
Naujausios
Sako, anuomet vienišių būta mažiau. Sovietmečiu buvo net toks viengungių mokestis. Žodžiu, visi buvo skatinami į poras – kurti stiprias tarybines šeimas. Tuomet žmonės buvo išmokyti neardyti šeimų, nes ir bendrai užgyventas turtas bergždžiai prapuola ir išsiskyrę vadovaujančių pareigų siekti nebegalėdavo.
Bet visko pasitaikydavo. Bičiulis pamilo moterį. Ši paliko savo vyrą gydytoją ir atsikraustė pas jį. Su žmona bičiulis išsiskyrė, kaip sakė, civilizuotai: sau pasiliko namą, jai paliko didžiulį butą ir dar kažkiek pinigų. Ir štai vieną dieną jis skambina man ir prašo: „Ričardai, užbėk pas mane, atvyksta naujosios mano moters vyras, tau esant man bus ramiau su juo kalbėtis.“ Atsakiau, jog nenoriu į tokius reikalus kištis, bet bičiulis pyktelėjo: „Kai tau reikia plytelių, kriauklių, maišytuvų ar kitų statybinių medžiagų (buvo jis statybinių medžiagų parduotuvės vedėjas), tai iškart pas mane leki, o dabar padėti nenori.“ Teko eiti.
Naujoji bičiulio draugė triūsė virtuvėje, tepė sumuštinius, ruošė kavą. Jos nuotaika buvo puiki. Įsivaizdavau, kad ji galvoja, jog atvykęs vyras prašys jos naujojo draugo, kad šis negriautų šeimos, neviliotų jo mylimos žmonos, o naujasis draugas sakys, jog ir jis pamilęs ir t.t. Žodžiu, vyrai dėl jos pakovos.
Ir štai svečias atvyko. Kalbėjom apie orą, svečias, nors vairavo, išgėrė taurelę konjako, net pajuokavo, jog gali išgerti 75 gramus, nes tiek kilogramų sveria. Mano bičiulis visgi, jaučiau, buvo neramus. Pagaliau svečias tarstelėjo, atvykęs su reikalu. Bičiulis sukluso. Svečias aiškino, jog remontuoja butą ir norėtų įsigyti naują čekoslovakišką (anas tai dar laikmetis) tualetą (klozetą). Bičiulis tuoj ėmė klausinėti, kokios spalvos ir formos tualeto norėtų, į svečio pasakymą, jog atvažiuos jo pasiimti, atsakė, nevargti, parduotuvė turi automobilį ir jam į namus viską pristatys.
Tokia tad istorija, bet apie vienišius. Kaip vyriškiui susirasti gražią ir gerą moterį, o moteriai tokį pat vyriškį? Jei galvojate, jog geriausia vieta tokiems susipažinimams – kavinės ar barai, tai labai klystate. Jei kavinėje moteris ir atkreipia į tave dėmesį, tai tik studijuoja, kiek tu turi pinigų. Daugiau nieko. Internetas irgi nėra geriausia vieta susipažinti. Gal ir paprasta, bet daug šiukšlių. O tinkamiausios susipažinti vietos, nepatikėsite, yra trys – kultūros įstaigos (bibliotekos, kinai, teatrai, parodų salės), kelionės ir bažnyčia.
Kiekvienas esame girdėję – su juo ar su ja kartu vykome ekskursijon. Ilgai prisimename. Štai vedu ekskursijas Krokuvon. Autobuse dažniausiai daugiau moterų nei vyrų. Net keista, kad vyrai nenoriai keliauja keliais, kuriais vyko Jogaila, Kazimieras, Steponas Batoras ir kiti mūsų tautos didžiavyriai. Net Vytautui labiau sekėsi Griunvaldo laukuose nei Lietuvos žemėse. O jei jau kas nors išsiruošė kelionėn, tai gali ne tik senuoju karalių miestu Krokuva pasigėrėti, bet ir su kuria nors keliauninke susipažinti.
Manau, nustebote pasiūlymu antrosios pusės ieškoti bažnyčioje. Bet juk būtent čia vyriškis gali rasti dorą, sąžiningą, dvasiškai tobulą moterį, o moteris tokį pat vyriškį. Paklausite, kaipgi bažnyčioje susipažinti. Po Šv. Mišių išeikite į šventorių, neskubėkite namo. Yra tradicija po maldų stabtelėti šventoriuje, šnektelėti su pažįstamais, užkalbinti nepažįstamus, nes juk vienos bažnytinės šeimos nariai esate. Žinokite, bažnyčios moterų kavinės ir jose sėdintys vyrai netraukia, jos atkreipia dėmesį į kiekvieną bažnyčion atėjusį vyriškį. Vyrai irgi tikisi, jog su bažnyčioje sutiktomis moterimis pirmiausiai susijungs jų sielos, o tik paskui visa kita. O kas gali būti liūdniau už vyriškio skelbimą: „Ieškau moters, daugiau neturiu ką apie save pasakyti“. Vienatvės negalima užpildyti prisiminimais, jie ją tik pagilina.
Pagalvojau, jog geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. Tad Šiauliai tam tinkama vieta. Vienatvė yra toks liūdnas dalykas, kad net anekdotų apie ją veik nėra. Šio teksto pabaigoje vos vieną prisiminiau.
Gelbsti žmones iš sudužusio laivo. Vienus ant plaustų randa po kelių dienų, kitus po savaitės, o vieną bangos taip toli nuneša, kad jį išgelbėja gal tik po trijų ar keturių mėnesių. Visi džiaugiasi, kad jam užteko maisto atsargų, klausinėja, kaip jis viską iškentęs, ar nebuvę baisu, liūdna, nuobodu. Išgelbėtasis prisipažįsta: „Labiausiai kankino liūdesys, nuobodulys ir vienatvė, ypatingai savaitgaliais.“