
Naujausios
Pakvietė į parodą
Kai joniškietė Raimonda Lašaitė ima traukti megztas sukneles, palaidinukes, megztinius, tunikas, atrodo, kad vien jais užpildyta drabužių spinta.
Per nugaros vidurį nubėganti rombų virtinė, kiauraraščiai rankogaliai, apykaklė ir rūbo apačia, raštai, primenantys riešutus, apynių spurgus ar neprasiskleidusius žiedus.
Mezgėjos darbai šiais metais pirmą kartą buvo eksponuojami Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje organizuotoje tradicinėje tautodailininkų ir amatininkų darbų parodoje. Jos lininę suknelę pagyrė ir Tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus vadovė Zita Kelmelienė, pasak gražiadarbės, palinkėjusi dar pabandyti derinti senovinius raštus su šiuolaikiškais elementais.
„Žadu į pastabas atsižvelgti. Jau dabar turiu idėją švarkeliui, taip pat megsiu ir naują lininę suknelę, nes toji, parodinė, skirta draugei“, – sako R. Lašaitė.
Į parodą moters rankų darbo kūriniai pateko jai pačiai netikėtai. Praėjusiais metais pirmą kartą, paraginta sūnaus, sugalvojo dalyvauti kalėdiniame prekymetyje – primezgė kojinių, pirštinių, batukų–tapukų kūdikiams, riešinių. Nenusivylė: ypač populiarūs buvo tapukai ir vyriškos kojinės, o štai jaunos merginos pageidavo ilgų iki kelių kiauraraščių kojinių. Bus apie ką pamąstyti iki kitos mugės.
Mėgsta improvizuoti
Vaikystėje mamos mezginiais buvo aprengti ir abu sūnūs, ypač vyresnysis, kurio ji susilaukė neramiu šaliai laiku, ką tik po perversmų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tada nebuvo pasirinkimo parduotuvėse, tad vaikas vilkėjo jos rankų darbo rūbais nuo galvos iki kojų, net pėdkelnės buvo megztos.
„Pabodo jam tokia apranga. Dabar tik vilnones kojines pripažįsta“, – šypsosi gražiadarbė.
Raštus joniškietė nusižiūri mieste ar kokiame renginyje, kuriuose mėgsta lankytis, pamačiusi įdomesnį apdarą vilkintį žmogų, arba randa neišsemiamose interneto platybėse, kartais ir kokį žurnalą pavarto. Tačiau visada stengiasi improvizuoti, panaudoti tik fragmentą, o ne visą raštų derinį arba prikuria savo papildomų detalių. Taip ir nepajunta, kaip prabėga diena ar vakaras.
„Kadangi šiuo metu nedirbu, galiu dar daugiau laiko skirti rankdarbiams arba laisvalaikiui, apsilankyti parodose, kituose renginiuose, kurių daugelis Joniškyje būna nemokami“, – sako R. Lašaitė.
Dalis darbų iškeliavę į Šveicariją, Norvegiją, Olandiją, JAV, kur rankų darbas itin vertinamas. Žmonės, grįžę į Lietuvą atostogų, nori parvežti dovanų iš savo krašto.
Būna, kad ko nors pageidauja pažįstamos, o draugėms nemažai mezginių ir išdalinta.
Raimonda Lašaitė visus darbus mezga iš naujų siūlų, nemėgsta ardytų, net ir kojinėms tokių nenaudoja. Sako tikinti, kad dėvėti rūbai turi savininko energiją, tam tikrą krūvį, nebūtinai teigiamą, tad geriau jau nereikia.
13-os metų – pirmas megztinis
O išmoko mezgimo Raimonda dar būdama visai vaikas. Vis vaikščiodavo ratais aplink mamą ir močiutę, kurios puikiai šį amatą įvaldžiusios, ypač močiutė, megzdavusi ir pagal užsakymus.
Pačios pirmosios pamokos buvo užmesti „akis“ ant pieštukų, kad virbalais savųjų neišsibadytų. Paskui su tais pačiais pieštukais ir pirmas mezginio eiles įveikė.
„Augau tarybiniais laikais, norėjosi gražiai atrodyti. Tad būdama trylikos metų jau turėjau pirmą savo rankų darbo megztinį – rožinį, kiauraraštį, su užsegimu nugaroje, – taip pati sugalvojau. Kai bendraklasės ėjo mezgimo pradžiamokslį, aš su dar viena drauge jau nešdavome mokytojai parodyti savo drabužius“, – mena R. Lašaitė, šio pomėgio neužmetusi iki šiol.