Anų metų kronika

Kur Rad­vi­la me­džio­jo
Kur da­bar yra Rad­vi­liš­kio mies­tas, pa­sa­ko­ja se­ne­liai, čia bū­ta di­de­lių neį­žen­gia­mų gi­rių. Vie­ną kar­tą gi­rioj me­džio­jęs Did. Lie­tu­vos Ku­ni­gaikš­tis Rad­vi­las. Ka­dan­gi jam čia me­džio­ti la­bai se­kė­si, tai jis lie­pė pa­sta­ty­ti na­mus, įkur­din­ti gy­ven­to­jų ir tą vie­tą pra­mi­nė Rad­vi­liš­kiu.
Rad­vi­liš­kio sto­tis yra vie­na gra­žiau­sių ir svar­biau­sių Lie­tu­vo­je. Sto­ty­je yra sa­lės, nė kiek ne blo­ges­nės už Kau­no ar Šiau­lių sa­les. Čia ga­li­ma gau­ti įvai­rių sau­sų ar „šla­pių“ pro­duk­tų. Sek­ma­die­niais daug suei­na sto­tin įvai­rių pro­fe­si­jų žmo­nių, ku­rie čia lo­šia kor­to­mis, mie­ga ar šiaip ple­pa­si tol, kol po­li­ci­nin­kai neiš­vai­ko.
Rad­vi­liš­kie­čiai žmo­nės taip sau, per vi­du­rį. Nei gir­tuok­liai, nei blai­vi­nin­kai, nei be­die­viai ir nei pa­mal­dūs. Prieš ko­kį ket­ver­tą me­tų Rad­vi­liš­ky bu­vo di­džiau­sia gar­bė kal­bė­ti len­kiš­kai. Ar mo­ka ar ne­mo­ka len­kiš­kai – vis­tiek kal­ba. To­kia jau bu­vo ma­da. „Po če­mu sū­re­lis“ ir „ Ic tam po tvo­riu­ki“ ir daug pa­na­šių sa­ki­nių bu­vo ga­li­ma iš­girs­ti iš Rad­vi­liš­kio „len­kų“. Bet da­bar ši­to­ji epi­de­mi­ja vi­sai iš­ny­ko.
„Sek­ma­die­nis“, 
1930 m., Nr. 46.

Ku­ni­gaikš­ty­tės kur­pai­tės Ža­ga­rėj
Jūs tur­būt ži­not, kad Ža­ga­rė pa­sie­nio mies­te­lis. Pap­ras­tas, men­kas, kaip ir vi­si mies­te­liu­kai, su baž­ny­čia, mo­kyk­la, vals­čiaus raš­ti­ne, po­li­ci­ja.
Bet jūs tik­riau­sia ne­ži­not, kad Ža­ga­rėj yra „Rau­do­no­ji Liu­cė“ ir „Juo­do­ji Pra­nė“. Pas „Rau­do­ną­ją Liu­cę“ ga­li­ma gau­ti vi­sų „trun­kų“, ku­rias ypa­tin­gai mėgs­ta vie­tos sme­to­nė­lė, pa­pras­tai in­te­li­gen­tais va­di­na­ma. Ji už „trun­kus“ mo­ka dvi­gu­bai bran­giau, kad tik ne­rei­kė­tų sė­dėt vie­na­me kam­ba­ry su „ne­šva­riais kai­mie­čiais“. Tuo tar­pu „Juo­do­ji Pra­nė“ lai­ko to­kią įstai­gą, ku­rios lan­gi­nės vi­sa­da už­da­ry­tos.
Dau­gu­ma ža­ga­rie­čių vi­sai ki­taip gy­ve­na, ne­gu vi­si žmo­nės. Jie nak­tis pra­lei­džia klu­buos ir pra­švi­tus par­slen­ka na­mo.
Ga­li­ma ir ki­to­kių da­ly­kų ras­ti. Pa­vyz­džiui, vie­na mū­sų baž­ny­čia pri­skai­to vi­sus 500 me­tų ži­lo am­že­lio. Ją sta­tė bu­vęs Ža­ga­rės, Min­tau­jos ir Ry­gos ku­ni­gaikš­tis Min­taus­kis. Baž­ny­čios rū­sy dar ir šian­dien gu­li pa­lai­do­ta jo duk­tė Bar­bo­ra. Tos se­nu­tės baž­ny­čios ar­chy­ve ga­li­ma ras­ti mū­sų Bar­bo­ros lai­kų kur­pai­tes, ku­rias ji ne­šio­jo ant sa­vo gy­vų ko­jų. Ku­ni­gaikš­ty­tė Bar­bo­ra gy­ve­nu­si be­veik Vy­tau­to Di­džio­jo lai­kais. Nuo to lai­ko yra už­si­li­kęs jos kars­tas, ap­dul­kė­jęs, ap­kir­mi­jęs.
„Sek­ma­die­nis“, 
1931 m., Nr. 12.

Be­nos­kal­nis
Vieš­ke­liu Skaist­gi­ris – Ža­ga­rė, 3-iam km. nuo Skaist­gi­rio, Bud­rai­čių k., yra kal­niu­kas, va­di­na­mas Be­nos­kal­niu. Se­ni žmo­nės pa­sa­ko­ja, kad ta­me kal­niu­ke se­niau vai­den­da­vo­si: esą vel­niai per nak­tis su ra­ga­no­mis kel­da­vę ves­tu­ves.
Yra dar vie­nas pa­sa­ko­ji­mas apie mil­ži­ną Be­no­sį. Se­ni žmo­nės pa­sa­ko­ja, kad šve­dų lai­kais mil­ži­nas Be­no­sis su­mu­šęs šve­dų ka­riuo­me­nę ir ka­re ne­te­kęs sa­vo no­sies. Mi­rus Be­no­sio žmo­nai, iš di­de­lio siel­var­to mi­ręs ir Be­no­sis. Žmo­nių pa­lai­do­tas ta­me pat kal­ne­ly. Pra­ve­dus per Be­nos­kal­nį vieš­ke­lį, nak­tį išei­da­vęs Be­no­sis ir no­rė­da­vęs iš­kas­tą vie­tą už­vers­ti, bet už­gie­do­jus gai­džiams vėl pra­nyk­da­vęs.
Gy­ve­nęs Skaist­gi­ry tū­las se­nu­kas Stan­kus pa­sa­ko­jo kai ką apie pran­cūz­me­tį. Esą apie Be­nos­kal­nį ru­sai su­mu­šę pran­cū­zų ka­riuo­me­nę. Iš mū­šio be­bėg­da­mi Na­po­leo­no ka­rei­viai už­ka­sę Be­nos­kal­ny Na­po­leo­no iž­dą. Kiek čia tei­sy­bės apie lo­bį, nie­kas ne­ži­no, bet bu­vo at­si­ra­dę mė­gė­jų, ku­rie ėjo to lo­bio ieš­ko­ti.
Žmo­nės bai­gia ar­dy­ti se­ną­jį Be­nos­kal­nį. Vie­no­je pu­sė­je kal­niu­kas su­ly­gin­tas ir pa­vers­tas pui­kiau­sia dir­va. Ant­ra pu­sė kal­niu­ko ir­gi ar­do­ma. Šiais me­tais Be­nos­kal­nio smė­lis bu­vo pa­nau­do­tas Skaist­gi­rio mies­te­lio grin­di­mui.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m., Nr. 44.

Iš Die­vo nu­skriaus­to mies­te­lio
Jo­niš­kis gu­li ne­to­li (13 km.) lat­vių sie­nos. Tai vie­nas iš la­biau­siai Die­vo nu­skriaus­tų mies­te­lių. Čia ne­ra­si jo­kių įžy­my­bių, ne­pa­ma­ty­si gra­žaus gam­tos vaiz­do, se­no­vės lie­ka­nų ir t.t. Žmo­nės va­sa­rą ne­tu­ri kur mau­dy­tis, nes ar­ti Jo­niš­kio nė­ra nei upės, nei eže­ro, nei ge­ro prū­do. Jo­niš­kio apy­lin­kėj ne­ra­si kal­ne­lio, iš ku­rio ga­lė­tum pa­si­gro­žė­ti apy­lin­ke.
Tur­būt apy­lin­kė pa­vei­kė ir į žmo­nes, nes iš Jo­niš­kio nė­ra ki­lęs dar nė vie­nas gar­sus žmo­gus: nei gar­sių plė­ši­kų, nei gar­sių mi­nis­te­rių. Jo­niš­kis ir is­to­ri­joj vi­sai ne­ži­no­mas.
Jo­niš­kio apy­lin­kėj už­ta­tai že­mė la­bai ge­ra. Apy­lin­kėj Jo­niš­kio vals­čius va­di­na­mas Lie­tu­vos Uk­rai­na. Žmo­nės gy­ve­na pa­si­tu­rin­čiai. (...)
Ru­de­niui atė­jus, pra­si­dė­jo šo­kiai su pri­zais, re­kor­dais. Pas­ku­ti­nis re­kor­das bu­vo tik­rai ame­ri­ko­niš­kas, kas il­giau­siai ga­lės šok­ti lie­tu­viš­ką po­lku­tę. Re­kor­das – 1 val. 10 min.! Ji lai­mė­jo či­go­nas su lat­vai­te. Gė­da lie­tu­viams! Tai pa­sku­ti­nė Jo­niš­kio sen­sa­ci­ja. Pats mies­te­lis tu­ri apie 5000 gy­ven­to­jų, šį­met įsi­tai­sė ša­li­gat­vius.
„Sek­ma­die­nis“, 
1930 m.. Nr. 44.

Iš bau­džia­vos lai­kų: vie­nas už vi­sus
Ma­no gim­ti­nis Raiz­gių kai­mas anuo­met pri­klau­sė Gy­ta­rių dva­rui (da­bar Dai­nų). Taip pat į tą dva­rą tu­rė­jo la­žą ei­ti ir Pai­lių kai­mo gy­ven­to­jai. Kar­tą (kaip man tė­vas pa­sa­ko­jo) vi­dur­va­sa­rį Gy­ta­rių dva­ri­nin­kas pa­skel­bęs Pai­lių kai­mo gy­ven­to­jams įsa­ky­mą – su­mo­kė­ti po vie­ną rub­lį bu­to mo­kes­čio.
Pai­lie­čiai anuo­met taip skur­džiai gy­ve­nę, kad tik pas vie­ną jų, tū­lą Ma­žei­ką, at­si­ra­dęs ne­lai­min­gas rub­lis. Į dva­rą nuė­ję vi­si, nors ir be pi­ni­gų.
– At­ne­šei rub­lį?, – klau­sia rūs­čiai už­vaiz­da pir­mo­jo.
– Po­nu­li, kur da­bar, va­sa­rą, gau­si tiek pi­ni­go, – tei­si­na­si bau­džiau­nin­kas.
– Pen­kias rykš­tes, – su­mur­ma už­vaiz­da, ra­šo tam tik­rą kor­te­lę ir siun­čia klo­ji­man at­siim­ti baus­mės.
Taip už­vaiz­da iš ei­lės siun­tęs į klo­ji­mą bau­džiau­nin­kus iki priė­ju­si Ma­žei­kos ei­lė.
– Tu­ri rub­lį? – klau­sia jo už­vaiz­da.
– Ne, po­nu­li.
– Pen­kias rykš­tes at­skai­ty­kit!
Vi­si nu­plak­tie­ji grį­žę, kaip ir atė­jo, drau­ge. Pa­ke­ly­je, ant dva­ro že­mės, ne­to­li Pai­lių kai­mo ru­be­žiaus, bu­vu­si kar­čia­ma, pra­min­ta „Peš­ty­ne“. Ma­žei­ka, ei­da­mas pro kar­čia­mą, pa­siū­lęs drau­gams už li­ku­sį pas jį rub­lį iš­si­ger­ti. Pa­siū­ly­mas bu­vo priim­tas. Pai­lie­čiai ge­rai pa­si­vai­ši­nę ir dai­nuo­da­mi grį­žę na­mo.
Kun. V.Ja­ru­lai­tis
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m., Nr. 39.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.