Naujausios
Partizanų atminimui – savadarbės patrankos šūviai
Praėjusį savaitgalį „Vyčio“ būrio partizanų kautynių ir žūties vietose, kur tada buvo Šiurkiškių, Užpelkių, Purvių kaimai.(Akmenės rajonas) drioksėjo šūviai iš savadarbės patrankos. Taip Gedulio ir vilties dienos išvakarėse pagarbą atidavė dešimtys žmonių, tarp kurių buvo partizanų giminių, ryšininkų, tremtinių ir politinių kalinių.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Būrį likvidavo 1949 – ųjų birželyje
„Vyčio“ partizanai, kaip juos pažinoję žmonės teigė kraštotyrininkams, buvo drausmingi, drąsūs, garsūs savo išpuoliais prieš okupantus. Būrio vyrai itin stengėsi trukdyti kurti kolūkius.
Partizanai platino atsišaukimus, baugino kolaborantus, ragino tautiečius nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose. Garsas apie partizanus pasklido plačiai, kai jie prie Gudų malūno nukovė keturis saugumiečius - leitenantą Pozdniakovą su palydovais.
Purvių miške operaciją surengę Viekšnių miestelio čekistai ir jiems pagelbėję vidaus kariuomenės kariai 1949-ųjų birželio 6-ąją apsupo „Vyčio“ partizanų būrį. Penki kovotojai žuvo susišaudyme. Dar trys krito, nepraėjus nė savaitei.
Kautynėse Purviuose į nelaisvę pateko trys partizanai. Vienas iš jų tuo metu sunkiai sirgo ir gulėjo be sąmonės, kitam buvo peršautos kojos. Po tardymų visi trys vyrai atsidūrė Sibiro lageriuose.
Vienas vyras apsupties metu sugebėjo visą naktį išsislapstyti, prisirišęs eglės viršuje tarp šakų. Vėliau jis pasiekė giminaičius pajūrio kraštuose ir čia glaudėsi. Tačiau po kelių savaičių jį suėmė, o vėliau ištrėmė į Sibirą.
Kai vyko karinė operacija prieš būrio kovotojus, vienintelis iš jų buvo išėjęs atlikti užduoties, tad išvengė kautynių. Paskui jis prisijungė prie kitų kovotojų būrio. Kai ir jį sunaikino čekistai, buvusio „Vyčio“ būrio partizanas slapstėsi, bet rugsėjo mėnesį atsidūrė apsuptyje ir nusišovė.
Palaikai surasti po dešimtmečių
Apie 40 metų nebuvo žinoma, kur yra žuvusiųjų „Vyčio“ partizanų palaikai. Žmonės kalbėjo, kad kūnai buvo paprasčiausiai užkasti miško pakraštyje.
Sąjūdžio laikais pradrąsėję žmonės nepabūgo dalytis pokario kovų prisiminimais, tad kelis dešimtmečius slapta ir vienas pats kapo ieškojęs Vytautas Gydra iš Kivylių kaimo surinko svarbios informacijos. Papasakojo buvę Purvių ir aplinkinių vietovių gyventojai, tarp jų – buvęs partizanų ryšininkas.
Tad kivyliškis sužinojo, kaip Purvių miške medžių kirtėjai yra radę eglėje išrėžtą užrašą: „Čia žuvo penki“. Dar išgirdo patarimą ieškoti tos vietos, kur karo laikais patrankai buvo iškasta duobė. Mat į ją suversti kritusiųjų kūnai. Patys kariškiai jų net neužkasė, o tai padarė kolūkio pirmininko atsiųsti du darbininkai.
Daugybę kartų Purvių miškuose klaidžiojęs V. Gydra galiausiai surado kapavietę. Surado pagal miškuose paprastai nekeliamą koplytėlę – o ji buvo viename medyje maždaug šešių metrų aukštyje. Ieškotojas tai palaikė neatsitiktiniu ženklu ir su bendraminčiais kasinėjo arti esančioje lomelėje.
Ir rado trijų vyrų palaikus. Nuspręsta, kad kitų dviejų partizanų kūnus slapčia išsivežė velionių artimieji, šios paslapties taip niekam ir neišdavę.
Viekšnių kapinėse – paminklas
Tad 1990 – aisiais partizanų palaikai buvo perlaidoti į Viekšnių kapines. Čia dabar esančiame paminkle iškaltos pavardės dešimties „Vyčio“ partizanų, žuvusių ne tik apsuptyje Purvių miške, bet vėliau. Kai kurių palaidojimo vieta lieka nežinoma.
„Ant paminklo užrašytos visų kritusių partizanų pavardes, – kad bent jos neišnyktų iš atminties“, – sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Mažeikių filialo pirmininkas Teofilis Januškevičius.
Dar jis apgailestaudamas pranašavo, kad kuo toliau, tuo kovotojai gali būti mažiau bepagerbiami tokiu būdu, kaip praėjusį savaitgalį darė „Vyčio“ kovotojus nusprendę paminėti žmonės ir pradėję kelionę nuo kapo lankymo. Prie jo buvo sukalbėti poteriai.
Šiurkiškių gyventojas mena stribų susidorojimą
Kitas sustojimas – Šiurkiškių kaimas. Čia belikusios vienintelės sodybos pašonėje dešimtmečius stovi kryžius su užrašu, kad čia 1945 metų birželio 10 dieną žuvo nuo budelių rankų Jonas Šiurkus ir jo sesuo Elzbieta.
Tada stribai užpuolė sodyboje aptiktus partizanus. Jie sugebėjo be nuostolių pasitraukti į mišką, o žuvo tik tuo metu parašiutu nusileidęs naujas kovotojas.
Stribai įsiūtį išliejo, sušaudydami sodybos šeimininką J. Šiurkų. Kai daržinėje besislėpusi jo sesuo Elzbieta neišlaikė įtampos ir išpuolė lauk – irgi neišvengė kulkų.
Gyvas liko mažametis berniukas, kurį tėvo mirties akimirką sukaustė baimė, tad nelindo iš savo slėptuvės ūkio pastatuose.
Tas laimingasis Kostantinas Šiurkus tebegyvenantis tarp tų pačių miškų ir priėmė atvykėlius, pasikalbėjo.
Kieme driokstelėjo savadarbės patrankos šūvis – partizanų atminimui.
Išnykusiame Užpelkių kaime – trys paminklai
Miškų glūdumoje buvęs Užpelkių kaimas kaip reta kuri panašaus likimo vietovė turi net tris kovotojų atminimo ženklus. Kelių metrų aukštumo skulptūrą pastatė dabar Palangoje gyvenanti Morta Šiurkutė – Simaitienė, pagerbdama į Sibirą ištremtus savo tėvelius ir du brolius, žuvusius su bendražygiais iš „Vyčio“.
Netoli esančiu akmeniniu paminklu pasirūpino Danutė Šiušaitė – Vaičiulienė iš Telšių – čia kritusio brolio Jono Šiūšės ir šio partizano ryšininkės Bronės Deniušienės atminimui.
O jų mirties vietoje stovi medinis kryžius, tvorelė, kuriuos padarė Mažeikių rajono gyventojas Alfonsas Degutis.
Visi paminklais pasirūpinę žmonės buvo tarp atvykusių keliautojų.
Nuaidėjo dar vienas šūvis.
Purvių miške pirmąjį partizanų kapą mena aptvertas medinis kryžius, o nuo kelio matomoje pamiškės vietoje kitas – baltos spalvos.
Čia paskutinį kartą iššauta iš patrankos.
Patranką vežiojosi lengvajame automobilyje
Patrankos savininkas A. Degutis ją vežiojosi lengvajame automobilyje. Čia savadarbis kūrinys tilpdavo išardytas: sunkiausiai sveriantis vamzdis atskirtas nuo ratukų.
Kiekvienąkart surinktą patranką šaudytojas užtaisydavo paties pasigamintais mišiniais, užtrukdamas vos kelias minutes.
Nuo kurtinančio garso kai kurios moterys saugojosi, užsikimšdamos ausis. O visi pasitraukdavo mažiausiai keliolika metrų atokiau nuo parengtos patrankos – nes tokį atstumą ji atšokdavo iš vietos po šūvio.
Saugantys atminimą
Keliautojai turėjo ką prisiminti iš daugiau kaip 60 metų praeities.
Mažeikiuose gyvenantis Albertas Ruginis 1949 metais kalėjime kelias savaites buvo uždarytas kartu su dviem „Vyčio“ partizanais. Vienas jų papasakojo apie 1946 metais upėje nuskendusį bendražygį.
„Vėliau užmiršau to žmogaus pavardę, o neseniai dokumentinėje knygoje perskaičiau su ta istorija galimai susijusį faktą, – sakė A. Ruginis. – Rašoma, kad į Papilę vežamas suimtas partizanas Adolfas Matas pabėgo ir nuskendo upėje. Nurodyta, kad jis kilimo iš Purvių kaimo. Tai gal Mažeikių kalėjime ir išgirdau apie tą patį kovotoją, kuris neminimas tarp „Vyčio“ partizanų. Siūlyčiau pasidomėti, gal yra jį menančių žmonių.“
„Vyčio“ partizanų ryšininku buvęs Stasys Vėlavičius, dabar gyvenantis Viekšniuose, pasakojo, kad buvo nubaustas dešimties metų bausme Vorkutos lageriuose.
Iš Joniškio atvykęs Zigmantas Vasiliauskas didžiuojasi paauglystėje buvęs, kaip jis pats sako, partizanų pasiuntinuku. „Jų vadas Pranas Beleckis buvo mano dėdė ir siuntinėjo perduoti žinias už penkiolikos ar dvidešimties kilometrų“, – mena Z. Vasiliauskas. – Pavyzdžiui, atvažiuoja mašina su stribais, – ir skubi pranešti į mišką“.
Viekšniškis Adomas Riauka nepažinojo partizanų, tačiau sukaupė daugybę faktų apie „Vyčio“ partizanus, kai Atgimimo laikais su bendraminčiais važinėjo po kaimus ir rinko prisiminimus.
„Kai kas gal mano, kad jaunos gyvybės buvo beprasmės aukos ir anuomet nieko nepakeitė, – sakė A. Riauka. – Tiesa, jie nenuvertė nuo bėgių traukinių ir neatliko kitų panašių žygių. O jų šventas ir taurus tikslas buvo – netarnauti okupantams. Vienas garsus mąstytojas yra taikliai pastebėjęs, kad laisvės medis turi būti kartkartėmis palaistomas patriotų ir tironų krauju“.
Autoriaus nuotr.
ŠŪVIS: Po šūvio iš savadarbės patrankos pakildavo dūmų debesis.
PATRANKA: Alfonsas Degutis lengvajame automobilyje vežiojamą patranką surinkdavo ir užtaisydavo per kelias minutes.
PRISIMINIMAI: Adomas Riauka (iš kairės), Albertas Ruginis, Zigmantas Vasiliauskas, Stasys Vėlavičius, Kostantinas Šiurkus, prisimindami „Vyčio“ partizanus, pripažino, kad apie juos yra prieštaringų duomenų, sklinda nemažai legendų.
PAGARBA: Akmenės rajone kritusių „Vyčio“ būrio partizanus pagerbė jų kovų, žūties ir amžinojo poilsio vietas praėjusią savaitę aplankę žmonės.