Naujausios
Taika ant karo slenksčio
Rusija ir toliau demonstruoja agresiją prieš Ukrainą ir kuria pavojaus židinį Europos centre. Krymą iš esmės jau valdo Maskvos palaikomos ginkluotos pajėgos. Karinius raumenis mankština ir ties Lietuva, Kaliningrado srityje. Kodėl taika pasidarė tokia trapi? Savo požiūriu su „Šiaulių kraštu“ dalijasi Šiaulių tautinių mažumų bendrijų atstovai.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Žmonės – politikų ambicijų įkaitai
Ukrainietis Jurijus JANČIJUK, buvęs karininkas, Lietuvoje gyvena daugiau nei keturis dešimtmečius, čia sukūrė šeimą, užaugino vaikus. Pats kilęs iš Vakarų Ukrainos, ten gyvena jo broliai, su jais susisiekia ir įvykius Ukrainoje vertina nevienareikšmiai:
– Ukrainoje sukeltas chaosas. Mano artimieji sako, jog kilo jis nuo Vakarų Ukrainos, pasitelkus samdytas radikalias jėgas. Didžiausia klaida buvo atrišti rankas „banderininkams“. Sako, jog buvo samdomi protestuoti ir bedarbiai.
Ukraina visiems skolinga, milijardai iššvaistyti, nes nebuvo jokios kontrolės. Bet nauja valdžia nepasirengusi valdžiai – tai tik oratoriai iš tribūnos.
Jie pasiskyrė ir išsiuntinėjo į šalies kraštus savo pasiuntinius. Žmonės jų nežino ir nenori pripažinti.
Dėl politikų ambicijų žmonės įkaitais tampa. Tik susitarimas, žodis, išaiškinimas liaudžiai, kas darosi, gali padėti. O kviečia gintis automatais. Kas į ką šaudys – į brolius šaudys?
Pats buvau kariškis ir manau, jog V. Putinas į Ukrainos situaciją kišasi pirmiausia dėl Sevastopolyje dislokuotos rusų karinio laivyno bazės. Nenori Krymo atiduoti. Jeigu rusai iš Krymo bus išvaryti, kas čia ateis – NATO?
V. Putino politikai nepritariu. Sako, jog nori apginti rusus, o iš tiesų nori užkariauti kraštą. Jeigu Krymo rusai ir kreipėsi, kad apgintų, – tai, manau, taikiais metodais, o ne ginklu.
Nereikia Rusijai ginklu kištis – pirmos kulkos nereikia. Taikiai reikia spręsti konfliktą, be kraujo. Juk ten – ir mūsų broliai, ir rusų broliai.
Krymas gali būti paimtas, kaip buvo paimta Abchazija ir Pietų Osetija. Ukrainai gresia suskaldymas. Bet to valstybėje neturi būti.
„Jaučiu didelį skausmą“
Valentina ŠIMKUVIENĖ, buvusi ilgametė Šiaulių rusų bendruomenės vadovė:
– Jaučiu begalinį skausmą dėl savo artimųjų ir bičiulių Ukrainoje. Jie išgyvena didelį stresą. Nebuvo jie sužavėti nei Viktoro Janukovyčiaus valdžios, nei yra sužavėti dabartinės. Kuo tikėti, kieno pusę palaikyti, labai sunku apsispręsti.
Visi nori demokratijos, geresnio gyvenimo, bet demokratija dabar nekvepia. Ypač, kai rodo, kaip klupdo ir muša žmones dešinieji radikalai. Tai barbariška, nežmoniška, nors visur keliami demokratiniai šūkiai. Žmonės baiminasi persekiojimų.
Vieni mano bičiuliai – jauni, kiti – pensinio amžiaus. Išgyvena, kad valstybės iždas tuščias, negaus pensijų, kaip reikės gyventi? Problemų aibė, žmonės susiskaldę.
Kai valstybė yra priartėjusi prie pilietinio karo būsenos – baisiau nesugalvosi. Baisiausias karas – pilietinis.
Krymo problema labai sudėtinga. Nikitos Chruščiovo mostas 1954 metais padovanoti Krymą Ukrainai turi savo priešistorę. N. Chruščiovas pats dalyvavo stalininėse represijose, norėjo išpirkti savo kaltę. Padarė tokį mostą Ukrainos ir Rusijos susijungimo 300-osioms metinėms. Krymo etniniai gyventojai – totoriai, jie Stalino buvo ištremti prieš karą ir karo pradžioje.
Vakarų Ukrainos visai skirtinga istorija. Pagal Ribentropo-Molotovo paktą ji buvo aneksuota, prijungta prie Sovietų Sąjungos kaip Baltijos šalys.
Ten visai kitokia padėtis ir pasaulėžiūra. Jie artimi Baltijos respublikoms. Bet iš ten ateina ir radikalizmas, ypatingas radikalizmas.
Rusakalbė Ukraina – Charkovo, Donecko sritys, Krymas. Čia kiek žmonių, tiek nuotaikų. Vienų – pasilikti Ukrainos sudėtyje, kitų – išeiti iš Ukrainos sudėties.
Pasaulio valstybių politinis žaidimas dėl Ukrainos buvo pradėtas dar iki Vilniaus susitikimo. Matyt, nusivylė, kad neišėjo pasirašyti su Ukraina asociacijos sutarties ir bandė toliau kovoti.
Baisu, kad dėl tokios politikos gali pasikartoti Jugoslavijos situacija. Ir tai viduryje Europos – neduok Dieve, niekam to nelinkėčiau.
Kategoriškai esu prieš bet kokį ginklo ir kariuomenės panaudojimą. Kokios tautybės būtume, pirmiausia reikia būti žmogumi.
Žmogus gimsta kančiose, taip sunkiai yra užauginamas. Per sekundę jį nušauti – tai baisu, nepateisinama, žvėriška. Nė viena pusė negali šito daryti. Reikia sėsti prie derybų stalo ir sutramdyti tuos, kurie to nesupranta.
Baisu, kad Lietuva yra visai šalia, ir jai kyla grėsmė. Bet gal vis dėlto sveikas protas nugalės?
Pavojus – akivaizdus
Rafikas KAZARJANAS, Šiaulių miesto armėnų bendruomenės pirmininkas:
– Per drastiška sakyti, kad esame ant karo slenksčio. Nemanau, kad XXI amžiuje pasaulis leistų tokiems įvykiams vystytis. Bet, kad toks pavojus yra – akivaizdu.
Didžiosios valstybės bando dalytis įtakos zonomis, o paprasti žmonės kenčia.
Maidane nuo lapkričio mėnesio žmonės protestavo, šalo, bet niekas nereagavo nei iš vienos, nei iš kitos pusės – kol kraujas neprasiliejo.
Uždelstas visas šis procesas. Bet tik taikiai galima jį išspręsti, kitaip pasekmės sunkiai prognozuojamos.
Ukrainos sienos turi būti išlaikytos ir apgintos pagal tarptautinius susitarimus. Didžiosios valstybės, tarp jų Rusija, davė tokias garantijas Ukrainai, kai ji atsisakė branduolinio ginklo.
Neduok Dieve, pradės valstybę skaldyti. Kiek pasaulyje yra valstybių su autonomijomis, kas tada prasidės?
Bet ką gali žinoti?
Nuo Gruzijos atplėšta dalis teritorijos – mainais į Kosovą. O ką dabar išmainys į Krymą? Kas tas derybų objektas – mums nežinoma, nes viskas sprendžiama iš šalies.
Abchaziją nuo Gruzijos atskyrė, o jos nė pasaulio valstybių žemėlapyje nėra. Ar Krymui ne tas pats gresia: dienai duos pavalgyti, ir viskas – žmonės ne gyvens, o tik egzistuos.
Faktas – taika yra labai trapi. Ko kito galima tikėtis, kai vieni skursta, o kiti neturi, kur dėti pinigų, iš proto eina dėl prabangos.
Įžiebti konfliktą nėra sunku – ypač dėl tikėjimo, nacionalizmo. Jeigu nori sukiršinti žmones, tą ir akcentuok.
Kaltinti ukrainiečius nacionalizmu – absurdas. Jeigu kalba ukrainietiškai, tai jau nacionalistai? Lyg Rusijoje ne rusiškai kalbama.
Matėme 1991-aisiais, kuo Lietuva buvo kaltinama. Tuo pačiu nacionalizmu. Ta monstro sistema nuo F. Dzeržinskio laikų gyva. Liūdna.
Yra šalies įstatymai, ir nesvarbu, kokios tautybės piliečiai ten gyvena, privalo jų laikytis. Savo taisyklių negali įvedinėti – kas bus, jeigu savo kalbomis kiekvienas pradėsime gatves paišyti. Jeigu pasirinkau toje šalyje gyventi, tai privalau jos kalbą mokėti.
Kita vertus, valstybės kuo toliau, tuo labiau viena su kita yra susijusios. Žmonės taip pat vienas be kito negali gyventi. Tai suvokdami, visus konfliktus turėtume spręsti ne ginkluota jėga.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
REAKCIJA: Ukrainietis Jurijus Jančijuk: „Nereikia Rusijai ginklu kištis – pirmos kulkos nereikia.“
POZICIJA: Buvusi ilgametė Šiaulių rusų bendruomenės vadovė Valentina Šimkuvienė: „Kategoriškai esu prieš bet kokį ginklo ir kariuomenės panaudojimą. Kokios tautybės būtume, reikia būti pirmiausia žmogumi.“
NUOSTATA: Armėnų bendrijos vadovas Rafikas Kazarjanas: „Yra šalies įstatymai ir nesvarbu, kokios tautybės piliečiai ten gyvena, privalo jų laikytis. Savo taisyklių negali įvedinėti. Ukrainos sienos turi būti išlaikytos ir apgintos.“
Tautinės mažumos: Krymas – nepriklausomoje Ukrainoje norinčių gyventi totorių žemė
Septynios Lietuvos tautinių mažumų organizacijos kreipėsi į Europos Sąjungos, JAV, Kanados ir kitų demokratinių valstybių vyriausybes, pasaulio bendruomenę ir visus geros valios žmones, ragindamos sustabdyti prasidėjusią Ukrainos okupaciją.
Kreipimąsi pasirašo Lietuvos totorių, totorių Medžliso, azerbaidžaniečių, gudų bendruomenių vadovai, taip pat žydų išeivių bendrijos „Israelita“, Pro Leopolis misijos, asociacijos „Lietuva-Azerbaidžanas“ vadovai.
Jų kreipimesi Rusijos veiksmai įvardijami kaip šiurkštus tarptautinių normų pažeidimas, tęsiant savo imperines ambicijas.
„Rusijos šarvuočiai ir kita karinė technika brutaliai šeimininkauja jai nepriklausančioje žemėje. Kreipiamės į pasaulio visuomenę, ragindami sustabdyti prasidėjusią Ukrainos okupaciją“, – rašo besikreipiančių organizacijų vadovai.
Jie primena, kad pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą, mainais į tai, kad Ukraina atsisakė trečiojo pagal dydį branduolinio arsenalo pasaulyje, JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusijos Federacija garantavo Ukrainos nepriklausomybę ir vientisumą.
„Jau keletą dienų Rusijos kariuomenė vykdo Krymo okupaciją. Rusija paskelbė apie rusakalbių gyventojų teisių apsaugą, kurie neva Kryme persekiojami. Toks tvirtinimas – visiškas absurdas. Įvardydama Krymą „nuo amžių rusų žeme“ Rusija klaidina pasaulio visuomenę. Sunku tikėtis, kad Rusija nežino istorinės tiesos, kad tai jau ne pirma Krymo teritorijos okupacija, nes 1784 metais Rusijos imperija aneksavo ir prijungė Krymo chanatą, kuriame amžiais gyveno Krymo totoriai – tikri šios žemės šeimininkai“, – primena bendrijų atstovai.
Jie taip pat primena, kad 1944 metų gegužės 18 dieną sovietų diktatoriaus Stalino įsakymu visa Krymo totorių tauta buvo deportuota į Vidurinę Aziją ir Sibirą.
„Po Krymo totorių prievartinio iškeldinimo į jų vietą masiškai pradėjo keltis gyventojai iš Rusijos gilumos. 1954 metais Krymas buvo įjungtas į Ukrainos TSR sudėtį. Po Ukrainos valstybingumo atkūrimo 1991 metais Krymas autonomijos teisėmis įėjo į Ukrainos sudėtį. Krymo totoriai, sugrįžę į savo Tėvynę, pareiškė norą gyventi nepriklausomoje Ukrainoje“, – sakoma kreipimesi.
ELTA
EPA-ELTA nuotr.
JĖGOS: Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdyje Ukrainos ambasadorius Jurijus Sergejevas teigė, kad nuo praėjusios savaitės Rusija į Krymą nusiuntė jau 16 tūkstančių karių. Vakar Rusijos prezidentas V. Putinas kategoriškai paneigė pranešimus, jog Rusijos pajėgos apsuptyje laiko Ukrainos karines bazes. Tą esą padarė prorusiškai nusiteikusios „vietinės savisaugos“ pajėgos, kurios taip pat užėmė Krymo autonominį parlamentą ir vyriausybę.
