SAKARTVELO REPORTAŽAI (2)

Už tra­di­ci­jas

Gar­su­sis ku­ror­tas Bor­žo­mis iš­tį­sęs tar­pek­liuo­se. Ku­ror­tą į dvi da­lis ske­lia Ku­ros upė.

Bor­žo­my­je ap­si­sto­ja­me Ma­mu­ko drau­go Pa­tos pri­žiū­ri­ma­me na­me. Nak­vy­nė kai­nuos 60 la­rių (apie 18 eu­rų). Ku­ror­to kai­nos, sa­ko kart­ve­lai, ne­pi­gios. O mums tek­siąs vi­sas na­mas, ku­rio sa­vi­nin­kai iš­vy­kę į Ame­ri­ką.

Pa­ke­liui pra­va­žiuo­ja­me pro di­džiu­lę bu­vu­sio ša­lies pre­zi­den­to Eduar­do Še­var­na­dzės vi­lą. Da­bar ji įsi­gy­ta tur­tin­go vers­li­nin­ko.

Pa­ta bu­vęs pro­fe­sio­na­lus fut­bo­li­nin­kas, žai­dė Bor­žo­mio ko­man­do­je. Pas­kui gy­ve­no Ru­si­jo­je, tu­rė­jo ke­pyk­lą.

Bu­vo grį­žęs į tė­vy­nę, kai pra­si­dė­jo 2008 me­tų ka­ras. Taip ir li­ko, ne­be­ga­lė­jo iš­va­žiuo­ti į Ru­si­ją. Te­ko vis­ką pra­dė­ti iš nau­jo. Da­bar nuo­mo­ja būs­tą, dau­giau­siai spor­ti­nin­kams – se­ni kon­tak­tai li­ko.

„Per­nai pra­lai­mė­jo­te mums“, – ne­pa­mirš­ta įgel­ti dėl Lie­tu­vos krep­ši­nin­kų ne­sėk­mės. Ir var­di­ja se­no­sios krep­ši­nin­kų ple­ja­dos pa­var­des: Sa­bo­nis, Mar­čiu­lio­nis, Cho­mi­čius, Kur­ti­nai­tis... Ži­no, ir kur da­bar žai­džia žy­miau­si Lie­tu­vos krep­ši­nin­kai.

Ži­no­ma, Pa­ta ga­mi­na vy­ną. Ir ča­čą. Jo ča­ča – iš per­si­kų.

Už tai­ką pa­sau­ly­je, už vie­ną ir ki­tą ša­lį, už Die­vą, už mo­te­ris, už mo­ti­nas ir tė­vus, už vai­kus, už išė­ju­sius ana­pi­lin, už mei­lę, už drau­gys­tę, už pro­tė­vius... Dar už la­kū­nus, ku­rie sau­giai at­skrai­di­no.

Be tos­tų čia tau­rė ne­ke­lia­ma. „Eu­ro­pie­čių iš­mis­las gurkš­no­ti vy­ną, o ne iš­ger­ti iki dug­no“, – ma­no Ma­mu­ka.

Vie­nas iš tos­tų – už tra­di­ci­jas. Bend­ruo­me­niš­ku­mo jaus­mas kart­ve­lams – la­bai svar­bus. Ves­tu­vės, lai­do­tu­vės – pro­gos, į ku­rias ren­ka­si vi­si: gi­mi­nės, drau­gai, kai­my­nai.

Da­bar, pa­sa­ko­ja, ves­tu­vės jau ke­lia­mos ir kuk­lios, da­ly­vau­ja 200–300 žmo­nių. Anks­čiau su­si­rink­da­vo vi­sas tūks­tan­tis.

Anks­čiau mi­ru­sį­jį šar­vo­da­vo vi­są sa­vai­tę, da­bar – tris die­nas. Ve­lio­nio šei­mai pa­de­da­ma da­ly­tis ne tik skaus­mu, bet ir iš­lai­do­mis. Kuo ar­ti­mes­nis as­muo, tuo di­des­nė su­ma ne­ša­ma į lai­do­tu­ves.

Gar­su­sis van­duo

Bor­žo­mis nuo anks­taus ry­to trykš­ta gy­vy­be. Gat­vė pa­grin­di­nio par­ko link pil­na ka­vi­nių, su­ve­ny­rų par­duo­tu­vių. Kad tu­ris­tams bū­tų pa­pras­čiau, daug už­ra­šų ang­lų kal­ba.

Se­no­sios vi­los – įvai­riau­sios ar­chi­tek­tū­ros sti­lių, įmant­rios, puoš­tos ažū­ri­niais me­džio dir­bi­niais.

Po­pu­lia­riau­sia pa­si­vaikš­čio­ji­mo vie­ta – par­kas, ja­me vis­kas, ko rei­kia poil­siui: mi­ne­ra­li­nio van­dens vers­mės, ba­sei­nai, at­rak­cio­nai, gam­tos ža­lu­ma ir gė­ly­nai. Kel­tu­vas mar­ši­ruo­ja į plokš­ti­kal­nę virš par­ko, kur at­si­ve­ria vaiz­das į mies­tą.

Mi­ne­ra­li­nis van­duo trykš­ta iš fon­ta­nė­lių, bė­ga iš kra­ne­lių. Di­de­lė­je mi­ne­ra­li­nio van­dens pa­vė­si­nė­je van­de­nį į vien­kar­ti­nes stik­li­nai­tes pils­to dvi mo­te­rys. Van­duo šil­tas, tu­ri spe­ci­fi­nį kva­pą, bet ger­ti svei­ka.

Mi­ne­ra­li­niu van­de­niu Bor­žo­mis dar XIX am­žiu­je iš­gar­sė­jo vi­so­je Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je. Ku­ror­tas grei­tai au­go ir ta­po ca­rų Ro­ma­no­vų va­sa­ros re­zi­den­ci­ja.

1890 me­tais pra­dė­ta „Bor­žo­mi“ mi­ne­ra­li­nio van­dens ga­my­ba-iš­pils­ty­mas. Iki šiol šis mi­ne­ra­li­nis – vie­nas iš la­biau­siai iš­po­pu­lia­rin­tų Sa­kart­ve­lo pro­duk­tų.

Ma­mu­ka par­ne­ša karš­tų Bor­žo­mio spur­gų – lau­kia il­ga die­na.

Cerk­vė olo­je

Au­to­mo­bi­lis sto­ja ša­li­ke­lė­je – ša­lia Čia­tu­ros esan­tis Mgvi­me­bi Die­vo Mo­ti­nos Gi­mi­mo mo­te­rų vie­nuo­ly­nas pa­sta­ty­tas ant sta­taus šlai­to VIII am­žiu­je. Nuo ke­lio net sun­ku pa­ste­bė­ti, kur pra­dė­ti į jį kop­ti.

„Pir­myn į mo­te­rų vie­nuo­ly­ną!“ – kryp­tį nu­ro­do Ma­mu­ka. Į vir­šu­kal­nę ve­da siau­ri vin­giuo­ti laip­tai.

Ko­piant aukš­tyn kel­ro­džiu tam­pa vie­nuo­lis. Ties įė­ji­mu į uo­lo­je vei­kian­čią baž­ny­čią, stab­te­li­me „pa­si­kal­bė­ti“ ges­tais. Pa­ro­do, kur su­dė­ti ap­dan­ga­lai: plau­kus pa­sle­pian­čios ska­ros, ko­jas – il­gi „si­jo­nai“.

Į vie­nuo­ly­no te­ri­to­ri­ją ve­da tu­ne­lis. Akims pri­pra­tus prie prie­blan­dos, ryš­kė­ja pa­grin­di­nės cerk­vės kon­tū­rai. Cerk­vė iš­skir­ti­nė – uo­lo­je. Ty­la, ra­my­bė, vė­sa.

Tei­gia­ma, kad baž­ny­čios fres­kos yra net aš­tun­to­jo am­žiaus, o pie­ti­nę sie­ną den­gian­tys pa­veiks­lai – XVI am­žiaus.

Iš cerk­vės vie­nuo­lis ga­le­ri­ja su­ka švie­sos link. Vėl ryš­ki die­na, ža­lu­ma, fa­sa­dus puo­šian­tys kry­žiai, de­ko­ra­ty­vi­nės sie­nos.

Kiek paė­jęs šlai­to ta­ku, vie­nuo­lis pa­ke­lia įė­ji­mo gran­di­nė­lę, nu­si­šyp­so ir ran­ka pa­ro­do: to­liau ei­ti ne­lei­džia­ma.

Grį­žus į cerk­vę, ima at­ro­dy­ti, kad din­go išė­ji­mas. Kel­ro­džio vie­nuo­lio nu­ga­ros prie­šais ne­bė­ra, o abu išė­ji­mai at­ve­da į tą pa­čią šlai­to te­ra­są. Ga­le­ri­jos sie­no­je, už stik­lo ma­ty­ti dvie­jų žmo­nių kau­ko­lės. Ky­la švent­va­giš­ka min­tis: gal jie ir­gi bu­vo pa­si­kly­dę?

Ty­lu­tė­lė ir be­veik ne­ma­to­ma mo­te­ris, bu­din­ti baž­ny­čio­je, šyp­so­si, bet ne­sup­ran­ta. Ges­tas ran­ka že­myn pa­de­da jai pri­si­min­ti vie­ną ru­siš­ką žo­dį „Do­moj?“

Tu­ne­lio laip­tai bu­vo ša­lia. Tik men­kas jų ap­švie­ti­mas klai­di­no: at­ro­dė, kad ve­da į rū­sį, o ne į aki­nan­čiai švie­sią die­ną.

Bu­vu­si šlo­vė

Čia­tu­ra – mies­tas Gru­zi­jos va­ka­ruo­se, Ime­re­ti­jos re­gio­ne, iš­si­dės­tęs prie Kvi­ri­los upės. Jau XIX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je gar­sė­jo kaip stam­bus man­ga­no ga­vy­bos cent­ras. Man­ga­no rū­dos ka­syk­lo­se iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo iš­gau­na­ma apie pu­sė pa­sau­lio man­ga­no.

Mies­tas gar­sus ir tuo, kad čia 1924 me­tų rugp­jū­čio 28 die­ną pra­si­dė­jo Rugp­jū­čio su­ki­li­mas, pa­sku­ti­nis di­de­lis su­ki­li­mas prieš bol­še­vi­kus pie­tų Kau­ka­ze.

Įva­žiuo­jant į mies­tą pa­si­tin­ka ženk­las su kal­na­ka­sių va­go­nė­liu ir man­ga­no che­mi­niu ženk­lu „Mn“.

Gam­tos so­viet­me­čiu ne­gai­lė­ta: Kvi­ri­la upės tar­pek­lis bu­vo už­sta­ty­tas fab­ri­kais. Žlu­gus So­vie­tų są­jun­gai, žlu­go ir Čia­tu­ros pra­mo­nė.

Išs­kir­ti­nis Čia­tu­ro bruo­žas – pa­ka­bi­na­mų ly­nų ke­liai, sta­ty­ti dar­bi­nin­kams, ke­liau­jan­tiems į ka­syk­las.

„La­biau­siai neį­ti­kė­ti­nas in­ži­ne­ri­nis re­gi­nys pa­sau­ly­je“, – taip tu­ris­tams pri­sta­to­ma bu­vu­sio­ji ly­nų ir ka­bi­nų šlo­vė. Ki­ti ly­nų ke­lius ir "oro tram­va­jų" va­di­na "me­ta­li­niais mir­ties kars­tais".

Ma­mu­ka ro­do į vie­ną iš su­rū­di­ju­sių ka­bi­nų, su­stin­gu­sių virš me­džių ža­lu­mos, tarp dau­gia­bu­čių. Pa­ti­ki­na, kad šis 1953 me­tų kel­tu­vas vei­kia pui­kiai – šau­ni pra­mo­ga! Bau­gi­nan­ti, bet įsi­me­nan­ti vi­sam gy­ve­ni­mui!

Kel­tu­vo sto­ties kaž­ka­da bū­ta puoš­nios ir di­din­gos, su ar­ko­mis ir ko­lo­no­mis. Da­bar – vi­siš­kai ap­leis­ta. Nau­ją erą žy­mi vy­ro su kas­tu­vu, sė­din­čio ant ka­ru­čio, gra­fi­tis.

Pas­ta­te smūk­so­jęs kart­ve­las paaiš­ki­na: ke­lio­nės ne­bus, kei­čia­mi kel­tu­vo tro­sai.

„Ko­kia ne­są­mo­nė, lie­pos mė­nuo, o jie su­gal­vo­ja tro­sus keis­ti! Juk da­bar tu­ris­tai va­žiuo­ja!“ – ran­ko­mis mo­si­kuo­da­mas pyks­ta Ma­mu­ka.

Ka­bi­na lie­ka ka­bo­ti su­stin­gu­si lai­ke.

Ko­pė­čios į dan­gų

Krikš­čio­ny­bė Sa­kart­ve­lo re­li­gi­ja ta­po 327 me­tais, tad se­no­jo sak­ra­li­nio pa­li­ki­mo ir ver­ty­bių čia ap­stu.

Kats­kio ka­ted­ra (už maž­daug 11 ki­lo­met­rų nuo Čia­tu­ros) sta­ty­ta Auk­so am­žiaus pra­džio­je, 1010–1014 me­tais. Šven­to­vė vei­kia ir yra at­vi­ra tu­ris­tams. Akį pa­trau­kia įdo­mūs ak­me­ny­je iš­kal­ti ba­rel­je­fai, gy­vū­nų gal­vos. At­ro­do, kad kart­ve­lų Die­vu­lis links­mas.

Kiek pa­va­žia­vus iš­ny­ra į dan­gų ky­lan­tis Kats­kio vie­nuo­ly­nas, ke­liau­to­jams pa­žįs­ta­mas iš at­vi­ru­kų ir nuo­trau­kų.

Vie­nuo­ly­nas sto­vi ant 40 met­rų aukš­čio kal­kak­me­nio uo­los, tar­si ant tvir­to pirš­to, ro­dan­čio į dan­gų.

„Pa­ki­li­mas drau­džia­mas!“– vi­so­mis kal­bo­mis skel­bia už­ra­šai prie kel­tu­vo į vir­šu­kal­nę.

„No­rint į vie­nuo­ly­ną pa­tek­ti, rei­kė­tų mū­sų aukš­čiau­sios dva­si­nės val­džios lei­di­mo, na, kaip kad jū­sų po­pie­žiaus“, – aiš­ki­na Ma­mu­ka.

Ki­to kart­ve­lo ver­si­ja – pa­tek­ti ga­li­ma, tris die­nas pa­gy­ve­nus su vie­nuo­liais pa­gal jų re­gu­lą. Tik vie­na aiš­ku: mo­te­rims ten, šiukš­tu, ne­va­lia.

Uo­los bokš­tas su vie­nuo­ly­nu api­pin­tas le­gen­do­mis. Gru­pė ty­rė­jų į jį įko­pė tik 1944 me­tais. Tuo­met ras­ti griu­vė­siai da­tuo­ti IX–X am­žiais. Re­li­gi­nė veik­la at­gai­vin­ta de­šim­ta­ja­me praė­ju­sio am­žiaus de­ši­mtme­ty­je, o 2009 me­tais vir­šu­kal­nė­je bu­vo at­sta­ty­tas vie­nuo­ly­no pa­sta­tas.

Apa­čio­je – ir­gi vie­nuo­ly­no te­ri­to­ri­ja. Vie­nuo­liai lau­ke ne­sku­bė­da­mi dir­ba kas­die­nos ūkio dar­bus. Vir­šū­nė­je, sa­ko­ma, yra tik vie­nas vie­nuo­lis at­si­sky­rė­lis, ku­ris mel­džia­si už mus vi­sus.

Vėl už tra­di­ci­jas

„Nau­jas pla­nas! – pa­ke­liui pra­ne­ša Ma­mu­ka, pa­dė­da­mas te­le­fo­ną į šo­ną. – Skam­bi­no žmo­na Ma­ri­na, at­vy­ko gi­mi­nės, va­žiuo­si­me į na­mus kal­nuo­se kep­ti šaš­ly­kų!“

Ku­tai­sy­je de­vyn­vie­tis au­to­mo­bi­lis tam­pa lyg gu­mi­nis – į jį tel­pa­me su pir­mą­kart ma­to­mais pusb­ro­liais, pus­se­se­rė­mis, jų vy­rais, žmo­no­mis, vai­kais.

Va­žiuo­ja­me į Va­ni, kur ne­to­li Su­lo­ri upės, kal­nuo­se, ir bus se­nie­ji Ma­mu­ko tė­vų na­mai.

Va­ka­ras kal­nuo­se gul­do de­be­sis ir siun­čia leng­vą lie­tų. Ža­lu­mo­je pa­sken­du­siuo­se kie­muo­se vai­sius no­ki­na per­si­mo­nai, gra­na­tai, fi­gos, vy­nuo­gės.

Se­na­sis na­mas, ro­do, Ma­mu­ka, ap­leis­tas. Ja­me te­bė­ra tė­vo nau­do­ti se­nie­ji vy­ni­nin­kys­tės įran­kiai.

Ant nau­jes­nio­jo na­mo du­rų vaš­ku iš­lie­tas kry­žius su nu­lin­ku­sia kryž­me. Pa­sa­ko­ja­ma, kad šven­to­ji Ni­na, at­ne­šu­si į ša­lį krikš­čio­ny­bę, kry­žių pa­si­da­rė iš vyn­me­džio, su­ri­šu­si plau­kais. Vy­nuo­gės ša­ka nu­li­ku­si.

Vir­tu­vė­je įkarš­tis, Ma­ri­na ruo­šia kiau­lie­nos šaš­ly­ką. Mė­są pjaus­to stam­biais ga­ba­lais, mau­na ant ieš­mo, tik ta­da pa­sū­do. Jo­kių ki­tų prie­sko­nių. Iš­kep­ti šaš­ly­kai gar­dūs, minkš­ti – sun­ku pa­ti­kė­ti, kad vis­kas taip pa­pras­ta.

Ma­mu­ka ma­no, kad pa­slap­tis – ge­ra, švie­žia mė­sa: kart­ve­lų kiau­lės gy­ve­na lais­vė­je. „Pats ska­niau­sias šaš­ly­kas – iš ką tik pa­pjau­tos kiau­lės, kai mė­sa dar šil­ta“, – dės­to ži­no­vo bal­su.

Prie gau­siai nu­krau­to sta­lo sė­da gi­mi­nė – daug kal­bų, daug juo­ko, daug tos­tų – se­niai be­si­ma­tę.

Ant sta­lo at­ke­liau­ja pia­la – se­no­vi­nis mo­li­nis in­das vy­nui ger­ti. Nors vė­liau mo­lį pa­kei­tė stik­las, pia­la iš­li­ko – pa­gar­ba praei­čiai. Pia­la įpa­rei­go­ja pa­sa­ky­ti tos­tą ir iš­ger­ti iki dug­no. Ši gar­bė su­tei­kia­ma ne tik ta­ma­dai, sa­kan­čiam tos­tus, bet ir sve­čiams.

Už tai­ką pa­sau­ly­je, už vie­ną ir ki­tą ša­lį, už Die­vą, už mo­te­ris, už mo­ti­nas ir tė­vus, už vai­kus, už išė­ju­sius ana­pi­lin, už mei­lę, už drau­gys­tę, už pro­tė­vius ir už tra­di­ci­jas.