„Vandeninio nuotykio“ veikėjai – mažieji žiūrovai

„Vandeninio nuotykio“ veikėjai – mažieji žiūrovai

„Van­de­ni­nio nuo­ty­kio“ vei­kė­jai – ma­žie­ji žiū­ro­vai

Šiandien Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re bus pir­mą kar­tą ro­do­mas spek­tak­lis vai­kams iki tre­jų me­tų. In­te­rak­ty­via­me ju­de­sio spek­tak­ly­je „Van­dens nuo­ty­kis“ žiū­ro­vams su­tei­kia­ma vi­siš­ka lais­vė juok­tis, verk­ti, priei­ti prie ak­to­rių, žais­ti su sce­no­je esan­čiais daik­tais ar­ba tie­siog ste­bė­ti.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Nau­jo­vė

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ja No­me­da Šat­kaus­kie­nė sa­ko, kad spek­tak­lis vai­kams iki 3 me­tų yra nau­jo­vė ne tik Šiau­lių teat­ro sce­no­je, bet ir Lie­tu­vos, ne­tgi už­sie­nio sce­no­se.

„Il­gą lai­ką bu­vo ma­no­ma, kad teat­ras dau­giau skir­tas šiek tiek paau­gu­siems vai­kams, ku­riems ga­li­ma pa­sa­ko­ti is­to­ri­jas. Šian­dien pri­sta­to­me teat­rą ma­žy­liams, ku­rie ir­gi yra vi­sa­ver­čiai teat­ro da­ly­viai, žiū­ro­vai“, – sa­ko N. Šat­kaus­kie­nė.

Spek­tak­lio re­ži­sie­rė – Bi­ru­tė Ba­ne­vi­čiū­tė. Cho­reog­ra­fė, šo­kio pe­da­go­gė, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė ir šo­kio teat­ro „Dan­se­ma“ įkū­rė­ja yra su­kū­ru­si ne vie­ną šo­kio spek­tak­lį vai­kams. Dar­bas dra­mos teat­re ir su dra­mos ak­to­riais B. Ba­ne­vi­čiū­tei bu­vo nau­ja pa­tir­tis.

Ka­dan­gi ak­to­riai čia ne­vai­di­na per­so­na­žų, rei­kė­jo lai­ko prie to pri­pras­ti ir ak­to­riams, iš­mok­ti „vai­din­ti, kad ne­vai­di­ni“. Spek­tak­lį ku­ria trys po­ros ak­to­rių. Vie­no spek­tak­lio me­tu da­ly­vau­ja vie­na po­ra.

„Nė vie­no spek­tak­lio nė­ra pa­na­šaus ar vie­no­do. Teat­ras kū­di­kiams ypa­tin­gas tuo, kad nuo pat pir­mų­jų re­pe­ti­ci­jų ak­to­riams yra rei­ka­lin­gi vai­kai, ku­rie yra ly­gia­ver­čiai da­ly­viai“, – sa­ko N. Šat­kaus­kie­nė.

Spek­tak­ly­je ak­to­riai nuo­lat imp­ro­vi­zuo­ja. Bū­na, kad vai­kai ne­no­ri įsi­trauk­ti į vai­di­ni­mą, bū­na, kad per­ne­lyg ak­ty­viai da­ly­vau­ja. Ak­to­riui rei­kia pa­ste­bė­ti ir vai­kus, esan­čius ša­lia, ir par­tne­rio veiks­mus.

Ak­to­riai spek­tak­ly­je ne­kal­ba, bend­ra­vi­mas su sce­no­je ro­po­jan­čiais, ta­pe­nan­čiais ma­žy­liais vyks­ta ju­de­siais, ges­tais. Plas­ti­ki­niai ki­bi­rė­liai, mė­ly­ni ka­muo­liu­kai, ba­lio­nė­liai su var­pe­liais – prie­mo­nės, ku­rio­mis žai­džia ak­to­riai ir vai­kai.

Re­pe­ti­ci­jų me­tu bū­ta ir ku­rio­zi­nių si­tua­ci­jų, kai ma­žy­lis dar spek­tak­lio pra­džio­je su­si­rin­ko vi­sus ak­to­riaus plas­ti­ki­nius ki­bi­rė­lius ir nu­si­ne­šė sau.

Ka­dan­gi spek­tak­lis be žiū­ro­vų-da­ly­vių neį­ma­no­mas, re­pe­ti­ci­jo­se la­bai tal­ki­no Šiau­lių su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mai.

Tė­vai tu­rė­tų kuo ma­žiau kiš­tis

Prieš spek­tak­lį tė­vams bus duo­da­mas trum­pas inst­ruk­ta­žas, kaip elg­tis spek­tak­lio me­tu.

Pa­sak re­ži­sie­rės, ne­rei­kė­tų vai­kui per daug aiš­kin­ti, nu­ro­di­nė­ti, ką ir kaip jis tu­ri ma­ty­ti, į ką at­kreip­ti dė­me­sį ir ką su­vok­ti. Rei­kė­tų veng­ti inst­ruk­ci­jų „žiū­rėk, kas ten“, „pa­klau­syk, kaip gra­žiai gro­ja“, „ne­bėk, par­griū­si“ ir pa­na­šiai.

„Leis­ki­te vai­kui pa­čiam nu­spręs­ti, kiek lai­ko jis no­ri ste­bė­ti, ka­da ir kaip įsi­trauk­ti į veiks­mą. Ne­gė­din­ki­te ir ne­ly­gin­ki­te vai­kų – „žiū­rėk, kaip gra­žiai tas vai­kas sė­di, o tu bė­gio­ji“, „žiū­rėk, kaip tas vai­kas vis­ką da­ro, eik ir tu pa­ban­dyk“. To­kios inst­ruk­ci­jos tik var­žo vai­ko pri­gim­ti­nį mąs­ty­mo ir vei­ki­mo grei­tį“, – sa­ko re­ži­sie­rė.

B. Ba­ne­vi­čiū­tė tė­vams siū­lo ste­bė­ti sa­vo vai­ką, jo reak­ci­jas. At­si­liep­ti į jas ap­ka­bi­ni­mu, šyp­se­na, gal­vos link­te­lė­ji­mu, o įspū­džius ap­tar­ti po spek­tak­lio. Įsi­kiš­ti suau­gu­sie­siems rei­kė­tų tik tuo­met, jei vai­kas im­tų ag­re­sy­viai elg­tis ki­tų vai­kų at­žvil­giu. Tą da­ry­ti rei­kė­tų ne ba­rant ir gė­di­nant, o per­ke­liant vai­ką į ki­tą vie­tą, nu­krei­piant jo dė­me­sį į ki­tą veik­lą.

Pa­sak re­ži­sie­rės, spek­tak­ly­je pra­var­tu ap­si­lan­ky­ti ne vie­ną kar­tą, nes au­gant vai­kui kei­čia­si ir jo po­jū­čiai, reak­ci­jos, su­vo­ki­mas.

Pa­sak re­ži­sie­rės, spek­tak­lio veiks­mas ska­ti­na vai­kus at­si­ver­ti, pa­tir­ti me­ni­nius įspū­džius. „Nuo pat ma­žens lan­kan­tis teat­re for­muo­ja­si vai­ko es­te­ti­nis su­vo­ki­mas, gims­ta po­rei­kis teat­rui, šo­kiui ir me­nui ap­skri­tai.“

Spek­tak­lio me­tu skam­ban­ti ra­mi mu­zi­ka, lė­tai, plas­tiš­kai ju­dan­tys ak­to­riai ir ap­link juo ro­po­jan­tys ma­žy­liai tu­ri me­di­ta­ci­nį po­vei­kį, to­dėl spek­tak­lis tu­rė­tų pa­tik­ti ir suau­gu­sie­siems.

„Teat­ras kū­di­kiams ypa­tin­gas tuo, kad nuo pat pir­mų­jų re­pe­ti­ci­jų ak­to­riams yra rei­ka­lin­gi vai­kai, ku­rie yra ly­gia­ver­čiai da­ly­viai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Man di­džiau­sia spek­tak­lio ver­tė, kai po jo vai­kas pa­ts pra­de­da kur­ti“, – sa­ko re­ži­sie­rė, cho­reog­ra­fė, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė Bi­ru­tė Ba­ne­vi­čiū­tė.

Spek­tak­lį ku­ria trys Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riai ir trys Šiau­lių uni­ver­si­te­to est­ra­dos me­no spe­cia­ly­bės ket­vir­to­jo kur­so stu­den­tės.

Spek­tak­lio „Van­de­ni­nis nuo­ty­kis“ vei­kė­jai yra ir žiū­ro­vai – ma­žy­liai iki 3 me­tų.

Kiek­vie­nas spek­tak­lis – vis ki­toks. Vai­kai le­mia spek­tak­lį, jo ei­gą, struk­tū­rą.