Naujausios
Sunki liga neįveikė vilties
Naujojoje Akmenėje vilties simboliu tapusios Julijos Rimkutės gyvenimas užgeso šv. Kūčių vakarą. Penkerius metus su vėžiu kovojusi 17 metų mergina šiandien palydima amžinojo poilsio.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Prieš penkerius metus muzikos pedagogų Loretos ir Rimanto Rimkų dukrai Julijai gydytojai nustatė trečios stadijos minkštųjų audinių vėžį.
Prognozės buvo liūdnos, tačiau jos nepalaidojo vilties. Julija iškentė apie dešimtį operacijų ir daugybę kitų sunkių procedūrų.
Po metų Julija nebepajėgė pakilti iš lovos. Neįgaliojo vežimėlis tapo kasdienybe.
Mergina stengėsi mokytis. Ji buvo Ramučių gimnazijos vienuoliktokė.
Mokėsi namuose. Pedagogai mena, kad po operacijos ar gydymo kurso į namus grįžusi Julija nedelsdama skambindavo į gimnaziją.
Gabios mergaitės žinios buvo vertos vien labai gerų pažymių.
„Neatsitiktinai ji tapo mokslo pirmūne, nes buvo gilaus mąstymo, – teigė gimnazijos direktorė Helena Daugmaudienė. – Toli gražu ne vaikišką patirtį buvo įgijusi“.
Vaikystėje Julija išmoko skambinti kanklėmis. Penkerių metukų ji tapo tarptautinio muzikos konkurso laureate Lenkijoje.
Ir sirgdama mergina dažnai grodavo, koncertuodavo.
Šį rudenį Naujosios Akmenės kultūros rūmuose ji koncertavo su Šiaulių kameriniu orkestru ir su garsia šalies kanklininke Kristina Kupryte.
Tai buvo paskutinis Julijos pasirodymas scenoje.
Prieš kelias savaites šių kanklininkių duetas buvo įtrauktas į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusio koncerto „Išsipildymo akcijos įkvėpti“ programą. Tačiau Julija jau nebeturėjo jėgų.
Žinią apie Julijos kovą su liga praeitais metais iš TV3 projekto „Lietuvos garbė“ sužinojo visa šalis.
Mergina pelnė nominaciją „Metų viltis“. Už tai, kad kovoja ir laimi. Už tai, kad, nepaisydama patirtų išgyvenimų, kupina vilties, kuria užkrečia ir savo šeimą – tėvus, du jaunesnius brolius.
Prieš porą mėnesių Julija atsiliepė į Akmenės rajono savivaldybės kvietimą dalyvauti rašinio konkurse „Rašau merui“. Ji tapo konkurso prizininke.
Julija rašė:
O kaip būtų šaunu, jei mokyklose galėtų mokytis ne tik sveiki vaikai, bet ir judantys vežimėliu ar kitokią fizinę negalią turintys vaikai! Tada jau nuo mažų dienų sveikas vaikas ugdytų toleranciją kitokiam, neįgalieji būtų daug laimingesni, galėdami įsijungti į veiklą kartu su sveikais draugais. Nuo mažens būtų ugdomas teisingas požiūris į neįgalų žmogų, gal tada sumažėtų patyčių, o neįgaliajam būtų daug paprasčiau integruotis į visuomenę. Visuomenė nebebūtų tokia sustabarėjusi. Ji taptų geresne, tolerantiškesne bei jautresne.
Autoriaus nuotr.
VILTIS: Julija Rimkutė nepasidavė ligai, suteikė vilties sau ir savo artimiesiems.