Naujausios
Ta n-toji turi būti pažymėta gražiu, reikšmingu skaičiumi. Todėl paklausiau Birutės kelintoji tai paroda. Dailininkė ėmė skaičiuoti, pasimetė skaičiuose, pradėjo iš pradžių, priskaičiavo 50, dar kelias. Nusprendėme tebūnie 55 – vis kažkiek gražesnis skaičius. Tiesa, tai tik autorinės, tai yra personalinės parodos, o prijungus dar grupines jų susidarys gerokai per 100, nes dailininkė aktyvi tokių parodų dalyvė, o ir plenerų, kurie irgi baigiasi parodomis.
Birutės gimtinė – Pakražantis, netoliese Kelmės. Nors į Šiaulius su tėvais ji atsikėlė pradėjusį lankyti antrą klasę, bet puikiai prisimena Kražantės vingius, apylinkių grožį. Dar mažytė smėlio dėžėje ėmė braižyti piešinius. Draugai klausė, kodėl neinanti į dailės mokyklą. Nuėjo.
Pradėjusi studijas Birutė suprato, jog norinti būti dailininke, piešti pati ir kitus mokyti piešti, nes įspūdį paliko tam atsidavę dėstytojai, jau garsūs dailininkai. Džiaugiasi mokykloje patekusi pas mokytojus Sigitą Prancuitį, Eduardą Juchnevičių, institute pas Bonaventūrą Šaltį, Ireną Ambrazienę...
Šios dienos Birutei ypatingai džiaugsmingos, nes neseniai ji tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare, šventė tęsis ir ateinančiais metais, nes dailininkė pažymės kūrybos 35-etį. 1982 metais tapytoja baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Mėgstu pajuokauti, jog Birutė iš Šiaulių dailininkų aukštai pakilusi, nes jos butas ir studija penktajame penkiaaukščio namo aukšte.
Su dailininkais teko diskutuoti, ar yra gerai ir patogu įsirengti studiją bute ar geriau kitoje miesto vietoje, kitame rajone, kai tenka į studiją ruoštis ir tas keliavimas nuteikia būsimam tapimui, kuris atitrūkęs nuo gyvenamojo būsto. Birutei, regis, be tapimo sunku, todėl ji dažnai ir kada tik užsinori praveria studijos duris ir stoja ar sėda prie molberto.
„Tikras tapytojas tapo visuomet“, – pasakys studijas butuose įsirengia dailininkai. Jei dirbtuvė bute, tai reiškia, jog čia gyvena dažai, teptukai ir pats kūrėjas.
Kartą jau rašydamas apie mūsų miesto dailininkų studijas, ir apie Birutės, mąsčiau, jog tokius butuose studijas įsirengusius dailininkus reiktų vadinti namisėdomis. Birutei tai netiktų, nes ji lankosi visuose mieste ir net kituose miestuose vykstančių parodų atidarymuose, nepraleidžia nė vieno kultūrinio renginio.
Pati Birutė tapyti dažnai mėgsta temomis. Peizažai, urbanistika, parkai, alėjos, didelių miestų katedros ir miestelių bažnytėlės, natiurmortai, žmonės, šiek tiek abstrakcijų.
Yra dailininkų, kurie tapyti žmonių nemėgsta. Birutės nutapyti žmonės gražūs. Atrodo, ji tapo ir drauges, tačiau jas atpažinti sunku, nes Birutės paveiksluose jos pakankamai paslaptingos. Todėl ne viena jų kalbėdama apie Birutės savybes, pamini jos draugiškumą. Birutė net džiaugiasi, kad jos pavardę nereikia tarti pilnai, o užtenka draugiškai – Birutė Kuic.
Birutės paveikslų spalvos šviesios, tiesiog ją pavadinčiau tokių spalvų burtininke. Kai lietuvių dailininkai pamėgę tamsias spalvas, tai labai išskirtina savybė, nes jos paveiksluose nesibaigianti šventė.
Jos paveiksluose liejasi raudonas vynas, žydi gėlės, grakščiai linksta medžių šakos, parku vaikšto ar prie stalelių sėdi ūsuoti vyrai, pasidabinę cilindrais ir frakais, stilingos moterys, puošniais rūbais ir įvairiausių formų skrybėlaitėmis.
Parodos atidarymo metu kilo mintis – jeigu pasibaigtų atidarymo šventei skirtas vynas, prieitum prie paveikslo ir ten nuo pastatyto ant stalelio nutapyto grafino galėtum jo įsipilti.
Pradedant lietuvių tapytoja Audrone Petrašiūnaite, mūsų moterų dailininkių paveiksluose dažnai regi katiną ar kitą kokį naminį gyvulėlį ar žvėrelį. Ir Birutė mėgsta kates. Kartais jos pakeliauja iš vieno paveikslo į kitą. Ta moterų meilė gyvulėliams jau nuo senų senovės. Pamenat, Leonardo da Vinči „Madona su šermuonėliu“.
Birutė pasakoja, jog kartais paveikslas gimsta gan greitai, bet yra darbų, kuriuos tapė net trejus metus. Menininkė dirba iki tol, kol paveikslas nušvinta. Štai Vincento van Gogo paveikslai per laiką patamsėjo, bet vis tiek turi šviesos. Prisiminiau mūsų tapytojo Algio Skačkausko kūrinį „Paveikslų plovimas“, kur dailininkai išplaukę su valtimis plauna nutapytus paveikslus ir tapys ant tų drobių kažką naujo.
Klausiau Birutės, ar jai pasitaiko, kad paveikslas nepatinka ir norisi jį užtepti. Sako, jog taip būna, jei nesiseka, tema neįdomi kam besikamuoti. Tiesa, dar viena Birutės savybė – kartais ji išsisako eilėraščių posmais, yra išleidusi jau keturias poezijos knygeles. Pirmoji bendra su humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ nariais, kitos trys – vien jos kūrybos.
Kalbant apie anksti mus palikusią tapytoją Vitą Žabarauskaitę, buvo sakoma, jog Šiauliuose nerasi namo ar buto, kuriame nekabėtų šios menininkės paveikslas. Jos vietą šiandien užima Birutė. Draugijoje paklausinėjau, kodėl mėgstami Birutės paveikslai. Dauguma pabrėžė apie čia jau užsimintą jų šviesą, dar kalbėta apie paslaptį. Išties, jos kūriniuose daug paslapties, o kvietimas ieškoti atsakymo žiūrovą visada traukia.
Dailininkė darbus mielai parduoda, kainos neužkelia, nes sako, pati norinti, jog paveikslas pradėtų savo gyvenimą, o ji ir tapo tam, kad kitus džiugintų. Taip jos darbai atsidūrę pas Lietuvos dailės mylėtojus ir net pas užsienio kolekcininkus. O jei paveikslo ir neperka, jai svarbiau įvertinimo žodelis – „Patinka“.
–-
Parodą galima aplankyti „Šiaulių krašto“ redakcijoje darbo dienomis, nuo 9 iki 16 val.
