, da­bar tai aš tik­rai tu­riu pro­ble­mą!“ – pri­si­me­na E. Umb­ra­sai­tė.

Su­lig ta ži­nia tar­si vis­kas ap­si­ver­tė. Pa­sau­lis stai­ga ta­po gra­žus, iš­ny­ko bai­mė.

„Tas su­si­ti­ki­mas su mir­ti­mi ma­ne taip iš­blai­vė, at­si­ra­do toks no­ras gy­ven­ti ir su­vo­ki­mas sa­vo lai­ki­nu­mo. Tur­būt iki tos li­gos man bu­vo kli­ni­ki­nė dep­re­si­ja, aš ne­jau­čiau jo­kio gy­ve­ni­mo džiaugs­mo, o ta­da vis­kas stai­ga ta­po gra­žu, ska­nu, nes ži­nai, kad grei­tai vi­so to ga­li ne­tek­ti. Lai­ki­nu­mo po­jū­tis yra ge­nia­lus – pra­de­di ver­tin­ti gy­ve­ni­mo smulk­me­nas“, – sa­ko ra­šy­to­ja.

Psi­cho­lo­gės vie­nos ki­toms

Gy­dy­to­jai Eri­ką su­pa­žin­di­no su ke­lio­mis jau­no­mis mo­te­ri­mis, ku­rios bu­vo per­si­rgu­sios vė­žiu prieš ke­le­rius me­tus. Jau vien ma­ty­ti mo­te­ris, ku­rios įvei­kė li­gą, bu­vo ge­riau­sia psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba.

„Jos sa­vo pa­sa­ko­ji­mais „per­ve­dė“ per li­gą, pa­sa­ko­jo, ka­da bus bai­su ir ka­da ne­rei­kia iš­si­gąs­ti, nes tai praeis. Da­vė ge­nia­lų pa­ta­ri­mą – į sa­ve žiū­rė­ti iš ša­lies, kad čia ne tu ser­gi, o ta­vo ge­riau­sia drau­gė, ku­riai tu­ri pa­dė­ti įveik­ti li­gą. Man tas la­bai pa­dė­jo, nes sun­kiau­siais mo­men­tais kar­to­jau sau, kad čia ne aš, tik žiū­riu bai­sų fil­mą, skai­tau bai­sią kny­gą.“

Gy­dy­mo me­tu, ku­ris tru­ko be­veik pu­sant­rų me­tų, pra­dė­jo ra­šy­ti die­no­raš­tį, nes sū­nus Jo­kū­bas bu­vo ma­žas, ir jei­gu ji nu­mirs, kad lik­tų pri­si­mi­ni­mas apie ma­mą. Vie­na gy­dy­to­ja, su­ži­no­ju­si, kad Eri­ka ra­šo die­no­raš­tį, pa­pra­šė pa­skai­ty­ti. Die­no­raš­čio iš­trau­kos bu­vo spaus­di­na­mos laik­raš­ty­je „On­ko­lo­go pus­la­piai“ ir pa­dė­jo dau­ge­liui mo­te­rų. Vė­liau die­no­raš­tis vir­to kny­ga „Vie­nos krū­ties is­to­ri­ja“ (iš­leis­ta 2008 me­tais).

„Ta kny­ga aš ati­da­viau sko­lą toms mo­te­rims, ku­rios man pa­dė­jo, ir pa­dė­jau toms, ku­rioms ne­ga­lė­čiau pa­dė­ti as­me­niš­kai“, – sa­ko E. Umb­ra­sai­tė.

Mo­te­ris pa­ta­ria neuž­si­da­ry­ti sa­vo iš­gy­ve­ni­mų ir bai­mių ka­lė­ji­me. Jei­gu rei­kia, pa­čiai ir šei­mos na­riams kreip­tis į psi­cho­lo­gą. La­bai pa­de­da vė­žiu ser­gan­čių­jų bend­ri­jos, po­kal­biai su li­gą iš­gy­ve­nu­siais žmo­nė­mis.

Sa­vo kny­go­je E. Umb­ra­sai­tė ra­šo: „Į nie­ką gy­ve­ni­me ne­žiū­rė­ki­te rim­tai – jūs ga­li­te iš­tver­ti ir mei­lę, ir mir­tį, ir nu­lū­žu­sią pa­kul­nę. Su­vok­ti, kad gy­ve­ni­mo pra­smės iš­vis nė­ra, yra tik la­bai tra­pūs gy­ve­ni­mo ka­ro­liai, su­si­de­dan­tys iš trum­pų lai­mių, ir, de­ja, il­ges­nių ar­ba tie­siog il­giau įsi­me­nan­čių ne­lai­mių ka­ro­liu­kų. Gy­ven­ti – tai ir yra pra­smė.“

Pas­kui sva­jo­nę

„Po tai, kai išė­jo kny­ga ir pa­gal ją bu­vo pa­sta­ty­tas spek­tak­lis, su­vo­kiau, kad ati­da­viau vis­ką. Ne­be­ga­liu ir ne­be­no­riu apie tą li­gą šne­kė­ti, da­bar no­riu gy­ven­ti tuo, ką bu­vau su­pla­na­vu­si. Da­viau sau žo­dį, kad da­bar klau­sy­siuo­si tik šir­dies. Pas­vars­tėm, pa­mąs­tėm ir iš­vy­kom ieš­ko­ti sa­vo sva­jo­nių Pran­cū­zi­jos“, – pa­sa­ko­ja E. Umb­ra­sai­tė.

Eri­ka sa­ko, kad tai tik­rai ne­bu­vo „emig­ra­ci­ja iš var­go“. Pran­cū­zi­jo­je ji da­bar ma­žiau už­dir­ba, ne­gu už­dirb­da­vo Lie­tu­vo­je. Ta­čiau čia ne­si­jau­tė gy­ve­nan­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

„Pa­vy­džiu tiems, ku­rie grei­tai at­ran­da sa­vo gy­ve­ni­mą, ki­ti – per la­bai skau­džius pa­ty­ri­mus. Ma­no pa­mo­ka bu­vo la­bai skau­di, bet tur­būt bu­vo ver­ta tai pa­tir­ti.“

Pran­cū­zi­ja E. Umb­ra­sai­tę už­bū­rė dar vai­kys­tė­je. Var­ty­da­vo Al­gi­man­to Če­kuo­lio kny­gą su ke­lio­nių apy­brai­žo­mis, ku­rio­je vie­nas sky­re­lis bu­vo apie Pran­cū­zi­ją, ir sa­ky­da­vo ma­mai, kad užau­gu­si iš­te­kės už pran­cū­zo ir gy­vens vy­nuo­gy­ne.

Jau kur kas vė­liau, be­si­lauk­da­ma sū­naus, Eri­ka nu­spren­dė iš­mok­ti ro­man­tiš­ko­sios pran­cū­zų kal­bos. Už­si­ra­šė į kur­sus pas griež­tą ir reik­lią dės­ty­to­ją, ku­ri mo­kė ne tik gra­ma­ti­kos, bet ir daug pa­sa­ko­jo apie Pran­cū­zi­ją, pran­cū­zus, jų gy­ve­ni­mo bū­dą. „Ten ne­pa­gy­do­mai su­si­rgau Pran­cū­zi­ja“, – sa­ko ra­šy­to­ja.

La­biau­siai ža­vė­jo ir trau­kė to­kia Pran­cū­zi­ja, ko­kia ap­dai­nuo­ta se­no­se dai­no­se, pa­vaiz­duo­ta se­nuo­se pran­cū­zų fil­muo­se. Tik šiais lai­kais to­kią ras­ti jau bu­vo ga­na sun­ku – „glo­ba­li­za­ci­jos vė­jai vis­ką su­ni­ve­lia­vo“. Sa­vo sva­jo­nių mies­te­lį Isi­ža­ką at­ra­do Dor­do­nės re­gio­ne. Iš kar­to su­pra­to, kad tai vie­ta ne tik ku­rio­je no­ri­si gy­ven­ti, bet ir nu­mir­ti.

Pir­mus tris mė­ne­sius, ne­pai­sant iš­ky­lan­čių sun­ku­mų, Eri­ka gy­ve­no eu­fo­ri­jo­je, po to atė­jo rea­ly­bė: „Vy­ras nie­kaip ne­pra­kal­ba pran­cū­ziš­kai, šal­ta, nes na­mas vi­sas kiau­ras, pi­ni­gai pra­de­da sek­ti, nie­ko ne­sup­ran­tu biu­rok­ra­ti­nė­je kal­bo­je, ne­ga­li­me gau­ti svei­ka­tos kor­te­lių, vos su­ge­bu už­re­gist­ruo­ti sa­vo vers­lą ir taip to­liau. Ver­kiau ko­kią sa­vai­tę. Yra toks anek­do­tas – ne­rei­kia pai­nio­ti emig­ra­ci­jos su tu­riz­mu.“

Vi­siems, ku­rie ir­gi no­ri leis­tis pa­skui sa­vo sva­jo­nę, E. Umb­ra­sai­tė pa­ta­ria nu­vyk­ti į sa­vo iš­sva­jo­tą ša­lį ir pa­gy­ven­ti ten bent po­rą mė­ne­sių. Jei­gu po tiek lai­ko te­be­si­no­rės lik­ti, vis­kas ge­rai.

Eri­ka ne­si­gai­li, kad iš­si­kraus­tė į Pran­cū­zi­ją. Kiek­vie­ną ry­tą, ne­pai­sant, ko­kia sun­ki bu­vo praė­ju­si die­na, at­si­bun­da lai­min­ga ir dė­kin­ga li­ki­mui.

Dvi kny­gos – apie mei­lę sau ir Pran­cū­zi­jai

Jau gy­ven­da­ma Pran­cū­zi­jo­je E. Umb­ra­sai­tė pa­ra­šė dvi kny­gas: „Vie­nos krū­ties is­to­ri­ja“ tę­si­nį „Mo­te­ris ka­tė ir jau­nas mė­nu­lis“ (2015 m.) ir per­nai iš­leis­tą „Pran­cū­zi­ja Mon amour“.

Eri­ka sa­ko, kad „Mo­te­ris ka­tė ir jau­nas mė­nu­lis“ pa­ra­šė no­rė­da­ma pa­pa­sa­ko­ti, kad ne ki­log­ra­muo­se ir krū­tų kie­ky­je sly­pi mei­lė.

„Pran­cū­zai tu­ri to­kį po­sa­kį: ge­rai jaus­tis sa­vo odo­je. Nie­kas ta­vęs ne­my­lės, jei­gu pa­ti sa­vęs ne­my­lė­si, ne­gerb­si. Ga­li pri­si­da­ry­ti plas­ti­nių ope­ra­ci­jų, bet vis tiek ne­bū­si lai­min­ga, nes ki­ta vis tiek bus gra­žes­nė, jau­nes­nė“, – sa­ko E. Umb­ra­sai­tė.

Ra­šy­to­ja net su­lau­kė prie­kaiš­tų iš kai ku­rių gy­dy­to­jų, ne­va ji ska­ti­na mo­te­ris ne­si­da­ry­ti krū­tų at­kū­ri­mo ope­ra­ci­jų.

„Jo­kiu bū­du! Jei­gu to no­ri­si, jau­čia­te, kad rei­kia, – da­ry­ki­tės. Aš nu­spren­džiau ne­si­da­ry­ti, nes man bu­vo per akis ope­ra­ci­jų, li­go­ni­nių. Pa­gal­vo­jau, kad vis tiek ne­da­ly­vau­siu gro­žio kon­kur­suo­se, o kas my­lės, my­lės ir to­kią. Sa­vęs my­lė­ji­mas ir švy­tė­ji­mas iš vi­daus yra daug svar­biau. Pran­cū­zės nuo pat vai­kys­tės mo­ko sa­vo duk­ras di­džiuo­tis sa­vo iš­skir­ti­nu­mu, pa­mil­ti sa­vo trū­ku­mus: straz­da­nas, no­sį su kup­re­le ir pa­na­šiai“, – sa­ko Eri­ka.

Tre­čio­ji E. Umb­ra­sai­tės kny­ga pa­sa­ko­ja apie pran­cū­zų gy­ve­ni­mo bū­dą.

Isi­ža­ke gy­ve­na tik apie 750 gy­ven­to­jų. Va­sa­ro­mis dau­giau šur­mu­lio, nes at­vyks­ta tu­ris­tų. Eri­ka dir­ba ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių ga­le­ri­jo­je mies­te­lio cent­re ir juo­kau­ja, kad is­to­ri­jos pa­čios ver­žia­si pas ją pro du­ris. Kaip kar­tą įbė­gu­si pū­kuo­ta vo­ve­rai­tė, iš­gąs­din­ta ka­tės, su­kė­lu­si šei­mi­nin­kės di­džiu­lį iš­gąs­tį ir ame­ri­kie­čių tu­ris­tų juo­ką bei ova­ci­jas.

E. Umb­ra­sai­tė sa­ko ne­si­jau­čian­ti, kad gy­ve­na pro­vin­ci­jo­je. Isi­ža­ke ne­trūks­ta ren­gi­nių, res­to­ra­nų, ki­tų užei­gų, kur ga­li­ma ska­niai pa­val­gy­ti ir ma­lo­niai pra­leis­ti lai­ką. Daž­nai lan­ko­si Pa­ry­žiu­je, ku­ria­me taip pat ieš­ko se­no­jo, ro­man­tiš­ko­jo, už­si­kon­ser­va­vu­sio mies­to. „Pa­ry­žius at­gims­ta žiū­rin­čio­jo aky­se“, – įsi­ti­ki­nu­si ra­šy­to­ja.

Eri­ka sa­ko, kad pran­cū­zai at­ro­do aro­gan­tiš­ki, kon­ser­va­ty­vūs, sun­kiai pri­si­lei­džian­tys sve­tim­ša­lius, ta­čiau jai pa­si­se­kė, nes at­vy­ku­si į Pran­cū­zi­ją jau mo­kė­jo kal­bė­ti pran­cū­ziš­kai, grei­tai su­si­ra­do drau­gų pran­cū­zų. Kai­my­nai smal­siai žiū­rė­jo į lie­tu­vius ir no­riai su jais bend­ra­vo, nes to­kių ne­bu­vo su­ti­kę, tik bri­tus ar ki­tus ang­la­kal­bius.

Eri­ką ža­vi pran­cū­zų „at­si­pū­ti­mas“. Kar­tais jie iš smulk­me­nos ga­li pa­da­ry­ti dra­mą, o kar­tais, net, at­ro­do, nu­ti­kus rim­tam ne­su­sip­ra­ti­mui, teiš­tar­ti: „Ca ne fait gra­ve“ (tai ne­svar­bu).

Pa­sak ra­šy­to­jos, pran­cū­zai yra tin­gi­niai, bet kaž­ko­dėl dir­ba pro­duk­ty­viai. Ma­tyt, dėl to, kad nė­ra lin­kę su­reikš­min­ti pro­ble­mų. Juk nuo to, kad į pro­ble­mą žiū­rė­si­me rim­tai, ji ne­taps leng­viau įvei­kia­ma.

Eri­kai gy­ve­ni­mas vis pa­me­tė­ja iš­ban­dy­mų, bū­na, kad rim­čiau su­si­rgus „vai­de­na­si“ me­tas­ta­zės, ta­čiau da­bar į vis­ką žiū­ri ra­cio­na­liai, be bai­mės ir pa­ni­kos – jei­gu bus taip, da­ry­siu taip ir taip. Juo­kau­ja, kad at­si­ra­dęs kaž­koks svei­kas „sruo­giš­kas" (pa­gal „Die­vų miš­ko“ au­to­rių Ba­lį Sruo­gą) at­bu­ki­mas.

„Ma­no mo­to – šyp­so­ki­tės, nes ry­toj bus blo­giau!“ – spin­du­liuo­ja pa­si­ti­kė­ji­mu E. Umb­ra­sai­tė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Eri­ka Umb­ra­sai­tė sa­ko, kad kar­tais tu­ri at­si­tik­ti kaž­kas bai­saus, kad su­vok­tum, koks gy­ve­ni­mas yra gra­žus, ir iš­mok­tum džiaug­tis smulk­me­no­mis.

„Aš ne­va­di­nu sa­vęs emig­ran­te, nes tai bu­vo se­ki­mas pa­skui sva­jo­nę, bu­vo no­ras išei­ti iš kom­for­to zo­nos, vis­ką pa­keis­ti, pra­dė­ti nuo nu­lio. Man tai pa­vy­ko. Tas at­si­nau­ji­ni­mas, ba­te­ri­jų per­kro­vi­mas bu­vo la­bai svei­kas“, – sa­ko ra­šy­to­ja Eri­ka Umb­ra­sai­tė, ne­se­niai iš­lei­du­si kny­gą apie sa­vo sva­jo­nių ša­lį „Pran­cū­zi­ja Mon amour“.