Pi­ni­gai ant me­džių neau­ga

Per pen­ke­rius me­tus nu­si­pir­ko pa­tal­pas

Me­di­nis bal­to­mis ap­dai­los len­te­lė­mis ap­rė­dy­tas na­mas mies­to cent­re. Ant jo už­ra­šas "Ba­lio­nai". Vi­du­je erd­vios pa­tal­pos pri­tai­ky­tos par­duo­tu­vei.

Prieš pen­ke­rius me­tus ta­me pa­čia­me na­me su Ži­vi­le Ga­vei­kie­ne dis­ku­ta­vo­me apie emig­ra­ci­ją ir vers­lo ga­li­my­bes Lie­tu­vo­je. Tuo­met jau­na dvie­jų vai­kų ma­ma bu­vo ką tik pra­dė­ju­si sa­vo kuk­lų, ma­žą ba­lio­nų pū­ti­mo vers­liu­ką. Ta­me pa­čia­me na­me bu­vo iš­si­nuo­ma­vu­si ne­di­de­lį kam­ba­rė­lį.

Šian­dien vi­sas na­mas – šei­mos nuo­sa­vy­bė. Pre­kių asor­ti­men­tas iš­si­plė­tęs.

Kol kal­ba­mės, į par­duo­tu­vė­lę už­su­ka bent ke­li pir­kė­jai. Per­ka ba­lio­nus, daž­niau­sia su už­ra­šu "Su Gi­mi­mo die­na". Par­duo­tu­vė­lės sa­vi­nin­kė juos pri­pu­čia he­lio du­jų, už­ri­ša il­gą kas­pi­ną. Toks ba­lio­nas kai­nuo­ja pu­sant­ro eu­ro.

Ar įma­no­ma iš to­kių pi­gių pre­kių pra­gy­ven­ti, su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius ir su­tau­py­ti pa­tal­poms? Ž. Ga­vei­kie­nė sa­ko, jog įma­no­ma, kai į vers­lą žiū­ri kū­ry­biš­kai, ver­tie­si per gal­vą, kad įtik­tum klien­tui, ne­skai­čiuo­ji sa­vo dar­bo va­lan­dų ir tau­piai gy­ve­ni. Ku­ror­tams kol kas pi­ni­gų ne­lie­ka.

"Kas mums už­plau­kė?"

Nors per tre­jus me­tus Ang­li­jo­je už­dirb­ti pi­ni­gai da­vė star­tą jos vers­lo pra­džiai, Ži­vi­lė sa­ko, jog at­su­kus lai­ką at­gal, tik­rai nee­mig­ruo­tų nė tre­jiems me­tams.

"Ne­ži­nau, kas mums ta­da už­plau­kė? – svars­to mo­te­ris. – Iš­va­žia­vo­me ne­mo­kė­da­mi ang­lų kal­bos. Mo­kyk­lo­je mo­kė­mės vo­kie­čių. Iš kar­to pa­ty­rė­me šo­ką. Gal­vo­jo­me: už­si­dirb­sim pi­ni­gų bi­lie­tams at­gal ir grį­šim į Lie­tu­vą.

Ge­rai, kad ten jau gy­ve­no vy­ro bro­lis, pa­dė­jo gau­ti dar­bo. Vy­ras dir­bo fab­ri­ke, aš spor­to cent­re va­ly­to­ja. Ap­sip­ra­to­me ir li­ko­me il­ges­niam lai­kui. Su­ta­rė­me, jog pa­bū­si­me, kol duk­rai rei­kės ei­ti į mo­kyk­lą. Gy­ve­nom tau­piai, nes nuo­lat gal­vo­jom apie Lie­tu­vą. Čia bu­vo pa­lik­ta mū­sų šir­dis. Il­gė­jo­mės ar­ti­mų­jų. Kas aš­tuo­ni mė­ne­siai skris­da­vo­me na­mo."

Jau­ni kel­miš­kiai ne­tru­ko iš­mok­ti ang­lų kal­bą. Vaikš­čio­jo į kur­sus. Vis­kas se­kė­si ge­rai. Ta­čiau per tre­jus me­tus spė­jo at­si­kąs­ti ang­liš­kos duo­nos. Kai Ži­vi­lė pra­dė­jo lauk­tis sū­ne­lio, abu nu­spren­dė, jog jis tu­ri gim­ti Lie­tu­vo­je. "Ge­rai, kad su­ta­po mū­sų nuo­mo­nės. Abu mus trau­kė grįž­ti į Lie­tu­vą. Juo­lab, kad Kel­mė­je lau­kė ir pa­lik­ti na­mai. Ang­li­ja mums ne­li­po."

Abu mus trau­kė grįž­ti į Lie­tu­vą. Ang­li­ja mums ne­li­po.

"Bus no­ras – at­si­ras min­čių"

Vi­ta­li­jus sėk­min­gai dir­ba stak­li­nin­ku vie­no­je Šiau­lių įmo­nė­je. Tu­riz­mo ir vieš­bu­čių dar­buo­to­jos pro­fe­si­ją įgi­ju­sios Ži­vi­lės gal­va – nuo­lat pil­na min­čių ir idė­jų. Lauk­da­ma­si duk­re­lės ji ver­da­vo pa­puo­ša­lus iš ka­ro­liu­kų. Da­bar to­kiais pa­puo­ša­lais pra­tur­ti­na sa­vo par­duo­tu­vė­lės asor­ti­men­tą.

Lauk­da­ma­si sū­naus su­si­do­mė­jo ba­lio­nų pū­ti­mu. Kai paau­go sū­ne­lis, nu­spren­dė im­tis vers­lo. Iš Ang­li­jo­je už­dirb­tų pi­ni­gų nu­si­pir­ko he­lio du­jų, ke­lis šim­tus ba­lio­nų, iš­si­nuo­ma­vo pa­tal­pas Kel­mės cent­re ir ati­da­rė par­duo­tu­vė­lę.

"Daug kas ste­bė­jo­si ma­no drą­sa. Abe­jo­jo, ar pa­vyks, o aš nė­riau sta­čia gal­va. Daug ne­gal­vo­da­ma", – me­na jau­no­ji vers­li­nin­kė.

Į nuo­mo­tas pa­tal­pas ne­si­no­rė­jo daug in­ves­tuo­ti, to­dėl nuo pir­mų die­nų gal­vo­je su­ko­si min­tis jas nu­pirk­ti. Da­bar tu­ri erd­vią par­duo­tu­vę, ku­rio­je tel­pa dau­giau ir įvai­res­nių pre­kių, san­dė­lį, ka­ti­li­nę. Na­mą su­re­mon­ta­vo. Pla­nuo­ja įreng­ti ir ant­rą­jį aukš­tą. Džiau­gia­si, kad ga­lė­jo ap­siei­ti be pa­sko­lų.

"Va­do­vau­ja­mės to­kiu prin­ci­pu: Ne­tu­rim – ne­rei­kia, tu­rė­sim – nu­si­pirk­sim", – sa­ko Ži­vi­lė.

Kas­met kas nors nau­jo

Bir­že­lį bus pen­ke­ri me­tai, kai Ga­vei­kių šei­ma tu­ri vers­lą. Ir ne­nu­si­vy­lė. Kas­met jį pra­ple­čia ko­kia nors nau­ja pa­slau­ga.

Nu­si­pir­ko gra­vi­ra­vi­mo įran­gą. Spe­cia­liai svei­ki­na­mam žmo­gui iš­gra­vi­ruo­ti žo­džiai ir lin­kė­ji­mai ar bent jo var­das, do­va­ną da­ro ori­gi­na­les­nę. Už­ra­šus da­ro ant me­di­nių pjaus­ty­mo len­te­lių, dė­žu­čių, rak­tų pa­ka­bu­kų, puo­du­kų ir ki­tų bui­ty­je nau­do­ja­mų, pra­ktiš­kų daik­tų.

Pas­kui nu­spren­dė dė­ti spau­dus ant marš­ki­nė­lių, puo­de­lių. Vė­liau ki­lo min­tis at­nau­jin­ti va­zas, rė­me­lius ir ki­tus se­nus daik­tus pa­puo­šiant juos pro­van­so sti­liu­mi.

To­kias pa­slau­gas at­lik­ti nė­ra leng­va. Išk­lau­sius klien­to pa­gei­da­vi­mus, pir­miau­sia su­ku­ria­mas ma­ke­tas. Jis su­de­ri­na­mas su klien­tu, tuo­met gra­vi­ruo­ja­ma ar­ba de­da­mas spau­das. Nors kar­tais pa­si­tai­ko la­bai įno­rin­gų klien­tų, Ži­vi­lė ne­pyks­ta, jei­gu ma­ke­tą ten­ka ko­re­guo­ti ar kur­ti be­veik iš nau­jo. Va­do­vau­ja­si tai­syk­le: "Klien­tas vi­sa­da tei­sus".

Vers­li­nin­kė nuo­lat mo­ko­si, lan­ko įvai­rius kur­sus, kad aug­tų ir vi­sa­da at­liep­tų klien­tų po­rei­kiams.

Jos vers­las nuo­lat tu­ri tai­ky­tis prie šven­čių, ku­rioms rei­kia spe­ci­fi­nių do­va­nė­lių ar at­ri­bu­ti­kos. Štai ir da­bar par­duo­tu­vė­je su Ve­ly­ko­mis su­si­ję su­ve­ny­rai, lo­ve­liai mar­gu­čiams ri­den­ti.

Per pen­ke­rius vers­la­vi­mo me­tus Kel­mė­je at­si­ra­do ir dau­giau ba­lio­nus pu­čian­čių bei su­ve­ny­rais pre­kiau­jan­čių par­duo­tu­vė­lių, ta­čiau Ži­vi­lė sa­ko tu­rin­ti sa­vą bū­rį klien­tų ir apy­var­ta jos par­duo­tu­vė­lė­je ne­su­ma­žė­jo.

"Ne­ža­du nei už­si­da­ry­ti, nei į už­sie­nį bėg­ti. Pla­nų ir idė­jų pil­na gal­va. Kad tik už­tek­tų lai­ko jas įgy­ven­din­ti", – sa­ko Ži­vi­lė.

Ji pri­pa­žįs­ta kar­tais pa­vargs­tan­ti, nes pa­čiai ten­ka tvar­ky­ti bu­hal­te­ri­ją, kur­ti ma­ke­tus, de­rin­ti su klien­tais ir sto­vė­ti už pre­kys­ta­lio. Kiek ga­lė­da­mas jai pa­de­da vy­ras Vi­ta­li­jus. Ta­čiau jis tu­ri ir sa­vo dar­bą.

Vers­li­nin­kė džiau­gia­si, jog šir­dį at­gai­vi­na ir nuo­var­gį iš­blaš­ko klien­tų pa­dė­ka. Ma­to, jog žmo­gus lie­ka pa­ten­kin­tas – ir su­ran­da jė­gų vėl kū­ry­bin­gai iš­pil­dy­ti jų no­rus.