
Naujausios
Liaudies universitetas miniatiūroje
Nepripažinus valdžiai Gruzdžių dvare pradedamosios mokyklos „de jure“, vietinių inteligentų būrelio iniciatyva tapo įsteigti tuojau po Kalėdų kursai, bet ne visai paprasti. Lanko juos iki 30 asmenų, visi to paties dvaro darbininkai. Pamokos esti 3 sykius savaitėje, dėstoma lietuvių kalba, aritmetika, istorija, geografija, literatūra, estetika, hygiena ir gamta. Šventadieniais esti skaitoma šis tas iš literatūros, tada universiteto durys atidaros dėl visų ir susirenka beveik viso dvaro darbininkai – seni, jauni, didi, maži.
Atsidarius kursams susidarė kebli padėtis, nes lankytojai ne visi galėjo įsigyti patys knygų, rašomosios medžiagos ir pasirūpinti šviesą. Kad išėjus iš keblumo, steigėjai sudarė mažą neva akcinę bendrovę, į kurią įsirašė V.Mykolaitis, Dantė, Dauginis ir A.Trečiokas, sumokėdami po 75 auk. Iš susidariusios sumos buvo perkama reikalingoji medžiaga mokslui.
Tie neva akcininkai sudaro visą kursų valdybą ir profesūrą. Kursai lankomi labai intensyviai, jokių atostogų nedaroma, tai nusprendžia patys kursininkai.
„Sietynas“, 1921 m., Nr.9–10.
Papilė. Istorijos padavimas
Šalia Papilės miestelio, kairiajame Ventos krante, tarp Senųjų ir Naujųjų kapinių randasi aukštokas kalnelis, vietinių žmonių vadinamas „Švedkalniu“. Apie šito kalnelio atsiradimą senuose žmonėse yra užsilikęs toksai padavimas.
Senai kadaise Lietuvą buvo užplūdę švedai, kurių daugybė buvo Papilės apylinkėse. Juos buvo sužavėjęs Papilės apylinkių gražumas, taip kad jie būtų pasilikę ten gyventi, jei nebūtų prisiėję pasitraukti. Todėl prieš išeidami iš Papilės norėję žmonėms ką nors atminčiai palikti. Taigi vieną dieną susirinkęs didžiausias būrys švedų ir kiekvienas jų savo kepure nešęs žemes į tam paskirtą vietą ir pylęs jas. Per kiek laiko vargais negalais supylę tą kalną ir išėję iš Lietuvos. Taigi seni žmonės ir sako, kad tas kalnas ir liudijąs apie švedų buvimą ir todėl esąs vadinamas „Švedkalniu“.
Šalia „Švedkalnio“, už keleto sieksnių, yra palaidotas žymus Lietuvos veikėjas – istorininkas Simas Daukantas, kas nemaža reikšmingumo duoda Papilės miesteliui.
„Lietuvos ūkininkas“, 1930 m.
G. Bagdonavičius. Vyro su pypke portretas. „Aušros“ muziejaus rinkinys.
Raudėniškiai mato gamtos „prajovus“
Iš Raudėnų pranešama, kad birželio 23 d. (pirmadienį). apie 10–11 val vakaro iš žiemių – vakarų pusės nuo horizonto pakilo paprastos žvaigždės didumo raudonas kamuolys, po to pasirodo antras, trečias ir t. t. Iš viso buvo matyti gal penki tokie kamuoliai.
Žemuolėnų kaime (Raudėnų valsč.) tie „gamtos prajovai“ buvo stebimi pro teodolito žiūroną ir atrodė šitaip: kamuolys, pakilęs nuo horizonto, skildavo į kelias dalis, kurios apie didesniąją „žvaigždę“ susiburdavo tartum bičių spiečius. Jų lėtas gesimas ir pastovi vieta dangaus skliaute buvo aiškiai matyti.
„Mūsų momentas“, 1930 m.
Pakruojaus miestelio istorija
Pirmiausia buvę tik du ūkiu, o visa kita žemė priklausė dvarui – baronui Rop’ui. Pastatyta nedidelė medinė liuteronų bažnyčia, prie kurios buvo su didele žeme klebonija, kurioje gyveno pastorius. Prieš bažnytėlę stovėjo karčiama, į kurią parkviestas žydas pardavinėti arielką – kaipo specialistas. Gerai vykstant persikraustė ir daugiau žydų, ir taip priviso tiek jų, kad visas miestelis tapo apgyventas. Ir dabar dar nekurie seni žydai su pasididžiavimu pasakoja jų vienų čia karaliavimą. Ne kurie jų užsiėmę ūkininkyste.
Prie miestelio buvo laukas, dabar vadinamas žydmiškiu: pirma ten buvo jų ganiavos. Vietos žydai pasakoja: esant baudžiavai bar. Rop’as buvo užsimanęs atimti nuo jų ganyklas, bet jie jokiu būdu nenorėjo jų atiduoti. Rop’as įsakęs savo dvariškiams nieko neatsižiūrint ganyklą arti. Kai tik pradėdavo arti, tuoj visi žydai stodavę paskui artojus ir rankomis plūgų atverstas velėnas vėl užversdavo.
Rop’as matydamas arimu ganiavos negalįs atimti, užprašė kazokus – bet šiuos žydai gerai sutikę ir kazokai, gerai paviešėję ir nieko jiems nedarę, išjojo sau. Tada Rop’as vieną žydų šventės dieną suvaręs iš visų savo dvarų artojus, kurie veik po 3 vagas varė, ir užarė visas miestelio ganyklas.
Gale miestelio, prie pat upės, ant vieškelio Pakruojus – Lygumai stovi visai apleisti, visokių nuspurusių medžių priaugę žydų kapai.
Ir dabar miestelis daro įspūdį senovės žydmiesčio: jame retai kur rasi sodelį – tik be jokio skonio tankiai sukimštus nuspurusius namus.
Vokiečių laiku pravestas siaur. gelžkelis ant Linkuvos ir Biržų, Pasvalio. Yra Pakruojaus dv. su įdomiu senovės stiliaus mūro rūmu, kur dabar gyvena senas, nevedęs Rop’as. Veik visa dv. administracija: vokiečiai ir latviai.
„Šiaulių naujienos“, 1926 m.
Pakruojaus dvaro tiltas. 1931 m. gegužės 6 d.