Skaityti, rašyti ir... skaniai pavalgyti

Lai­min­ga, ga­vu­si kny­gą

„Aš la­bai lai­min­ga, ga­vu­si do­va­nų kny­gą!“ – var­ty­da­ma jai skir­tą pri­zą – Gra­ži­nos Gum lei­di­nį „Res­tar­tas“ apie svei­ką mi­ty­bą su įvai­riais šiuo­lai­kiš­kais re­cep­tais ir juos iliust­ruo­jan­čio­mis nuo­trau­ko­mis sa­kė Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­jos Jo­niš­kio sky­riaus na­rė Vi­da Šu­ti­nie­nė.

Jo­niš­kie­tę nuo vai­kys­tės trau­kė ra­šy­ti, skai­ty­ti. Jos bu­te du spin­te­lių sky­riai pri­krau­ti ry­še­liais su­riš­tų są­siu­vi­nių. Tai – die­no­raš­čiai, ku­riuos mo­te­ris ra­šo nuo vai­kys­tės. Itin re­tas po­mė­gis šiais lai­kais, o ypač ste­bi­nan­ti iš­ti­ki­my­bė kas­die­nos ri­tua­lui: sės­ti prie sta­lo ir už­ra­šy­ti at­lik­tus dar­bus, per lan­gą pa­te­bė­tą skren­dan­tį paukš­tį, pra­žy­du­sią gė­lę, pa­tir­tas emo­ci­jas su­si­ti­ki­muo­se su bend­ra­min­čiais, įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, iš­gy­ve­ni­mų nuo­tru­pas. Vis­ką po­pie­riaus la­pas prii­ma. Pas­ku­ti­nia­me 95 la­pų są­siu­vi­ny­je skai­čius 165 reiš­kia, kad bū­tent tiek jų jau pri­ra­šy­ta.

Ir kny­gos – jos kas­die­ny­bė. Mo­te­ris pa­me­na, kaip tė­ve­lis duo­da­vo pi­ni­gų, kad mo­kyk­lo­je nu­si­pirk­tų ban­de­lių, bet mer­gai­tė juos dė­da­vo vi­są sa­vai­tę, o ta­da nuei­da­vo į mies­to kny­gy­ną, pa­žer­da­vo ka­pei­kas ant pre­kys­ta­lio ir sa­ky­da­vo: „Duo­ki­te kny­gą, ku­ri tiek kai­nuo­ja“. Taip vaikš­čio­jo, kol tė­tis pa­ste­bė­jo nau­jų kny­ge­lių pun­dą ir pa­ma­nė, kad duk­ra gal iš kaž­ko pi­ni­gų pa­si­sko­li­no ar net paė­mė. Bet kai kar­tu nuė­jo į kny­gy­ną, ten dir­bu­sios mo­te­rys iš­kart nuo­la­ti­nę pir­kė­ją at­pa­ži­no.

„Tos vai­kiš­kos kny­ge­lės man bu­vo la­bai bran­gios. Dar pri­si­me­nu to­kią „Onu­tę žlium­bu­tę“, ku­ri ypač bu­vo įstri­gu­si ir mė­gia­ma“, – sa­ko Vi­da Šu­ti­nie­nė.

Ne­ti­kė­tai – į chor­ve­dy­bą

At­ro­dė sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad suau­gu­si mer­gai­tė rink­sis bib­lio­te­ki­nin­kės dar­bą ar­ba stos į lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. Bet gy­ve­ni­mas jos ke­lią pa­su­ko ki­ta kryp­ti­mi. Kai nu­vy­ko į Kul­tū­ros mo­kyk­lą, paaiš­kė­jo, kad trūks­ta no­rin­čių­jų stu­di­juo­ti chor­ve­dy­bą. Ka­dan­gi Vi­da po vi­du­ri­nės mo­kyk­los bai­gi­mo jau me­tus bu­vo dir­bu­si me­no va­do­ve, pa­si­kvie­tė ją di­rek­to­rius ir pa­klau­sė, ko­dėl ji nei­nan­ti mo­ky­tis cho­ro di­ri­ga­vi­mo spe­cia­ly­bės. Iš­kart bu­vo pa­kvies­ta dės­ty­to­ja, ku­ri pa­tik­ri­no bal­są, lie­pė pa­dai­nuo­ti liau­dies dai­ną ir, įsi­ver­žu­si į di­rek­to­riaus ka­bi­ne­tą, pa­reiš­kė: „Va­je, ko­kią ka­ka­ri­nę tu­ri!“ Tad jo­niš­kie­tės jau ne­be­pa­lei­do, o ji ir pa­si­gin­čy­ti ne­drį­so. Taip nuė­jo mo­ky­tis da­ly­ko, apie ku­rį nė ne­gal­vo­jo.

Te­ko nie­kad į ran­kas neė­mu­siai jo­kio mu­zi­ki­nio inst­ru­men­to, iš­mok­ti gro­ti net tri­mis: for­te­pi­jo­nu, kank­lė­mis ir akor­deo­nu. Ka­dan­gi mo­kyk­lo­je bu­vo tik trys for­te­pi­jo­nai, ku­riais nau­do­jo­si tri­jų kur­sų stu­den­tai, no­rint re­pe­tuo­ti tek­da­vo trauk­ti bur­tus. Kar­tais iš­kris­da­vo itin ne­pa­lan­kus lai­kas: ant­ra ar net pu­sė tri­jų nak­ties.

Gal ir bū­tų Vi­da ta­pu­si chor­ve­de, bet to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je su­ti­ko sa­vo bū­si­mą­jį vy­rą Pra­ną. Ke­le­riais me­tais vy­res­nis jis moks­lus bai­gė, kai mer­gi­na dar bu­vo tik bū­si­ma ant­ra­kur­sė. Il­giau ne­del­sė – ap­si­ve­dė. Gal­vo­jo atei­ty­je to­liau stu­di­juo­ti, bet gy­ve­ni­mas ki­taip su­pla­na­vo.

Iš bib­lio­te­kos – į val­gyk­lą

Nors ir ne­bai­gu­si bib­lio­te­ki­nin­ky­tės, V. Šu­ti­nie­nė šia­me dar­be pra­lei­do ne­ma­žai me­tų. Paš­vi­ti­nio (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) bib­lio­te­ka, ku­ri jai dir­bant la­bai pa­gy­vė­jo, dau­gė­jo ren­gi­nių, skai­ty­to­jų, tarp kai­miš­kų­jų bib­lio­te­kų vie­nais me­tais užė­mė net tre­čią vie­tą res­pub­li­ko­je.

Vė­liau tarp kny­gų len­ty­nų ji su­ko­si ir Mo­lė­tų ra­jo­ne Su­gin­čiuo­se. Bet kar­tą at­si­tik­ti­nu­mas lė­mė, kad Su­gin­čių mo­kyk­lo­je su­si­rgo vi­rė­ja. O ko­lū­kio pir­mi­nin­kas ži­no­jo, kad Vi­da – ge­ra šei­mi­nin­kė, tad re­ko­men­da­vo ug­dy­mo įstai­gos di­rek­to­riui ir šis ją pri­si­pra­šė pa­dė­ti. Taip tas ra­tas už­si­su­ko, dir­bo ir vi­rė­ja, ir bu­fe­ti­nin­ke, ir ki­toms vi­rė­joms va­do­va­vo.

„Kai vy­ras ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti Jo­niš­kio ra­jo­ne kiau­lių komp­lek­se „Si­dab­ra“, ma­ne ten pa­kvie­tė užim­ti vi­rė­jos pa­rei­gas. Iš ry­to pir­mu au­to­bu­siu­ku, ve­žu­siu dar­bi­nin­kus, iš­rie­dė­da­vo­me, o va­ka­re pa­sku­ti­niu par­va­žiuo­da­vau. Aš dar­bo­ho­li­kė, no­rė­jau, kad žmo­nėms ska­nu val­gy­ti bū­tų. Ne tik tra­di­ci­nius šni­ce­lius, varš­kė­čius ga­mi­nau, bet ir vy­nio­ti­nių pri­rai­ty­da­vau, ir šal­tie­nos iš­vir­da­vau. To­dėl, kai ra­jo­no vi­suo­me­ni­nio mai­ti­ni­mo įstai­gos di­rek­to­rius pa­ste­bė­jęs pa­si­kvie­tė dirb­ti į val­gyk­lą Jo­niš­ky­je, kiau­lių komp­lek­so va­do­vas ne­la­bai no­rė­jo iš­leis­ti. Bet kur jis dė­sis? – juo­kia­si V. Šu­ti­nie­nė. – O nau­jo­je vie­to­je iš pra­džių iš­da­lin­da­vau mais­tą, su­dė­da­vau į len­ty­nė­les. Bu­vau kruopš­ti, tai įver­ti­no. Kai ve­dė­jai rei­kė­jo ei­ti ato­sto­gų, ma­ne pa­sky­rė pa­va­duo­ti. Po to iš­leis­da­vau ir vi­rė­jas. Lan­kiau kur­sus, lai­kiau eg­za­mi­nus ir pa­sie­kiau ket­vir­tą ka­te­go­ri­ją. Penk­ta – pa­ti aukš­čiau­sia, bet ne­bes­pė­jau, nes Lie­tu­va at­ga­vo ne­prik­lau­so­my­bę, griu­vo bu­vu­si sis­te­ma.“

Sva­rai­niai bur­no­je tirps­ta

Dar dirb­da­ma Su­gin­čių bib­lio­te­ko­je V. Šu­ti­nie­nė kas­met su­lauk­da­vo poe­tų iš vi­sos bu­vu­sios pla­čio­sios ša­lies. Rei­kė­da­vo gra­žiai priim­ti. Ne­veng­ta di­des­nių vai­šių. Vie­tos ko­lū­kio va­do­vas sa­ky­da­vo: „Ką rei­kia pa­pjau­ti – ver­šį ar kiau­lę? Sa­kyk, vis­ko bus.“

Mais­tą ga­min­ti ją kvies­da­vo­si ir ta­da, kai at­vyk­da­vo de­le­ga­ci­jos į ko­lū­kį. Kar­tą bu­vo sve­čių iš Le­ning­ra­do (da­bar Sankt Pe­terg­bur­gas), ku­riems taip pa­ti­ko kiau­ši­niu ir mor­ko­mis puoš­ta į ma­žus puo­de­lius iš­pils­ty­ta, to­dėl dai­lią for­mą įga­vu­si šal­tie­na, kad pra­dė­jo šne­kin­ti ją kel­tis gy­ven­ti į Ru­si­ją ir ten dirb­ti vi­rė­ja.

„Žmo­nėms gal pa­ti­ko ge­ras, pa­pras­tas mais­tas, o jei dar pa­gra­žin­tas, pa­puoš­tas, jau tais lai­kais at­ro­dė pa­sie­ki­mas. Iš tik­rų­jų kaž­ko­kių ypa­tin­gų pa­tie­ka­lų ne­ga­mi­nau. O da­bar, vie­na gy­ven­da­ma, dar ma­žiau be­ruo­šiu. Ta­čiau so­de­lio ap­leis­ti ne­ga­liu. Tai – dar vie­nas ma­no po­mė­gis, kaip ir kny­gos. Nors ki­ti juo­kia­si, sa­ko, kad ne so­das, o gė­ly­nas ten. Bet už­siau­gi­nu dar­žo­vių, tu­riu vai­sių, uo­gų. Nuė­mu­si der­lių usi­ka­bi­nu ant dvi­ra­čio ra­gų du pil­nus ki­bi­rus, tre­čią – ant ba­ga­ži­nės, ir stu­miuo­si na­mo. Štai, šie­met ne­ma­žai sva­rai­nių pri­si­sky­niau. Juos iš­džio­vi­nu ir kram­tau žiū­rė­da­ma te­le­vi­zo­rių vie­to­je sal­dai­nių. Ar­ba – iši­mu sėk­las, su­pjaus­tau skil­te­lė­mis ir už­pi­lu me­du­mi. Jis tirps­ta ir sva­rai­nių sul­tis iš­trau­kia. Po to įsi­de­du į ar­ba­tą – ir svei­ka, ir ska­nu“, – pa­sa­ko­ja rug­sė­jo mė­ne­sio ku­li­na­ri­nio kon­kur­so pri­zo lai­mė­to­ja.

Bran­gūs net ak­me­nė­liai

Vi­dos na­muo­se akį trau­kia daug įvai­rių smul­kių nie­ku­čių. Ant len­ty­nų ri­kiuo­ja­si de­šim­tys mi­nia­tiū­ri­nių su­ve­ny­ri­nių ąso­tė­lių: su už­ra­šais ir be jų, įpras­tų stan­dar­ti­nių for­mų – že­mi, „pla­čia­lie­me­niai“, su ran­ke­nė­lė­mis, ir iš­tį­sę aukš­tyn il­ga­kak­liai tar­si ger­vės. Ąso­tė­liai pirk­ti Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je vyks­tan­čio­se įvai­rio­se mu­gė­se ar­ba per eks­kur­si­jas ap­si­lan­kius su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė­lė­se. Ka­dan­gi ją ža­vi ir var­pe­liai, vi­sa­da at­si­de­da da­lį pi­ni­gų šiems mie­liems nie­ku­čiams, o pa­skui svars­to – ąso­tė­lis ar var­pe­lis ge­riau, o gal vis­tik abu?..

„Var­pe­liai ka­dai­se su­ža­vė­jo eks­kur­si­jo­je. Va­žia­vo­me į Pa­ber­žę, ap­lan­kė­me Tė­vą Sta­nis­lo­vą. Jis mus ma­lo­niai priė­mė, daug pa­sa­ko­jo. Kol lie­jo­si kal­ba, ma­no akys vi­są lai­ką kry­po aukš­tyn į prie lu­bų ka­bė­ju­sius var­pe­lius. Net bend­ra­ke­lei­vės at­krei­pė dė­me­sį, kad bu­vau min­ti­mis to­li nu­ke­lia­vu­si“, – me­na jo­niš­kie­tė.

Mo­te­ris ne­ren­ka kaž­ko­kių iš­skir­ti­nių, ypa­tin­gų daik­tų, ku­rie daug kai­nuo­tų. Jai svar­bu emo­ci­niai da­ly­kai, krū­vis, ku­rį ne­ša tu­ri­mi daik­tai. Taip na­muo­se vie­nas po ki­to ėmė ras­tis ir kriauk­lės, ak­me­nu­kai: iš Lat­vi­jos, Lie­tu­vos pa­jū­rio, įvai­rių įdo­mių, sim­bo­li­nių vie­tų. Jo­niš­kie­tis li­te­ra­tas Jo­nas Iva­naus­kas, kas­met da­ly­vau­jan­tis tal­ko­se Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio gim­ti­nė­je, jai par­ve­žė ak­me­nu­kų iš Laz­dy­nė­lių, Tol­min­kie­mio, Gum­bi­nės.