
Naujausios
Didybės likučiai
Gide svajojanti tapti iranietė Fatima siūlo parodyti Cchaltubą, kuriame yra apsistojusi. Turistiniuose lankstinukuose Cchaltubas pristatomas vienu garsiausių gydyklų ir sanatorijų miestu visame Kaukaze. Su šeštojo dešimtmečio atmosfera.
Nuo Kutaisio iki Cchaltubo maždaug 15 kilometrų, kurortą paprasta pasiekti nuolat kursuojančiais mikriukais.
Cchaltubo balneologinis kurortas kalvotame Kolchidės žemumos pakraštyje buvo įkurtas 1928 metais. Jo išskirtinumas – azoto ir rodono prisotinti gydomieji mineraliniai vandenys.
Vietiniai pasakoja, kad sanatorijos ir požeminių mineralinių versmių galios pagydo įvairiausias ligas, tarp jų ir nevaisingumą. Jei po procedūrų visgi liks bėdų, kartvelas vyras būsiąs šimtaprocentinis vaistas.
Sovietmečiu Cchaltubas buvo visasąjunginės reikšmės kurortas, kurį lankė įžymybės. Nurodoma, kad kurorte yra atostogavęs ir Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Naseras (1918–1970).
Irma, kurios namuose apsistojame, mokytoja. Kurorte ji suskaičiuoja beveik 20 sanatorijų. Kai 1992 metais prasidėjo Abchazijos karas, sanatorijos tapo karo pabėgėlių priebėga.
Dabar Cchaltubas pamažu atsigauna, keletas sanatorijų rekonstruotos, modernizuotos ir primena Turkijos kurortus su baseinais ir gėlynais.
Senųjų sanatorijų architektūra – gigantomaniška, mena Stalino kulto laikus. Buvusios šlovės šiandien tik likučiai.
Didingas sanatorijos „Tbilisis“ dienas prie įėjimo tebesaugo sfinksai. Džiūsta skalbiniai, rūdija ant kolonų pritvirtintos satelito „lėkštės“, buvusios arkų erdvės žvelgia suklypusių langų stiklais.
Kieme rūko namo gyventojas. Pasakoja, kad čia buvo apgyvendinti šimtai pabėgėlių šeimų. Dabar likę nebe daug, keliolika, pamažu išsikraustė į kitus miestus.
Girdėjęs, kad sanatoriją apie 1950-uosius metus pastatė karo belaisviai. Tai buvo Cchaltubo šlovės laikai.
Staliną menančių ženklų kurorte apstu. Bet kas, paklaustas gatvėje, pasakys, kur ieškoti Stalino vonios. Parke, sanatorijoje „Spring 6“.
Cchaltubo parkas kartvelų tituluojamas didžiausiu pasaulyje, po jį galima važinėti mašina. Sanatorijos „Spring 6“ fasado bareljefo centre stovi Stalinas, iš abiejų pusių išsirikiavę įvairaus amžiaus žmonės jam siunčia dovanas ir meilę.
Sanatorija rekonstruota, bet Stalino erdvė neliesta. „Foteliai taip pat likę iš tų laikų, kai ant jų sėdėjo Stalinas“, – prieškambaryje odinius baldus rodo baltu chalatu vilkintis sanatorijos darbuotojas.
Baseino, kuriame diktatorius maudėsi, interjeras nuo laiko aptrupėjęs, bet išlikęs autentiškas. Tik baseinas be vandens.
Sanatorijos darbuotojas kviečia eiti kartu – veda į lygiagrečią patalpą, ant kurios durų užrašyta „VIP zona“. Patalpų išplanavimas toks pat, kaip Stalino pusėje, tik viskas nauja.
Darbuotojas vonioje siūlo paliesti radono mineralinį vandenį – natūraliai šiltas. Giria vandens procedūrų naudą organizmui.
„Gaila, šiandien išvykstame“, – sakau. „Gaila“, – atitaria darbuotojas ir akimirksniu išnyksta su visu paslaugumu.
„Ar jos anglės?“ – rusiškai koridoriaus darbuotojos teiraujasi brandaus amžiaus vyras. „Lietuva“, – nusišypsome. Vyras akimirksniu beria Kauno, Jonavos pavadinimus ir jaunystės sovietinėje kariuomenėje atsiminimus.
„Labai patinka Lietuva, labai geri žmonės“, – sako. Atitariame, kad labai patinka Sakartvelas, labai geri žmonės. „Aš azerbaidžanietis, iš Baku“, – patikslina pašnekovas. Ir kortelėje rodo savo viešbučio, kuriame yra restoranas, pavadinimą – norėtų pavaišinti.
Ačiū, bet šiandien išvykstame. Lietuvą jaunystėje matęs azerbaidžanietis lieka sėdėti koridoriuje.
Tik verslas
Fatima, prieš kelias dienas išsišniukštinėjusi aplinką, veda dar į vieną stalininę sanatoriją. Atnaujintas kompleksas aptvertas, prie vartų pasitinka apsaugos darbuotojas. Jis iranietę atpažįsta. Teiraujasi, ko dar reikia, jei jau kartą buvo. Paaiškinimas, kad nori parodyti sanatorijos praeitį draugėms, suveikia, apsauginis per raciją su kažkuo susisiekia. Užtvaras pakyla.
Didžiulėje teritorijoje pasitinka sanatorijos darbuotojas. Užsienio kalbomis nekalba. Tik parodo sekti paskui.
Už atidarytų durų – Stalino laikų didžiulė, puošni kino salė su scena. Fatima prieš kelias dienas buvo patekusi ir į Stalino kambarį su ekspozicija. Rodo nuotraukas, kur prisimatavo diktatoriaus milinę, prisifotografavo ne tik su Stalino, bet ir Elvio Preslio vaškinėmis skulptūromis.
Bet vėl patekti į šį kambarį nepavyksta: sanatorijos darbuotojai aiškina, kad sugedo durų užraktas.
Atskiras pastatas teritorijoje – vėlgi Stalino poilsio vieta. Pridusęs miegamasis, darbo kambarys. Tik be paaiškinimo sunku suprasti, kas, kur, kada, nes bent jau klozetas – šių dienų.
„Stalinas buvo gruzinas“, – ne kartą šį faktą kelionėje priminė vietiniai. Kai kurie dar pridėdavo Beriją ir kitus kruvinojo diktatoriaus aplinkos žmones.
„Staliną iki šiol garbina kai kurie vyresnės kartos žmonės. Sako, kad jis buvo geras moterims ir vaikams“, – perpasakojo jaunas kartvelas.
Stalino atvaizdas žvelgia ir nuo suvenyrų. „Tai tik verslas“, – paprastai paaiškina vietiniai.
Pokalbiai karštoje versmėje
„Sakartvele pažįstu kiekvieną akmenį, kiekvieną duobę“, – sako turistams būstą nuomojantis ir į ekskursijas vežantis Laša, kartvelas iš Kutaisio, taipogi sutiktas prieš dvejus metus.
Apniukusią dieną Laša siūlo dvi kelionių kryptis: į kalnus arba maudynes.
Pasimaudyti natūralaus karšto vandens versmėse vykstame kartu su jauna pora iš Baltarusijos. Gyvena Minske, į Kutaisį atskrido iš Vilniaus. Jau pasiilgo namų ir baltarusiško maisto.
„Čia žmonės poilsiauja“, – pravažiuodamas pro spygliuotas kalėjimo tvoras, kalba Laša.
Mašina atkrato iki pat karšto vandens „vonios“ kalne. Šią vietą, aiškina Laša, sukūrė patys vietiniai. Pakako sudėti plytas ir baseinėlį netruko sutvirtinti sieros apnašai.
Vietiniai pasirūpino ir žarna – fontanu, iš kurio trykšta 42 laipsnio karščio vanduo. Labai sveikas. Todėl maži ir seni ne tik mirksta, bet ir lepinasi purvo voniomis. Plepa, juokauja ir visai nekreipia dėmesio į aplink besimėtančias šiukšles.
Jaunas vyras kalba apie Sakartvelo praeities pasiekimus: apie Šota Rustavelį ir jo genialų epą „Karžygys tigro kailiu“, kurio tyrimai yra atskiras mokslas, apie senuosius universitetus, apie vyno tradiciją, skaičiuojančią aštuonis tūkstančius metų. Ir apie Staliną.
Vienuolių keliu
Gelačio vienuolynas (11 kilometrų nuo Kutaisio) viduramžiais buvo vienas didžiausių dvasinių, kultūrinių centrų Sakartvele.
Pastatytas 1106–1130 metais, vienuolynas tapo ir svarbiu mokslo centru – čia veikė akademija, joje dirbo garsiausi kartvelų mokslininkai, teologai, filosofai. Dabar – UNESCO paveldas.
„Kaip vienuoliai stebėjo dangaus kūnus, kol nebuvo išrastas teleskopas?“ – klausia Laša. Vietoje atsakymo atkelia dangtį nuo gilaus šulinio.
Šalia kitų mokslų akademijoje, lenkia pirštus kartvelas, buvo ir vyndarystės studijos.
Laša veda ten, nuo ko prasidėjo vienuolyno statyba – akmeniniu lataku bėgančio šaltinio vandens.
Centrinis vienuolyno pastatas – Dovydo Statytojo įkurta Mergelės bažnyčia, puošni skirtingų laikotarpių freskomis. Pagrindiniame skliaute – XII amžiaus mozaika, vaizduojanti Dievo Motiną.
Laša paragina į Mariją pažvelgti iš skirtingų bažnyčios pusių – jos žvilgsnis lydės visur.
Kompleksui priklauso ir Šv. Jurgio bažnyčia, viena seniausių varpinių šalyje.
XII–XIII amžiai įvardijami kaip Sakartvelo Aukso amžius arba Sakartvelo Renesansas. Šalį tuomet valdė karalius Dovydas Statytojas ir karalienė Tamara.
Gelačio vienuolyne palaidotos kelios dešimtys šalies valdovų ir šventųjų. Čia ilsisi ir Dovydas Statytojas.
Kapavietę jis pasirinko po durų slenksčiu, kapas prislėgtas didžiule akmens plokšte. Laša pasakoja, kad valdovas buvo milžinas: jo ūgis siekė 2 metrus 20 centimetrus. Per mūšius Dovydas Statytojas turėdavo pakeisti ne vieną žirgą.
Iš Gelačio vienuolyno matyti dar du vienuolynai, įsispraudę viršukalnėse. Vienas, sako, Laša, VI amžiaus, kitas – VIII. Ir abu veikiantys.
„Nežinau, kiek galėsime privažiuoti, ten būna blogas kelias“, – aplankyti vieną iš vienuolynų pasiūlo kartvelas. Eisime pėsčiomis? Laša kažkodėl juokiasi.
Kelias klampaus molio, pažliugęs, pilnas akmenų ir uolų nuolaužų, pereinantis į bekelę. Kai Laša surizikuoja kilti į stačią įkalnę, kvapą užgniaužia visiems keleiviams. Kažkas trata, bilda, atrodo, lūžta – baimės akys didelės. Akimirka tylos. „Reikia ieškoti kito kelio“, – ramiai nusprendžia vairuotojas ir nusileidžia kelis metrus žemyn – kiek mašina buvo įropojusi.
Kiek pavažiavę, kelionę visgi tęsiame pėsčiomis mišku. Į kojas spygliais kabinasi gervuogės, batai slysta slidžiais akmenimis. Ar Laša tikrai žino kelią?
Netikėtas piligriminis žygis galiausiai baigiasi pasigirdus šuns lojimui. Pamatęs svečius, prieina kieme dirbęs vienuolis. Palydi iki šlaito, nuo kurio Gelačio vienuolynas matyti lyg iš paukščio skrydžio.
Atgal, atrodo, grįžtame greičiau. Tik subraižytomis kojomis ir aplipusiais moliu batais.
Vakare pas Lašą atklega baltarusės, pilnos dienos įspūdžių.
Pasakoja, kaip namiškiai baiminosi sužinoję, kad atostogoms pasirinko šią šalį. Baltarusijos viešojoje erdvėje skelbiamos žinios, jog Sakartvele pavojinga, vyksta neramumai gatvėse. Atvykusios pamatė visiškai kitą vaizdą. „Propaganda“, – įvertina.
Laša sako tostus ir moko gerti „vachtanguri“ – kartvelišką bruderšaftą.
Ryte laukia modernusis kurortas Batumis.
Batumio vasara
Ant pravažiuojančio automobilio užklijuotas Sakartvelo žemėlapis ir užrašas: „Aš esu kartvelas ir dvidešimt procentų mano šalies yra okupuota Putino.“
Pakeliui į Batumį Laša sustoja parodyti juodųjų paplūdimių. Juodas smėlis iš tolo atrodo tarsi dirvožemis, nusėtas šiukšlėmis. Laša sako, kad smėlis – unikalus, jame yra magnetito, kuris gydo įvairias ligas. Tad žmonės atvyksta į paplūdimį tiesiog pagulėti.
Batumyje Laša pirmiausia stoja ten, kur užsuka kaskart atvykęs – žuvies turguje.
Išsirinksi šviežią žuvį – šalia esančio restorano virėjai iškeps.
Restorane daug triukšmo ir kvapų. Padavėja griežtu balsu perklausinėja užsakymą. Prie moterų tualeto valytoja apšaukia užsienietę, nesupratusią, kad tualetas uždarytas. „Argi nemato, kad neveikia!“ – garsiai burnoja ir už rankenos vėl užkiša šluotą.
Bet lankytojų čia netrūksta – laukia eilėje. Šviežiai kepta žuvis to verta.
Batumio centras su promenada, senąja ir modernia statyba, dangoraižiais, sudėtingais architektūriniais ir techniniais sprendimais – sunkiai suvokiamas kontrastas Sakartvelo miesteliams ir kaimams. Paradinis kurortas – spalvingas, blizgantis, tviskantis, prabangus. Bet Batumis yra visoks: art nouveau ir art deco architektūra čia persipina su sovietine pilkuma, dangoraižiai – su griuvenomis.
Šie metai, kalba vietiniai, Batumiui nelengvi. Vasara gana lietinga, be to, būtent šis kurortas buvo rusų traukos centras.
Pagrindines Batumio įžymybes lankėme prieš porą metų, tad šį kartą po kurortą vaikštome be tikslo.
Virš Europos aikštės iškilusi Medėja su aukso vilna primena argonautų kelionę į Kolchidę – senovės Sakartvelo regioną ir karalystę. Kurorte purslus taško ir mitinių būtybių apsuptas Poseidonas.
Batumis – antras pagal dydį Sakartvelo miestas, pagal gyventojus – maždaug Klaipėda. Bet pasaulis mažas. Akimirka sąstingio iš netikėtumo. Taip! Priešais – Giorgi, kurio butą nuomojomės prieš dvejus metus. Pasirodo, užklydome į K2 kavinės kiemą, kur veikia ir Giorgi bei jo draugės dizaino parduotuvė.
Kavinės interjeras – įrodymas, kad Giorgi ir Tako fantazijai nėra ribų. Virduliuose žydi gėlės. Virš galvų užkeltas zaporožietis. Aptrupėjusios sienų angos atrodo kaip spalvingų paveikslų rėmai. Keista ir žavinga. Alisa stebuklų šalyje.
Geri svečiai
Paskutinis vakaras. Ant stalo – didelis puodas su šalta daržovių sriuba ir vynas.
„Gerai, kai svečiai atvyksta, bet dar geriau...“ – pradeda tostą Laša. Kai išvyksta? „Ne!“ – purto galvą kartvelas, taip negalima sakyti! Dar geriau, kai atvyksta geri svečiai!"
Laša pasakoja apie savo svečius iš įvairiausių šalių. Turi surinkęs jam dovanotų gėrimų kolekciją, tarp jų matyti lietuviškų etikečių. Ant šaldytuvo prilipinti skirtingų valstybių magnetukai, sienas puošia turistų dovanoti suvenyrai.
Lentynoje savininkės tebelaukia rankinis laikrodis – keliautoja pamiršo, bet gal dar sugrįš.
Rytą, pakeliui į oro uostą, Laša stoja prie vienos, kitos chačapurio kepyklėlės. Sekmadienio rytą dar niekas nedirba.
Teks sugrįžti kitąkart.