Naujausios
Everestas – gimtadienio proga
Iš Akmenės rajono kilęs 65 metų keliautojas ir fotografas Paulius Normantas šiemet ketvirtą kartą kopė į Everestą – taip kas penkeri metai švenčia gimtadienį. Pradėjo nuo 50-ojo. Tradiciją nusiteikęs išsaugoti ir 70-mečiui.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Kopimą laiko nesudėtingu
– Ar pensinio amžiaus žmogui nesudėtinga kopti į Everestą?
– Nesudėtinga. Jei ypač būčiau pervargęs ir neturėčiau tam patyrimo – jau šįkart nebūčiau įkopęs iki bazinės stovyklos 5140 metrų aukštyje. Dažniausiai tokia yra mano norma. Jei būna gražus oras, tada pakopti aukštyn dar kokius 400 metrų prasminga, nes atsiveria Everesto viršūnė, įmanoma ją fotografuoti.
Pasirinkau kopti vasarą, nes tada nereikėjo mokėti už nakvynę. Mat keliautojams prastas yra tuo metu lietingas metas, ir tekopia vos šimtas kitas keliautojų. Nemažai sutaupiau, nes ekspedicija užtruko penkiolika dienų.
Juk sezono Evereste metu iki birželio mėnesio kambarėlis viešbutyje nakvynei kainuoja apie 10 dolerių ar daugėliau. Mat yra paklausa. Vien balandžio mėnesį į Everestą keliavo 9 tūkstančiai atvykėlių iš Europos, Amerikos, o dar tiek pat – palydą sudarančių vietinių žmonių.
Taupiau ir jėgas, kai dvi dienas ėjau, o vieną ilsėjausi. Turėjau nusisamdęs nešiką. Jei pats tempčiau dvi kuprines, tada nepafotografuočiau.
Dar padėjo „viršininkas“ Buda. Jo dovana – pasiekus bazinę stovyklą iškart prašvito saulė, atsivėrė dangus, nors iki tol ištisai buvo apniukę. Galėjau fotografuoti panoraminius vaizdus.
Pavojai – realūs
– Kur pasivijo žinia apie Pakistane nužudytą grupę alpinistų, tarp jų ir lietuvį?
– Kai iš bazinės stovyklos nusileidau į Katmandu miestą. Kaip ir kita bloga žinia apie tomis dienomis į Everestą kopusių dviejų vengrų ir korėjiečio bei juos lydėjusių dviejų nepaliečių žūtį. Nušlavė lavina.
– Ar banditiški išpuoliai galimi Everesto prieigose?
– Kai Nepale prieš keliolika metų prasidėjo ir iki 2006-ųjų vyko pilietinis karas, tada panašių veiksmų ėmėsi maoistai. Laimė, mano žiniomis, žmonės nebuvo nužudyti. Bet iš keliautojų buvo renkami mokesčiai, esą, revoliucijai. Kas nepaklusdavo ar bandydavo pabėgti – būdavo sumušami.
Vietinė valdžia ėmėsi griežtų priemonių – kalnuose vaikščiodavo kariniai patruliai – gerai ginkluoti, su stipriomis racijomis.
Man išbandymų Nepale nepasitaikė. O su gyvybe galėjau atsisveikinti Pakistane 1993 metų kelionėje. Prieš porą metų, jau buvau keliavęs per Baltistano regione esantį kaimą, jaučiausi pažįstantis situaciją. Tad ramiai padariau garso įrašų, fotografijų, o kitą dieną mane apsupo įtūžusių musulmonų minia. Buvau vienintelis europietis ir atrodė būsiu nustumtas nuo skardžio į Indo upę. Nuo religinio fanatizmo išgelbėjo vietinis policininkas, kartu nubėgome į kareivines ir užsidarėme nuo persekiotojų. Jie pasitenkino, apmėtę pastatą akmenimis.
Rizikuoja mažiau
– Ar po tokių išbandymų nekyla klausimo – ar nebus pavojų gyvybei?
– Aš pasveriu galimą situaciją, įvertinu. Pavyzdžiui, 2004-aisiais Pakistane norėjau lipti į Anapurną. Bet sužinojau istorijų, kaip europiečius nurenginėja vagys. Esą pilietinio karo dalyviai maoistai – ir iškart atsisakiau numatytos ekspedicijos. O lipau tik po kelių metų, kai viskas nurimo.
Dėl pavojų vis nevažiuoju į Afganistaną, nors ten turiu projektų. Traukia ir nerami Pakistano šiaurė. Jei padėtis pagerės, būtinai keliausiu – bet jei nebūsiu per senas.
Būdamas jaunesnis rizikuodavau pasiekti bedugnės kraštą kokių dviejų centimetrų atstumu, o dabar pasilieku du metrus. Taip ir kitose gyvenimo situacijose panašiu santykiu padidėjo atsargumo koeficientas.
„Kalnų fotografijose nėra saldumo“
– Kiekvienoje ekspedicijoje fotografuojate. Į Everestą kopiate ne pirmą kartą. Ką tokio reikšmingo galima pamatyti per objektyvą, kai kalnų vaizdai praktiškai tie patys? Ar nėra pavojaus nukrypti į saldžiąją fotografiją?
– Nėra saldumo. Šiemet fotografavau tik pačią Everesto galvą ir aplinkinių kalnų grandinę. O prieš penkerius metus to nepajėgiau. Nes buvo prastas oras. Palaukiau dieną, bet prognozės nieko gero nežadėjo, todėl leidausi žemyn.
O fotografuoti visada yra ką. Kaimuose – tvoras, akmenis, namukus ir jų fragmentus, detales. Keliaujant tuo laiku, kai daugiausia lyja – matomumas tėra 15-20 metrų. Daug ko nepadarysi.
Prieš dešimtmetį pasitaikė kelios saulėtos dienos, todėl pakelėje buvo galima nufotografuoti kelias dešimtis viršukalnių. Tada naudojau plačiakampį objektyvą, parsinešiau kosminių peizažų.
Vietinių žmonių portretų nepadarysi – retas kuris neužsidengia veido, pamatęs nukreiptą objektyvą. Tai aš ir nefotografuoju.
Nuostata dėl įdirbio
– Kodėl į Everestą kopiate kas penkerius metus?
– Anksčiau daug metų vis sukiojausi netoli Everesto. Bet lipti neleido intuicija. Nepaaiškinama, kodėl.
Pasiryžau 50 metų jubiliejaus proga. Po to kopimo bendravau su aiškiaregiais – baltaisiais magais ir jie paaiškino, kad vyrui yra labai didelis laimėjimas 50 metų atšvęsti Everesto magiškoje zonoje. Everestas yra kaip žemės antena su kosmosu.
Pats maždaug po metų pajutau, kad ekspedicija į Everestą man tapo didžiuliu „energetiniu“ įdirbiu, tuo apsidžiaugiau ir apsisprendžiau kopti kas penkeri metai.
Iš viso esu buvęs kokių 8 ar 9 pasaulio aukščiausių viršukalnių bazinėse stovyklose. Bet nerenku skaičių kolekcijos, nes kiekvienas kopimas yra dėl fotografijų, dažniausiai – parodyti budistinio tikėjimo ar mažas, nykstančias tauteles.
Autoriaus nuotr.
ŽINIA: Paulius Normantas: „65 metų proga didele dovana tapo Evereste pasivijusi žinia, kad tapau Vengrijos menų akademijos tikruoju nariu“.
EKSPEDICIJOS: Keliaujantis fotomenininkas Paulius Normantas šiemet dalyvavo dvidešimtoje kalnų ekspedicijoje.
EVERESTAS: 1953-iųjų gegužės 29 dieną į aukščiausią pasaulio kalną įkopė pirmieji alpinistai. Everestas tada pakluso Edmundui Hilariui (1919-2008) iš Naujosios Zelandijos ir nepaliečiui Tenzingui Norgajui (1914-1986). Jų ekspedicija truko ilgiau nei du mėnesius. Maždaug 8 tonoms įrangos gabenti prireikė 300 pagalbininkų.
Reinoldas Mesneris pirmasis įveikė kalną be deguonies aparato, o vėliau – pirmasis įkopė pats vienas, be palydos.
Kopti į 8 848 metrų aukščio viršukalnę ir toliau yra pavojinga. Iki šiol per ekspedicijas žuvo 300 žmonių, maždaug 120 jų kūnai vis dar guli amžinajame ledyne. Įveikti Everestą pavyko maždaug 3 000 alpinistų.
Viršūnė Himalajų rytuose aukščiausiu pasaulio kalnu pripažinta 1852 metais. Ji pavadinta vieno pirmųjų kalno tyrinėtojų Džordžo Everesto vardu.