
Naujausios
Reikia ir duoti
– Kur dėtumėte akcentą: "Aš esu Šiauliai" ar "Mes esame Šiauliai"?
– Turbūt viskas priklauso nuo požiūrio. Aš čia dėčiau lygybės ženklą. Jeigu kiekvienas jaučiamės Šiauliais, tada galime sakyti, kad mes esame Šiauliai. Mes kiekvienas savo darbais, savo buvimu prisidedame prie buvimo Šiauliais.
– Kaip vertini Šiaulius?
– Nesu tikrasis šiaulietis. Esu atvykęs iš Mažeikių rajono. 17 metų vyrukas atvykau iš provincijos į didmiestį, ir man čia buvo "wow" miestas. Per tuos beveik 13 metų matau labai daug pasikeitimų ir daug perspektyvų. Daug kas sako, kad Šiauliai mažas miestas ir čia nėra galimybių. Drįsčiau su tuo nesutikti, aš visko pasiekiau būdamas čia, Šiauliuose, ir bandau siekti toliau, tiek sportininko, tiek trenerio karjeros.
Man save realizuoti šis miestas yra šimtaprocentinis. Niekada nebuvo minčių kur nors išvykti. Čia kuriu ir ugdau save ir stengiuosi prisidėti prie miesto gerovės.
– Ar būna, kad kažko čia pasigendi?
– Jeigu pradėsime žiūrėti iš negatyviosios pusės, visada galima prisikabinti. Kad ir mūsų stadionas. Saulėtą dieną viskas gerai, bet kai palyja, neįmanoma bėgti, nes slidu, danga visai "pavargusi", bet tikimės, kad artimiausiu metu ji bus atnaujinta.
Jeigu žiūrėsime iš pozityvesnės pusės – nėra taip blogai. Aš labai daug negatyvo nematau, o jeigu matau, kiek įmanoma kažką padaryti, stengiesi padaryti, o jeigu ne, tikiesi, kad tavo žodis bus išgirstas. Gal ne šios valdžios, gal kitos. Visi turime prisidėti, kad kažkas keistųsi į gera.
Labai juokingai atrodo, kad žmonės linkę vien tik gauti, bet nieko nenori duoti. Gal iš pradžių duokime, pusę metų, metus, antrus, kažkas pamatys, kad stengiesi, darai, ir bus grįžtamasis ryšys. Jeigu tik skųsimės, niekas ant lėkštutės neatneš.
Vieno plano visiems nėra
– Ar realizuoji save dirbdamas treneriu?
– Bandau realizuoti. Reikėtų auklėtinių klausti, ar jie patenkinti mano sumanymais. Manau, kad viskas gerai. Dabar turiu grupę, kur jau eina kalba apie Lietuvos čempionato medalius, Europos čempionatų normatyvus. Viena grupė yra jaunimas nuo 24 metų, kita – 16–18 metų. Aš – vidutinių nuotolių bėgikas, tai ir mano treniruojamos rungtys vidutinių nuotolių: 800 m, 1500 m ir kliūtinis bėgimas.
Bandau derinti trenerio darbą su savo sportine karjera. Ar pavyksta? Pernai pagerinau asmeninį rezultatą, tai sakyčiau, kad pavyksta. Darbo metu galiu ir savo treniruotę pasidaryti, ir auklėtiniams padėti.
Trenerio darbas tuo įdomus, kad nėra tos pačios situacijos, vieno plano visiems, kur būtų viskas surašyta, dirbtum pagal jį ir viskas sektųsi. Ne, turi atrasti variantą kiekvienam žmogui. Iš vienos pusės smagu, iš kitos nelabai, nes kiek žmonių, tiek priėjimų: vienoks prie berniuko, kitoks prie mergaitės, prie vyro, prie moters. Jeigu pavyksta, viskas gerai, jei nepavyksta, rezultatai pasimato sezono pabaigoje.
– Kaip vertini tai, kad vaikų sporte orientuojamasi ne tiek į užimtumą, kiek į rezultato siekimą?
– Čia yra blogai. Mes irgi su tuo susiduriame. Tai švietimo sistemos bėda. Surinkęs vaikų grupę per metus turi kažką pasiekti, jei nebus pasiekimų, neuždirbsi atlyginimo. Bandai laviruoti tarp žaidimų ir rezultatų siekimo. Negali vaikų perspausti. Perspausi, jaunutis baigs karjerą, nors būtų galėjęs iki suaugusiųjų nueiti. Treneris spaudžia, tėvai spaudžia, už medalius net pinigus moka, o vaikas jau pavargęs nuo rezultatų siekimo, nuo to nuolatinio spaudimo, viską meta ir išeina kitur.
Sporto mokyklose gali būti ir vadinamųjų sportuotojų būrelių, jų ir atsiranda. Tokia grupė yra ir pas mus jaunimui nuo 10 iki 20 metų. Visgi pagrindinis sporto mokyklų tikslas yra atrinkti talentingiausius sportininkus, kurie atstovautų miestui, šaliai.
Siekis – Olimpiada
– Paties sportiniai rezultatai gerėja?
– Pernai asmeninį rezultatą pagerinau Europos čempionate. O šiemet labai anksti neakcentavau sportinio piko, kad aukščiausia forma būtų sezono pabaigoje. Sezonas yra ilgas, paskutinės varžybos – pasaulio čempionatas – tik rugsėjo pabaigoje, bet nežinau, ar ten pavyks patekti. Bet kuriuo atveju rugpjūčio viduryje bus paskutinis startas, ten norėtųsi parodyti geriausią formą.
Labai juokingai atrodo, kad žmonės linkę vien tik gauti, bet nieko nenori duoti. Gal iš pradžių duokime, pusę metų, metus, antrus, kažkas pamatys, kad stengiesi, darai, ir bus grįžtamasis ryšys.
Sezono įsibėgėjimą vertinu gana pozityviai. Nėra kažkoks stebuklas, bet rezultatas po truputėlį kyla, ir tikiuosi, kad tada, kai reikės, jis bus geriausias. Aišku, norisi kasmet gerinti asmeninius rezultatus, bet ne visada taip išeina.
– Ar yra realių šansų pakliūti į Tokijo olimpiadą?
– Jei būtumėte paklausę prieš gerą pusmetį, būčiau pasakęs – taip, bet dabar lengvojoje atletikoje yra šiek tiek permainų. Įvesta reitingų sistema ir automatiškai pakilo normatyvai. Einama prie to, kad pusė dalyvių Olimpiadoje būtų su rezultatais, pusė – pagal reitingą. Reitingavimo sistema irgi dar iki galo neaiški. Šiandien, norint patekti į Olimpiadą, reikia pasiekti Lietuvos rekordą, kuriam 50 metų (8 min. 22,2 sek. rekordas, pasiektas 1969 m. Kijeve, priklauso Vladimirui Dudinui – aut. past.). Nors man daug kas sako, kad turėčiau kitomis akimis žiūrėti, bet esu realistas. Nei šiemet, nei kitąmet turbūt nepavyks pasiekti. Jeigu pavyktų patekti į Olimpiadą, tiktai per reitingą.
Po tarptautinio olimpinio komiteto normatyvų paskelbimo visa lengvosios atletikos bendruomenė buvo pakraupusi, net Rio de Žaneiro olimpinis 5 km rungties vicečempionas viešai paskelbė, jeigu būtų tokie normatyvai Rio de Žaneire, jis net nebūtų patekęs į Olimpiadą.
Blogai, kai tokios naujovės atsiranda likus metams iki Olimpiados. Pagyvensim, pamatysim.
Bet kuriuo atveju dalyvių sąrašas paaiškės likus 1,5 mėnesio iki Olimpiados.
Mano kitų metų pagrindinis startas – Europos čempionatas, jeigu ten pavyks gerai sudalyvauti, realus šansas ir Olimpiada.
Laiko randa ir kitiems renginiams
– Sportuoji ir dar esi treneris, turbūt laisvo laiko beveik nelieka. Kaip šeima į tai reaguoja?
– Per savaitę turiu 11–12 treniruočių, tik sekmadieniai būna šiek tiek laisvesni. Ar Joninės, Velykos, Kalėdos – sportininkui nėra išeiginių. Aišku, gali nedaryti treniruotės, bet rezultatą pamatysi sezono metu.
Sportininkų šeimose dažniausiai būna abu sportininkai. Mano atveju taip nėra, bet su žmona randame kompromisą. Aišku, būna ir pykčių, ypač dėl atostogų. Kai jai atostogos, man – pats darbymetis. Kai aš jau galėčiau atostogauti, tada ji negali. Dažnai būna taip, kad išvažiuoju atostogauti, o mintys sukasi kitur, nėra atsipalaidavimo. Vis tiek rytais keliesi, pusryčiauji, darai treniruotę. Taip, yra sunku. Bet kiek dar tokių metų? Treji, ketveri, ir baigsis karjera, tada daugiau laisvo laiko atsiras.
Tiesa, trenerių užimtumas irgi panašus. Kad ir dabar išeinu dviem savaitėms atostogų, bet tik teorinių, nepaleisiu auklėtinių, nes mums liepos 28 dieną Lietuvos čempionatas. Gal nebūsiu stadione kiekvieną dieną, bet keturis kartus per savaitę vis tiek čia būsiu.
– Esi aktyvus įvairių bėgimų dalyvis, ar aktyviai lankaisi ir kituose miesto renginiuose?
– Šiauliuose stengiuosi dalyvauti visuose bėgimo renginiuose, taip išreiškiu palaikymą toms iniciatyvoms. Masiniai (komerciniai) bėgimai – kita medalio pusė. Ten atbėgę pirmi trys žmonės laimi piniginius prizus, todėl apsimoka dalyvauti ir laimėti, kad vėliau galėtum realizuoti svajones, tikslus čia, stadione.
Kuo daugiau įvairių renginių, tuo geriau miestui. Mūsų šeima gana aktyvi, stengiamės aplankyti kuo daugiau mieste vykstančių renginių: ir sporto, ir kultūros. Eidamas, dalyvaudamas gali pasakyti, kad aš esu šiaulietis. O gali sėdėti namuose ir sakyti, kad nieko Šiauliuose nevyksta, kad čia nuobodu, reikia kraustytis į Vilnių. Bet renginio tau niekas neatneš į kiemą, o jeigu ir atneš, vis tiek reikės į jį išeiti.
Gal ne visi renginiai tinka pagal skonį, bet yra iš ko pasirinkti. Miestas tikrai nėra miręs, viskas priklauso nuo to, kiek pats įsitrauki į miesto gyvenimą.
