Rinkimų burtažodžiai ar užkeikimai?

Rin­ki­mų bur­ta­žo­džiai ar už­kei­ki­mai?

Rin­ki­mų šū­kiai „ka­la": į Sei­mą ei­na tik ge­ri, pro­tin­gi ir iš­ma­nan­tys, ką da­ry­ti. Par­ti­jos ir po­li­ti­kai žai­džia žo­džiais ir tai­ko­si į jaut­riau­sias žmo­gaus vie­tas. Psi­cho­lo­gas To­mas La­gū­na­vi­čius sa­ko, jog tai­ko­ma į tai, ko žmo­nės pa­tys no­ri: „Kiek­vie­nam rei­kia ma­mos ar tė­čio. To­dėl po­li­ti­kai ir žai­džia“. Kai kas ti­ki­si įlįs­ti net į sve­ti­mą kai­lį – bū­ti A. Zuo­ku Šiau­liuo­se.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Tik pir­myn

Par­ti­jos ir vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se iš­kel­ti kan­di­da­tai šū­kiais vai­ni­kuo­ja rin­ki­mų pro­gra­mas ir sa­vo pla­ka­tus.

Par­ti­jų – be­veik dvi­de­šim­tys, o „bur­ta­žo­džių“ ar­se­na­las ne toks ir gau­sus.

Pab­rė­žia­mi ir kar­to­ja­mi žo­džiai: „ge­ro­vė“, „žmo­gus“, „po­ky­čiai“, „svei­ko pro­to bal­sas“, „ ta­vo bal­sas“, „tre­čias ke­lias“, „tre­čia res­pub­li­ka“. Tvir­ti­na­ma: „mes ži­no­me", „taip bus“ . Ra­gi­na­ma: „kur­ki­me kar­tu“, „už­teks blaš­ky­tis“, „tie­siai pir­myn“, „iš­drįs­ki­me“, „pa­si­ti­kė­ki­me“, „pra­dė­ki­me da­bar“.

Prog­ra­mo­se po­pu­lia­riau­si veiks­ma­žo­džiai – „siek­si­me“, „stip­rin­si­me“, „di­din­si­me“ (al­gas, pen­si­jas), „ma­žin­si­me“ (mo­kes­čius), „su­da­ry­si­me“ ga­li­my­bes, „su­kur­si­me“.

„Bu­ria­ma“ ir skai­čiais: Ar­tū­ro Zuo­ko ve­da­ma są­jun­ga „Taip“ ža­da 1000 eu­rų vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą, So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ja – 1000 li­tų, o Dar­bo par­ti­ja – 1509 li­tų mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą.

Su­ži­nos kaip, kai bus val­džio­je?

Prem­je­ras And­rius Ku­bi­lius, kon­ser­va­to­rių ly­de­ris, rek­la­mi­niuo­se fil­mu­kuo­se aiš­ki­na, jog „kri­zę įvei­kė­me“. Aro­gan­ci­ja, vi­suo­me­nės nuo­mo­nės ne­pai­sy­mu kal­tin­tas prem­je­ras yra at­si­grę­žęs į rin­kė­jus: „Kar­tu kur­ki­me“.

Val­dan­tie­ji vos iš­spau­dė MMA pa­di­din­ti 50 li­tų, bet da­bar Sei­mo pir­mi­nin­kė Ire­na De­gu­tie­nė ža­da ir di­des­nes al­gas, ir di­des­nes pen­si­jas.

Dar­bo par­ti­ja tei­gia: „Mes ži­no­me, kaip“. „Dar­bie­tės“ kan­di­da­tės Šiau­lių vi­ce­me­rės Dan­guo­lės Mar­tin­kie­nės „Šiau­lių kraš­tas“ klau­sė, ar ji pa­ti ži­no, kaip MMA pa­di­din­ti iki 1509 li­tų?

Į dis­ku­si­jas D. Mar­tin­kie­nė ne­no­rė­jo leis­tis: „Jei­gu tu­rė­si­me Sei­me dau­gu­mą, ži­no­si­me. Da­bar ne­ga­liu at­sa­ky­ti, bet bū­siu val­džio­je ir at­sa­ky­siu.“

Al­gų la­bi­rin­tai

Są­jun­gos „Taip“ šū­kis – „Taip bus“. Jos kan­di­da­tas Šiau­liuo­se Vid­man­tas Šim­kus aiš­ki­na, jog „taip“ sa­ko­ma ge­roms idė­joms, min­tims ir ini­cia­ty­voms, o „bus“ reiš­kia par­ti­jos įsi­pa­rei­go­ji­mą jas įgy­ven­din­ti.

Pats yra vers­li­nin­kas. Ar rea­lu, jog pa­gal par­ti­jos pa­ža­dą darb­da­viai 2016 me­tais vi­du­ti­niš­kai ims mo­kė­ti dar­buo­to­jams ko­ne po pus­ket­vir­to tūks­tan­čio li­tų?

„Jei­gu 2000 me­tais kas bū­tų pa­klau­sęs, ar 2012 me­tais rea­lus bus 2,5 tūks­tan­čio li­tų vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas, taip pat bū­tų abe­jo­ja­ma. Ta­da mi­ni­ma­li al­ga bu­vo 360 li­tų, o vi­du­ti­nė – apie 1200 li­tų, – at­re­mia kan­di­da­tas. – Mū­sų at­ly­gi­ni­mai ma­ži, bet jie di­dė­ja ir di­dės.“

Vil­nius ro­dan­tis pa­vyz­dį, kaip da­ry­ti įta­ką vers­lui. Ten per vie­šuo­sius pir­ki­mus jau ke­lia­ma są­ly­ga mo­kė­ti dar­buo­to­jams ne ma­žes­nį nei vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą.

„Aš da­bar ne­ga­liu mo­kė­ti po 2000 li­tų dar­buo­to­jams, nes iš kar­to iš­kri­siu iš rin­kos, nes mū­sų vers­le at­ly­gi­ni­mai yra ma­žes­ni“, – tei­gė V. Šim­kus.

Apie ge­ru­mą

Šiau­lie­tis kon­ser­va­to­rių kan­di­da­tas To­mas Pet­rei­kis kar­tu su par­ti­jos ko­le­ga Sei­mo na­riu Egi­di­ju­mi Va­rei­kiu rin­ki­mų pla­ka­te kvie­čia pa­si­ti­kė­ti ge­ru­mu.

„Tai E. Va­rei­kio šū­kis, ar jam skam­bi­no­te? – pir­miau­sia pa­si­do­mi T. Pet­rei­kis. – Ma­no šū­kis: „Rin­kis, kaip gy­ven­si ry­toj“.

Bet paaiš­ki­na: bend­ra­me pla­ka­te dek­la­ruo­ja „ge­ru­mą“, nes ma­no, kad „blo­gį ga­li­ma nu­ga­lė­ti ge­ru­mu“.

„Da­bar vi­si ypač pik­ti, – ma­no po­li­ti­kas. – Pur­vo daug pi­la­ma ant kon­ser­va­to­rių. Leng­va kri­ti­kuo­ti, ir mes pa­tys gal kri­ti­kuo­tu­me, jei ne­bū­tu­me val­džio­je.“

Tvir­ti­na, jog pa­ts yra ge­ras žmo­gus: „Ne­bu­vau Sei­me, ne­su­si­te­pęs“.

Svar­bu, kas žo­džius sa­ko

Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius kal­bi­nin­kas Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka sa­ko, jog per šią rin­ki­mų kam­pa­ni­ją kaip nie­ka­da „to­kie vi­si gra­žūs“.

„Tuo­se jų šū­kiuo­se net įsi­pa­rei­go­ji­mo jo­kio nė­ra ir kaip juos su­pras­ti? Taip sau pa­ka­bi­no ge­rą žo­dį ir tiek, – sa­ko pro­fe­so­rius. – Rek­la­ma nu­pi­gi­na žo­dį, o čia po­li­ti­nė rek­la­ma.“

K. Žu­per­kos nuo­mo­ne, rin­kė­jus šū­kiai ma­žiau­siai pa­veiks, yra ki­tos pro­gos įti­ki­nė­ti: su­si­ti­ki­mai, kal­bi­ni­mai, aiš­ki­ni­mai.

„Svar­bu, kas tą žo­dį sa­ko, ko­kia as­me­ny­bė, – tei­gia K. Žu­per­ka. – Tas pa­ts žo­dis vie­no žmo­gaus lū­po­se skam­ba įti­ki­na­mai, nes žo­dis ei­na iš jo vi­daus, o ki­to lū­po­se – jis tik pa­ka­bin­tas.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

VAID­MUO: Bus Sei­me – taps Šiau­lių Ar­tū­ru Zuo­ku? Ka­žin, ką apie to­kį „ant­ri­nin­ką“ ma­no pa­ts sos­ti­nės me­ras?

ŽO­DŽIAI: Rin­ki­mų re­to­ri­ko­je – žo­džiai, ku­riuos no­ri­me gir­dė­ti.

Psi­cho­lo­go ko­men­ta­ras

Imi­ta­ci­niai žai­di­mai

To­mas LA­GŪ­NA­VI­ČIUS, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras, psi­cho­lo­gas, tei­gia, jog po­li­ti­kai sa­ko tai, ką no­ri­me gir­dė­ti:

– Yra apie 50 po­zi­ty­vių žo­džių, ku­rie vei­kia bet ko­kį žmo­gų: tė­vy­nė, na­mai, pa­kel­si­me, su­ma­žin­si­me ir pa­na­šiai. Po­li­ti­kai ieš­ko tų žo­džių, kad pa­ža­din­tų po­zi­ty­vius rin­kė­jų jaus­mus.

Žmo­nės no­ri bū­ti tur­tin­ges­ni, svei­kes­ni ir vi­siš­kai ne­no­ri skur­do ar dau­giau ne­ri­mo. To­dėl po­li­ti­kai sa­vo pro­gra­mo­se ak­cen­tuo­ja po­zi­ty­vius da­ly­kus, o nei­gia­mus „už­ka­bi­na“ kon­ku­ren­tams, nors gal­būt vė­liau su jais su­da­rys koa­li­ci­jas.

Po­li­ti­nė re­to­ri­ka ypač veiks­min­ga, kai yra va­di­na­mo­ji se­man­ti­nė tuš­tu­ma – kai yra pro­ble­mos, bet jų nie­kas ne­lie­čia. Pa­vyz­dys – par­ti­ja „Drą­sos ke­lias“. Ji pa­lie­tė to­kią te­mą, ku­ri ne­bu­vo ak­cen­tuo­ja­ma. Bet vie­na yra įvy­kis – pe­do­fi­li­jos skan­da­las, o ki­ta – kaip juo pa­si­nau­do­ja­ma.

Kai ku­rios par­ti­jos nau­do­ja va­di­na­mą­ją do­ku­men­ti­nę ar­ba ma­te­ria­lią­ją re­to­ri­ką – 1509 li­tai, 1000 eu­rų. Iš pir­mo žvilgs­nio lyg veiks­min­ga ir ra­cio­na­lu, bet dau­gu­ma su­vo­kia, jog tai – tik emo­ci­nis šūks­nis.

Žmo­nės no­ri bū­ti ma­ni­pu­liuo­ja­mi, nes kiek­vie­nam rei­kia ma­mos ar tė­čio. To­dėl po­li­ti­kai ir žai­džia.

Vie­ni vai­di­na gar­bin­gus, ki­ti – cha­riz­ma­tiš­kus va­do­vus, tre­ti – bur­ti­nin­kus (vie­nas toks vis bu­ria ką nors nau­jo: sa­vo ga­myk­lo­se mo­ka vie­nus at­ly­gi­ni­mus, ki­tiems – ža­da vi­sai ki­to­kius). Dar ki­ti yra tei­suo­liai, nors kai ku­rie tu­rė­jo pro­ble­mų su tei­sė­sau­ga.

Žmo­nės pir­miau­sia tu­ri la­vin­ti at­min­tį.

Ko­dėl vis nau­jų gel­bė­to­jų atei­na? Gy­ve­na­me var­to­to­jiš­ko­je vi­suo­me­nė­je: var­tok pre­kes, var­tok pa­slau­gas ir var­tok par­ti­jas. Su­var­to­jai ir iš­me­tei. To­dėl tų nau­jų „fresh“ (angl. švie­žių) par­ti­jų la­bai rei­kia.

Bet bū­ki­me nuo­šir­dūs, ne čia – Lie­tu­vo­je, o Briu­se­ly­je da­bar vis­kas spren­džia­si. Pa­tys rim­čiau­si da­ly­kai, į ku­riuos rei­kia rea­guo­ti, tai pa­reiš­ki­mai dėl ES fe­de­ra­ci­jos, dėl vie­nin­gos ban­kų sis­te­mos įve­di­mo. Pra­ra­si­me sa­vo su­ve­re­ni­te­tą, ta­da jo­kio skir­tu­mo, kas yra val­džio­je – rau­do­ni, bal­ti ar gel­to­ni – vi­si tu­rės pa­klus­ti.

Kai su­pra­si­me eko­no­mi­nius da­ly­kus, tai su­pra­si­me ir kaip po­li­ti­ka yra žai­džia­ma.

O prieš rin­ki­mus vyks­ta imi­ta­ci­niai žai­di­mai.