
Naujausios
Atsakomybė plius iniciatyva
– Kurį posakį: "Aš esu Šiauliai" ar "Mes esame Šiauliai" – rinktumėtės, kokį turinį į juos sudėtumėte?
– Aš esu kilusi iš mažo miestelio – Darbėnų, Kretingos rajone. Į Šiauliuos atvykau studijuoti ir nuo tada visas mano gyvenimas pradėjo suktis Šiauliuose. Sukasi jau septynerius metus.
Pamačiau, jog Šiauliuose yra daug atviros platformos, kurią reikia užpildyti kultūriniu turiniu. Ir ne kažkas tai turi daryti – pats, jeigu matai, kad tau kažko trūksta.
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis pirmasis uždegė fraze, kad, jeigu esi tame mieste, tai turi rūpintis jo kultūrine terpe ir ją puoselėti.
Visada tuos žodžius prisimenu, kai esu kažkuo nepatenkinta ar nusivylusi. Tada sakau: "Tu gali kažką pakeisti".
"Aš esu Šiauliai" – man yra tai, kad aš esu atsakinga už miestą. Už jo gyvenimą, už tai kokį jį matau ir kokį jį noriu matyti.
"Mes esame Šiauliai" – kad imdamasis iniciatyvos ir keisdamas situaciją, apjungi kitus žmones, bendruomenes ar net visą miestą. Kaip, pavyzdžiui, praūžęs festivalis "Ant rubežiaus".
Tada pamatai, kaip prasideda vyksmas – kaip nuo "Jonio" grupės, nuo iniciatyvos sukurti klubą "Juonė pastogė" ir rengti festivalius, vienas žmogus gali suvienyti miestą.
"Mes esame Šiauliai" prasideda nuo vieno žmogaus idėjos, o po to ji tampa visų.
– Esate ne vieno kultūrinio projekto iniciatorė ir kuratorė. Štai, su "Kiemų" projektu ėmėte judinti daugiabučių žmones. Kodėl tai svarbu bibliotekai?
– Mieste esame labai susiskirstę segmentais: verslas – sau, kultūra – sau, žmonės – sau.
Gyvybiškai reikia renginių, kurie sujungtų, atrodo, neįmanomus taškus ir mus vienytų. Kad suprastume, jog esame draugai, jog esame čia ir dabar ir galime susijungti viename vyksme.
"Kiemų" projektas gimė per dieną. Norėjome, kad jis būtų susijęs su skaitymu ir kad būtų įtrauktos bendruomenės. Labai svarbu, kad žmonės patys norėtų dalyvauti vyksme, nes kultūra – nėra pati sau.
Manau, jog kultūros įstaigos turi judėti link žmonių ir taip, kaip nori žmonės. Nes kultūra yra žmonės.
– Kitaip sakant, jeigu žmogus neateina į biblioteką, tai biblioteka ir knyga ateina pas jį?
– Daugelio žmonių yra toks nusistatymas – į muziejus, bilbliotekas, galerijas tegu eina kiti, kas daugiau išsilavinę, kas išmano, o aš gal per prastas? Todėl man atrodo, kad "Kiemų" projektas turi prasmę egzistuoti.
Kai nuėjau pas namų administratorius, jie buvo nustebę, ko čia ta bibliotekininkė nori? Bet nuoširdžiai ėmėsi padėti.
"Mes esame Šiauliai" prasideda nuo vieno žmogaus idėjos, o po to ji tampa visų.
O kai atvažiavom į kiemą statyti scenos, vaikai sako: "Mes jums padėsim. Mano tėtis gali ir padainuoti." Kai jie savo iniciatyva kreidelėmis ant asfalto užrašė: "Mes mylim savo kiemą", jau aš stebėjausi tuo, kas vyksta.
Suaugusiems gal nėra taip svarbu, ar čia, mano kieme, ar kitur tai vyksta. Bet tie vaikai pirmą kartą išvydo kultūros renginį savo kieme ir prie jo patys prisidėjo. Manau, jų galvelėse įsižiebė – "Aš galiu". Tai – svarbiausia.
Kaip prisiauginti miestą
– Ką manote apie bendrystę, ar Šiauliuose esame vienas kitam atviri?
– Visiems sakau, jog Šiauliai – tai atvira platforma įvairiausioms idėjoms. Šiaulietis, jeigu kažkas nepatiks, netylės, kaip koks žemaituks. Nemeluos, jeigu koks renginys nepatiko. Labai tikiu žmonių noru sakyti, kaip iš tiesų yra. Šiuo požiūriu, Šiauliai – atviras miestas.
– Kaip pačiai pavyko prisiauginti miestą?
– Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Su žemaitišku krauju man įdiegta žemaičių kalba. Tik mokykloje kalbėjau bendrine lietuvių kalba. Bet Šiauliuose iš karto persiėmiau šiaulietiška šnekta, nors ji tokia keista. Parvažiuoju į namus, mama sako, kaip čia kalbi?
Tai buvo mano pačios pasirinkimas, jog čia ir bus mano gyvenimas. Natūraliai pradėjau jungtis į miesto gyvenimą, užsiėmiau savanoryste. Mezgėsi ryšiai, o po studijų atrodė, jog niekur kitur ir negali būti, nes čia jau pusę miesto pažįsti.
Mes visi esame bendruomeniniai Šiauliai, bendraudami kuriame vienas kitą.
– Kodėl studijas rinkotės Šiaulių universitete?
– Aš jau buvau įstojusi į Vilniaus universitetą. Nuvažiavau sutarties pasirašyti ir buvau šokiruota visiškai nuasmenintu ryšiu. Pradėjo mane vaikyti nuo vieno prie kito, pajutau, kad į mane žiūrima tik kaip į vienetą, kuris atneš universitetui pinigus.
Tyliai parvažiavau namo ir pasirinkau Šiaulių universitete lietuvių filologijos ir komunikacijos studijas. Mamai ta idėja nepatiko (beje, vėliau pati studijas baigė Šiaulių universitete).
Iš Šiaulių universiteto man ne laišką atsiuntė, o paskambino ir pakvietė atvykti. Tik priėmimo skyriuje vaizdas buvo liūdnas: Vilniuje stojančiųjų – nors traukiniu vežk, o čia – tuščia salė.
Bet nė vieno blogo žodžio negaliu pasakyti apie lietuvių filologijos studijas Šiaulių universitete. Nuostabūs dėstytojai dėstė. Grupėje buvome tik aštuonios. Nė nekilo klausimas, ar šiandien atsakinėsi? Galėjai tik pasvarstyti, į kiek klausimų atsakinėsi? Visada turėjai būti pasiruošusi. Čia aš Oksfordą baigiau.
Gaila, kad lietuvių filologija nunyko. Šiauliuose humanitariniams mokslams yra padėtas taškas.
– Ką turime, kirsdami humanitarus ir keldami technologus?
– Turime statybas ir neturime rašto, kūrybos.
Humanitaras iš esmės yra kūrybininkas. Mes, humanitarai, gal nemokame pastatyti namo, bet galime suteikti sąlygas, kad tas namas būtų pastatytas.
Ne tik regionuose žudoma humanitarika. Vilniaus universitete nebėra lituanistikos katedros. Nebėra stojančiųjų į lituanistikos doktorantūrą. Nebėra norinčių būti teoretikais. Tai kas vertins kūrybą, kultūros reiškinius? Ar visur mes tampysime vieną ir tą patį menotyrininką?
Kada miestas gyvas
– Ką darytumėte, jeigu būtumėte universiteto rektorė ar miesto merė?
– Šiauliuose reikia išlaikyti universitetinį aukštąjį mokslą, ne tik kolegiją. Tada ir dirbsi čia, ir neišvažiuosi, ir studijas tęsi. Iš mano grupės mes visos, išskyrus vieną, nutekėjusią į užsienį, dirbame Šiauliuose ir dirbame pagal specialybę.
Regioninės politikos, apie kurią tiek daug kalbama, nėra. Kai paskelbė, kad rems jaunas šeimas, įsigyjant būstą regionuose, buvau net nustebusi. Bet Šiauliuose iš to išėjo vienas juokas – šiauliečiai tos paramos negauna. Panevėžiečiai gauna. Tai kas yra Šiauliai? Ne regionas?
Miesto valdžios pražioplinta ši galimybė, o ji turėtų didelės įtakos, kad jaunimas, jaunos šeimos neišvažiuotų iš Šiaulių.
Miestas turi cirkuliuoti ratu. Tai ne kaimas, kuriame baigei mokyklą, ir turi išvažiuoti, nes nieko nėra. Miestas išsiskiria tuo, kad čia viską gali turėti nuo gimimo iki mirties: baigti vidurinę, studijas, įgyti profesiją, dirbti, kurti šeimą, auginti vaikus – nugyventi visą gyvenimą. Miestas yra cirkuliacinis ratas – schema visai paprasta.
– Kaip vertinate kultūros situaciją?
– Kultūra Šiauliuose atsigauna, bet norėtųsi daugiau galimybių, daugiau nepriklausomumo.
Kryžiaus kelius turi eiti, kad gautum projektams finansavimą. Sistema tokia, kad turime žaisti žaidimus, kaip "pritaikyti" kultūrą, kad ją išlaikytume. Projektą teikiant neužtenka parašyti, kad skatinsi knygų skaitymą ar profesionalųjį meną. Turi parašyti, kodėl tu tai darysi, kam to reikia?
Štai, "Kiemų" projekto pilnas pavadinimas – "Kultūrinė kiemų intervencija". Ar žmonės gali suprasti, kas tai yra?
Kultūra – kasdienis mūsų gyvenimas. Be kultūros nebūsime žmonės – grįšime į akmens amžių, daužysim vienas kitą su kuoka.
Miestui kultūra – vienas iš svarbiausių dalykų. Kai ją kertame, kai finansavimą kultūrai turime tampyti vienas nuo kito, kaip kokią antklodę – absurdas. Ir tokius žaidimus turime žaisti, kad žmonės turėtų malonumo nueiti į nemokamą kultūros renginį.