
Naujausios
Per kalną
Lėktuvai iš Rygos ir Vilniaus sekmadienio rytą Kutaisyje leidžiasi beveik tuo pačiu laiku.
Oro uoste jau laukia kartvelas Mamuka, pas kurį jau buvome apsistoję prieš dvejus metus.
„Ar Gedimino kalnas dar nesugriuvo?“ – smalsauja. Vilniuje lankęsis pernai – čia gyvena jo geras bičiulis dar iš tarnybos sovietinėje armijoje laikų.
Laiko negaištame, tiesiai į automobilį ir – į kelionę. Poilsis ir miegas palauks. Mašinoje smagina seni itališki hitai. „Ahahaha, a far l'amore comincia tu“, – linguojame į taktą ir į staigius posūkius.
Įspėtos automobilio signalo, skiriasi neskubančios karvės, prabėga kiaulė. Saulė linksi už kalnų. Išnyra avilių rikiuotės – į korius keliauja kalnuose surinktas medus. Čia pat, prie kelio, sutūpę iškylautojai kepa šašlykus.
Artėja Sairme kurortas, dar praėjusio amžiaus keturiasdešimtajame dešimtmetyje įkurtas Mescheti kalnagūbrio šiauriniuose šlaituose, Cablarisckali upės tarpeklyje, 950 metrų aukštyje. Nuo Kutaisio jį skiria kiek daugiau nei 50 kilometrų.
Kurortas garsėja mineraliniu vandeniu „Sairme“. Vietinių teigimu, jį gerti labai sveika. Kad rezultatas pasijaustų, reikia gydytojo konsultacijos ir nurodymų, kada, kiek, kokį vandenį vartoti, ir bent savaitės poilsio kurorte. Kūno malonumams ir sveikatai veikia mineralinės vonios, atviri baseinai. Bet gal – kitą kartą.
Laikas pietums. Statinį, kurio chaose matyti ir tvarkos, sunku pavadinti pavėsine. Bet yra ant ko atsisėsti ir kur maistą pasidėti. Nesinorėti sėdėti ant medinio suolo? Kitame kampe padėta minkšta sėdynė, išmontuota iš automobilio.
Mamuka ant stalo tiesia celofaninį maišelį. Bus dubuo. Ant maišelio stambiais griežinėliais pjausto agurkus, pomidorus, svogūną, užberia druska. Tradicinės salotos paruoštos. Aitriąją papriką tik padeda – gal bus per aštru? Suraiko sūrį. Duoną plėšysime rankomis.
Atneša savos gamybos čačos su tarchūnu. Gėrimas, kad ir vėlyvam vidudieniui, stiprokas, bet Mamuka įkalba pakelti bent po nedaug: už tai, kad vėl susitikome, už Lietuvą, už Sakartvelą.
Pats neima nė lašo – baudos už vairavimą apsvaigus, patikina, didžiulės. Tik pamoko, kad čačą reikia užkąsti arbūzu, kurį suraiko profesionalaus žinovo mostais. Arbūzas saldutėlis, sultys trykšte trykšta. Jo užtenka ir kitiems – Mamuka negaili vaišinti sustojusiųjų netoliese.
Kalbasi, bendrauja su visais – nesupaisysi, pažįstami ar svetimi, visi greit randa bendrą kalbą. Tik niekaip neįkalba pavežti keliaujančiojo piligrimo – jis pasiryžęs numatytąjį atstumą įveikti pėsčiomis.
Pakalnėn besileidžiantis vienuolis irgi nelieka neužkalbintas. „Vienuolis nori su jumis nusifotografuoti“, – rimtu veidu paaiškina. Neabejojame, kad vienuoliui buvo pasakyta atvirkščiai.
Armėnijos link
Automobiliui kylant į kalną, asfaltas baigiasi. Rangosi vingiuotas vieškeliukas. Tirštas debesų pienas gula ant atsikišusių kalno keterų ir akmenų. Dangus praplyšta ir vaiskiai mėlynoje skylėje vėl išnyra saulė.
Dar kažkiek, ir persiverčiame į kitą kalno pusę. Tolyje kalnai persikeičia kaip bangos, susiliejančios su dangum. Visi žalsvi ir melsvi atspalviai. Aitriai kvepia čiobreliai. Pats žydėjimas. Iš aukštai matyti, kaip vingiuoja serpantinas. Keliukas žemyn dar tik bus tvarkomos, tad kratantis ir sukinėjantis atrodo, kad kažkurią akimirką išsikratys ir šonkauliai.
Nusikračius nuo kalno išnyra nedidelis papėdės miestelis. Ant prekeivių stalų sudėtos visos vasaros spalvos ir skoniai. Mamuka į maišelį deda persikus, slyvas, kriaušes. Akimirksniu sumoja, kaip nuplauti. Paprašyta moterytė atneša vandens žarną. Čiurkšlė pripildo maišelį. Keletas grybšnių iš dugno, apčiuopiant vaisius, o tada belieka pradurti maišelyje skyles, kad išbėgtų vanduo. Mamuka pamoko neišmesti persikų sėklų. Perskels ir valgysime gardumyną.
Ryškią žalumą keičia ruda spalva, kalnuotas gamtovaizdis nebesipuikuoja augmenija. Pietų Sakartvelas, kelias veda Armėnijos link. Iki sienos lieka per 40 kilometrų.
Kaip gyvena armėnai? „Keliaklupsčiauja Putinui, tokia jų politika“, – trumpai paaiškina Mamuka.
Kartvelams ši vasara finansiškai skaudi: po kilusių neramumų, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atšaukė tiesioginius skrydžius, tad rusų turistų šalyje akivaizdžiai sumažėjo. Mamuka patikina, kad rusų turisto niekas niekada neužgauliotų ir neužgautų, kartvelai svetingi visiems atvykusiems. Svečias į namus, Dievas į namus. Politika – visai kas kita.
Mamuka ir pats gėrisi savo šalimi, kurioje telpa visos gamtos dovanos: snieguotos viršūnės ir šilta Juodoji jūra, kanjonai ir karštos versmės. O kur dar kultūros, istorijos, religijos vertybės.
Ant aukštos uolos Paravani upės krante, buvusių svarbių prekybos kelių sankirtoje, pasimato viena iš praeities garsenybių – Chertvisi tvirtovė. Skaičiuojama, kad jos ištakos siekia 2 tūkstantmetį prieš Kristų. Bažnyčia pastatyta 985, juosiančios sienos – 1354 metais.
Takas į tvirtovę prasideda prie kelio į legendomis ir mitais apipintą Vardziją. Karštis atiminėja likusias jėgas po bemiegės skrydžio nakties. Pasiekus vartus, paaiškėja, kad objektas mokamas. O mūsų eurai dar neiškeisti.
„Žioplys!“ – plaka save Mamuka, jau papėdėje išgirdęs apie savo neapsižiūrėjimą. Įspūdingos tvirtovės vidų pamatome nuotraukose.
Palei gatvę vietiniai purto galingą medį, po šakomis pasitiesę dekį. Derlius, kaip staigi kruša, subumbsi žemyn. Šilkmedžio uogos. Neišpasakyto saldumo, tarsi išmirkytos sirupe. Vietiniai, sako Mamuka, šilkmedžio uogų nevalgo – verda čačą.
Vardzijos uolose
Vardzija – senovinis uolų miestas ir vienuolyno kompleksas Samcchės-Džavachetijos krašte, kalnuose, prie Kuros aukštupio.
Pakeliui driekiasi kartveliški kanjonai: Mamuka didžiuojasi pasakodamas, kaip viena turistė juos lygino su Amerikos kanjonais. Tik mažesni ir spalva kiek blankesnė.
Bilietas į Vardziją kainuoja 7 larius (1 euras – 3,29 lario). Mikroautobusiukas pavėžėja artyn pilko kalno, kuriame per daugiau nei 100 metų buvo iškaltas ištisas miestas, saugojęs nuo turkų, mongolų antpuolių.
Vardzijos labirintuose nepaklysti padeda atsitiktinai sutiktas Tamazas iš Boržomio, į lankytiną objektą atvežęs savo svečius – šeimyną iš Baškirijos, Ufos. Sako esąs istorikas ir viešbutuko savininkas, tad pasakodamas apie karalienės Tamaros nuopelnus, vis paragina apsistoti pas jį. Suteiks viską, net rankšluosčius maudynėms.
Ten, už kalno, rodo, jau Turkija.
Vardzija atsirado šalies Aukso amžiuje, kai karalystė buvo pasiekusi tiek politines, tiek kultūrines aukštumas. Miesto statyba priskiriama įžymiajai karalienei Tamarai, bet pirmieji urvai buvo iškirsti valdant jos tėvui Jurgiui (Giorgi) III (1156–1184).
Urvai, žvelgiant iš toliau, primena kregždžių urvelius. Ir iš tiesų paukščiai nardo vaiskiame ore: urvų kampuose lizduose snapus išžioję jų laukia mažyliai.
Arklidės, vaistinė, refektorijus su virtuve, vyno rūsiai, „butai“, celės vienuoliams – keliaujant iš urvo į urvą, vardija Tamazas. Dar XII–XIII amžiuje buvo pagalvota ir apie šildymą, ir vandens tiekimo sistemą.
Vienuoliai Vardzijoje gyvena ir dabar, tik ne turistų lankomoje zonoje. Visas kompleksas yra 13 lygių.
Skaičiuojama, kad kelių šimtų metrų metrų uoloje buvo įrengta šimtai, o gal ir tūkstančiai gyvenamųjų, sakralinės, ūkinės paskirties erdvių.
Uoloje įrengta ir Šv. Marijos cerkvė: išorėje yra tik prieangio arkos. Vienas iš įėjimų į cerkvę iškirstas kaip kelias prie šaltinio. Šv. Marijos cerkvė, puošta freskomis, vakare uždaryta, bet šaltinio vanduo karštą pavakarę irgi ne prošal.
Tamazas veda į karalienės Tamaros erdves. Čia skambėjo garsiosios valdovės įsakymai. Pasakoja, jog iki šiol nežinoma, kur yra Tamaros kapas. Karalienė buvo nurodžiusi po jos mirties pagaminti ne vieną vienodą karstą ir paleisti žirgus skirtingomis pasaulio kryptimis, kad nebūtų aišku, kuriame iš karstų yra karalienės palaikai. Jei karstas būtų atrastas, mano Tamazas, jis būtų pilnas aukso.
1283 metų žemės drebėjimas sugriovė didžiąją dalį galingosios Vardzijos.
Šiandien uolose turistų patogumui pastatytos tvorelės, kopetėlės, tuneliuose šviečia elektra, galima išsinuomoti audiogidą.
Naktinis Rabati kompleksas
Ilga diena nesibaigia – Mamuka mano, kad Achalciche esantis Rabati pilies kompleksas su naktiniu apšvietimu atrodys dar įspūdingiau.
Pilis buvo pastatyta XIII amžiuje. Dabar kompleksas didžiulis, jame yra visko: bažnyčia, mečetė, minaretas, sinagoga, Gruzijos istorijos muziejus, viešbutis, suvenyrų ir vyno parduotuvės, kavinė, informacinis centras, skvereliai ir fontanai. Persipina religijos, amžiai, rimtis ir pramogos, vertybės ir kičas. Visa tai atsirado šaliai vadovaujant Michailui Saakašviliui.
Kompleksas išsidėstęs 7 hektarų teritorijoje. Bilieto kaina – 6 lariai.
Pilies darbuotojas, pasidomėjęs, iš kur atvykome, kiek pagalvoja, atmintyje atranda žodį ir pasiteirauja: „Ar jūs sakote „ačiū“?“
Įkopus į tvirtovės bokštą, matyti visos miesto ir apylinkių šviesos. Kompleksas, dar ką tik buvęs pilnas lankytojų klegesio, ištuštėja.Nuo Rabati pilies iki Boržomio apie 70 kilometrų. Garsųjį kurortą pasiekiame jau po vidurnakčio. Mineralinio vandens atsigersime ryt.