
Naujausios
Laisvi žmonės
Mamukos automobilis su visa gimine tamsoje sustoja Bagdatyje. Kartvelas stebisi, ką galima veikti šiame nedideliame miestuke.
Šeimininkės Lauros svečių namuose laukia žurnalistas, aktorius, poetas – kas tik nori – Soso. Su šia spalvinga asmenybe susitikome prieš dvejus metus, kalnuose, kur buvo filmuojamas Bagdačio šokių ansamblio pasirodymas – uždeganti muzika ir ugningi šokiai.
„Birželio pabaigoje feisbuke parašiau: „Rusija yra okupantas, jūs esate draugai. Mes jūsų laukiame Bagdatyje, Sakartvele. Čia yra meilė ir laisvė. Mes esame laisvi žmonės!“ Ir jos atvyko“, – patenkintas savimi tiki Soso.
Apie Bagdatį jis kalba kaip apie rojų žemėje – čia, tik čia yra viso Sakartvelo širdis, tik čia galima pajausti tikrąją kartvelų dvasią. „Sakartvele daugybė vietų, bet tik čia, tik čia tikrasis Sakartvelas“, – meilės savo nedideliam miestui apakintas kalba Soso.
Jo iškalba – begalinė, tostai – poetiški. Apie tai, kas svarbiausia – meilę. Nes ji kaip saulė. Ir nesvarbu, iš kokios pasaulio pusės į saulę bežiūrėtumei, ji visiems vienodai svarbi, miela, šildanti ir šviečianti. Kaip meilė.
Prie Lauros stalo plečiasi svečių geografija. Agnieška iš Lenkijos – oficialios delegacijos narė, atvykusi į Bagdatį dalytis gerąja festivalių organizavimo patirtimi. Ji – Lenkijoje vykstančio Vudstoko roko festivalio dalis. Į Bagdatį atvyko su savo šefu, bet jis jau miega.
Sujungus dviejų šalių patirtį, rudenį Bagdatyje turėtų vykti festivalis. Dar nežinia, kokios muzikos. Viena aišku, kad festivalis tikrai bus vyno.
Agnieška – Lenkijos patriotė, neabejojanti, kad Adomas Mickevičius buvo tikras lenkas. Užsidegusi pasakoja, kaip Prancūzijos Per Lašezo kapinėse susiėmė su gidu, nugirdusi, kad pastarasis Frederiką Šopeną pavadino prancūzu.
Gilią naktį namų šeimininkė Laura teiraujasi, kada paruošti pusryčius. Pusryčių nesinori – tik miego.
Po kelių valandų susitarimas pamirštas: Laura beldžia į duris. Kartą, kitą. Stoja palaiminga tyla. O tada pasigirsta pianino muzika. Nelabai sklandi, bet žadinanti. Tai – išradingasis Soso.
Poeto muziejus
Kai pavyksta pramerkti akis, namuose tyla. Virtuvinis stalas uždengtas audeklu – po juo pusryčiai.
Į virtuvę apie savo ir dukros gyvenimą ateina pasipasakoti Lauros mama. Jos tėviškė buvo Goryje, Bagdatyje keturis dešimtmečius dirbo kardiologe. Yra buvusi Lietuvoje: Vilniuje, Trakuose. Buvo žiema, bet Lietuva labai patiko.
Jos anūkė – žavinga mulatė Viktorija, jos vardu pavadinti ir svečių namai „Victoria“. Anūkės tėtis buvo iš Nigerijos, bet neaiški infekcija Tbilisyje paguldė į kapus.
Mama perduoda Lauros nurodymus: pirmą valandą sėdėti ant suoliuko parke prie banko. Dienos šviesoje Bagdatis atrodo pabudęs iš miego, bet dar nesiprausęs.
Laura turės įgyvendinti Soso planus, nes jam miesto vadovas skyrė rūpintis lenkų delegacija. „Merui pasakiau, kad jūs atvykote į Bagdatį“, – cigaretės dūmus pučia Soso.
Jis jau paskambinęs į Vladimiro Majakovskio muziejų – mūsų ten laukia. Ir iš tiesų laukia – esame vienintelės lankytojos.
Prie senojo namo pritvirtinta lentelė informuoja, kad jame 1893 metų liepos 7 (19) dieną gimė poetas Vladimiras Majakovskis, name veikia ekspozicija.
Dviejų aukštų muziejaus pastatas – šalia.
Kiek per metus atvyksta lankytojų? „Norėtųsi daugiau“, – mandagiai šypsosi muziejininkas ir keliauja per V. Majakovskio gyvenimą – nuo gimimo iki mirties.
V. Majakovskis, įsitikinęs muziejininkas, tapo propagandos auka, kai Stalinas jį pavadino geriausiu ir talentingiausiu sovietinės epochos poetu. Realybėje daug kas buvo kitaip.
Mčadi receptas
Bagdačio kultūros namuose vyksta šokių repeticija. Vaikinai ir merginos apšilinėja, pamažu energija stiprėja, kol galiausiai galinga ir plastiška jėga įsuka suktukus, šuolius. Persipina aistra ir kova.
Laura rodo į laikrodį. Laikas skubėti. Kur?! Į restorano atidarymą.
Palei upę išsidėstęs visas pramogų kompleksas „Feremta“. Maudynės upės užtvankoje. Tinklinio aikštelė. Hamakai miškelyje. Kavinė, pavėsinės, šokių aikštelė, kempingas.
Savininkas Andro pasakoja apie savo verslą ir planus. Turi viešbutuką Kutaisyje, pas jį apsistojusiems svečiams kelionė į šią vietą bus dovana.
Lauko virtuvėje virėjai iš krosnies traukia kepimo indus „keci“, juose chačapuriai ir mčadi – paplotėliai iš kukurūzų miltų.
Kaip gaminami mčadi? Luktelkite. Po kelių minučių Andro prie stalo ateina nešinas dviem „keci“, maišeliu kukurūzų miltų ir lapų – „nešo“.
Reikia užkurti ugnį ir įkaitinti „keci“. Kukurūzų miltus užpilti šaltu vandeniu. Į įkaitusio indo dugną dėti lapus, ant jų – suformuotą paplotėlį, viršų užkloti lapais. Užslėgti antru indu, pripildytu žarijomis.
„Keci“ ir produktus Andro atnešė ne parodyti – dovanoja, kad receptą išbandytume Lietuvoje. O kaip atrodo „nešo“ medis? Andro pasisuka eiti. Negi atneš ir medį?!
Nuo stalo prie stalo
Padavėjai ant stalo gabena kartvelų virtuvės skonius: šašlykus, kebabą, chačapurį, sūrius, salotas, mčadi, baltą vyną. Gal norite paragauti raudono vyno? Truputį? Kartvelų „truputis“ – visas ąsotis.
Vaišės – savininko dovana atidarymo proga. Laura paskaičiuoja, kad maistu ir gėrimais nukrautas stalas kainuotų apie 60 larių (apie 18 eurų).
Prie stalo prisijungia fotografas George, jis įamžins atidarymą. Viena George giminės atšaka – kartveliška, kitoje teka rusų ir vokiečių kraujas. „Susipažino fronte, kur daugiau“, – apie šeimos genealoginį medį šypsodamasis pasakoja George. Jis baigė rusų mokyklą, žavisi Rusijos literatūros klasikais.
Myli Sakartvelą, bet nėra radikalas. Pasakoja, kaip kartą prarado užsakymą, kai nepastebėjo, jog automatinis atsakiklis nustatytas rusų kalba. Klientė supyko. Jis tokio pykčio nesupranta.
Šįkart George pavaduoja draugą – įprastai jis fotografuoja vestuves.
Restoranas oficialiai atidaromas: Andro šauna šampaną. Laura stumia į iškilmių centrą, prieš publiką atsiduriame keturiese: dešinėje taurę kelia savininkas, kairėje – dvasininkas. Skubiai pakviečiama vertėja. Už restorano sėkmę!
„Dabar – į šokių aikštelę“, – ragina Laura. Scenos muzikantai dainą skiria viešnioms iš Lietuvos. „Ah, kakaja ženščina...“
Po kojomis – žvyro ir skaldos mišinys, bet vietiniams tai netrukdo atlikti sudėtingus šuolius.
Laura rodo į telefoną: reikia skubėti į kitą vietą, laukia Soso. Ištrūkti ne taip paprasta: senoji karta nori padainuoti viešnioms. „Per anksti atsisveikinote“, – juokiasi George.
Pavėsinėje susėdę brandaus amžiaus kartvelai ima į rankas instrumentus ir dainuoja dainą po dainos. Atrodo, dainingi ir muzikalūs čia visi. Kaip ir vaišingi.
Galiausiai ištrūkusi į naktį Lauros mašina važiuoja kažkur, kur laukia Soso ir jo lenkų delegacija. Pirmasis pastato aukštas primena aprūkusią smuklę. Antrasis kontrastingai akina šiugždančia staltiesių ir kėdžių uždangalų baltuma. Stalas lūžta nuo patiekalų. Gal nėra bent ... ikrų? Yra, tiesiog po nosimi, raudonų ir juodų.
Tik restorano tualetas lauke, už kampo. Ir be klozeto – duobė.
Soso demonstruoja kartvelų šokius. Lenkas kviečia šokti „Mazurką“ bei „Polonezą“. Ir visi pašoka „Polką su ragučiais“.
Nuotykis pašte
Iš ryto bandome išsiųsti atvirlaiškių. Gatvės pardavėja, metusi savo prekybą, nulydi iki pat pašto. Į kompiuterio ekraną kampe spokso vienintelis darbuotojas, nematyti jokių pašto atributų – vokų, atvirukų ar pašto ženklų.
„Į kokią šalį siųsite? Ar turite asmens dokumentą?“ – klausia darbuotojas ir kažkam kelis kartus skambina. Pasodina prie stalo ir vėl skambina. Galiausiai iš sandėlio atneša apdulkėjusią atvirukų dėžę. Kelis kartus perskaičiuoja, kiek išsirinkome.
Paprašo dokumento, bet tik užmeta akį. Paklausia pilietybės. Vėl kažkam skambina, vėl perskaičiuoja atvirukus. Galiausiai atneša atspaustą... sąskaitą faktūrą.
O kur pašto ženklai? Vėl viskas iš naujo. Skaičiuoja, skambina, skaičiuoja. Atspaudžia sąskaitą-faktūrą. Lėtai ima du pašto ženklus, svarsto, kaip sutalpinti ant jau užrašyto atviruko. Atrodo, kad procesas užtruks amžinybę. „Galite eiti“, – išleidžia ir lieka vienas klijuoti pašto ženklų.
„Nuo Majakovskio“
„Važiuosime maudytis į kaimą“, – praneša Laura.
Malonios sodybos prie upės šeimininkės siūlo kavos. Bet pirma ant stalo keliauja melionas, sausainiai, saldainiai, medus. Tik ne kava. Vietoje jos suplakamas šaltas kavos kokteilis su ledais.
Upės vanduo šiltas. Laura nesutinka – šaltas.
Renkasi vietiniai – pasižiūrėti atvykėlių. Pagyvenusi kaimietė net atsineša kėdę: atsisėdusi priešais, žiūri, šypsosi ir džiaugiasi.
Į upę kriuksėdamos įpuola kiaulės. Kad nesiknistų po pamatais ir tvoromis, kiaulės tarsi raguotos – jų galvos „įkinkytos“. Kažkas juokauja, kad tai – kiaulių navigacinė sistema.
Vakarop Soso ir lenkai jau laukia vyno rūsyje, kur šeimininkas Gaioz Sopromadze rengia degustacijas. „Nuostabūs žmonės, ačiū!“ – ant sienos matyti užrašas lietuvių kalba.
Į vyno degustaciją įsijungia Fatima – iranietė.
Fatima nesirinkdama žodžių keikia Irano režimą ir pasigėrėdama pasakoja apie turtingą savo šalies praeitį. Apie Persiją ir Persipolį. Apie Širazo vyną. Apie civilizaciją, kuri pasauliui davė tiek daug. Ir kuri dusinama jau 40 metų. Kaip tik tiek metų yra ir Fatimai.
Soso Fatimai pasakoja apie Majakovskį. Apie poeto meilę Tatjaną, gyvenusią Prancūzijoje. Apie tai, kaip kiekvieną savaitę į jos duris pasibelsdavo pasiuntinys su gėlių puokšte su rašteliu „Nuo Majakovskio“. Pasiuntinys su gėlėmis prisistatydavo ir po poeto mirties. Karo metais moterį poeto dovana gelbėjo nuo bado – gėles ji parduodavo.
Po daugelio metu į moters namus atvyko žurnalistas. Užduoti paskutinio klausimo jis nespėjo. Pasigirdo beldimas. Tai buvo pasiuntinys. Įprastu laiku su gėlių puokšte ir rašteliu „Nuo Majakovskio“.
„Jis yra tikrasis Majakovskis! – po išraiškingo Soso pasakojimo nusprendžia Fatima. – Tas, muziejuje, netikras.“
Reklama: patalynė