Šven­ti­nis sta­las su­bu­ria šei­mą

Mies­tie­tė nu­te­kė­jo į kai­mą

Po­nia Ri­ma po dar­bo mo­kyk­los bib­lio­te­ko­je mus prii­ma sa­vo so­dy­bo­je. Pa­si­džiau­gia įteik­ta do­va­na, nes kny­ga "Na­tū­ro­pa­ti­ja" – ne tik apie mais­tą, bet ir apie ju­dė­ji­mą, me­di­ta­ci­ją, svei­ka­tą.

"Bus įdo­mu skai­ty­ti, – sa­ko šei­mi­nin­kė. – Svei­ka­tos vi­siems rei­kia."

So­dy­bo­je gy­ve­na ūkiš­kai, dar­bus pra­de­da anks­ti ry­tą – jau penk­tą va­lan­dą. Dar­bų abiem su vy­ru ne­trūks­ta iki pat va­ka­ro.

"Vis­ką pa­tys sten­giamės už­si­sau­gin­ti: ir dar­žo­vių, ir mė­sos, ir mel­žia­mas kar­ves lai­kom", – pa­sa­ko­ja.

Ar mėgs­ta ga­min­ti?

"Vie­noms mo­te­rims ga­min­ti val­gius pa­tin­ka, ki­tos yra pri­vers­tos, – sa­ko kon­kur­so lai­mė­to­ja. – Kai šei­mą tu­ri, sten­gie­si ska­niai ga­min­ti. Mes šei­mo­je ke­tu­ri esa­me, dvi duk­ras tu­ri­me. Tik puo­dai da­bar daug ma­žes­ni – vie­na duk­ra jau iš­te­kė­ju­si ir anū­ką tu­ri­me, o ki­ta – stu­den­tė, ji kas sa­vait­ga­lį par­va­žiuo­ja."

Kai na­muo­se duk­ros vie­ši, pa­le­pi­na jų mėgs­ta­mais val­giais.

Pa­ti ga­min­ti mo­kė­si iš­te­kė­ju­si.

"Čia į mar­čias esu atė­ju­si iš Šiau­lių, iš sa­vo ma­mos kai ką esu pe­rė­mu­si, bet vi­są tra­di­ci­ją – iš any­tos, – pa­sa­ko­ja. – Mies­to ir kai­mo val­gių ga­my­bos tra­di­ci­jos ski­ria­si tuo, kad kai­me vis­ką ga­mi­ni iš to, ką pa­ts esi užau­gi­nęs. Val­gom tą, ką tu­rim, sten­gia­mės, kuo ma­žiau pirk­ti. Aš ir duo­ną pa­ti ke­pu."

Prie šven­ti­nio sta­lo – vi­sa šei­ma

Be­lauk­da­ma šv. Ve­ly­kų šei­ma lai­ko­si ka­ta­li­kiš­kų tra­di­ci­jų. "Mes esam se­no kir­pi­mo ir pa­snin­ko lai­ko­mės, – sa­ko po­nia Ro­ma. – Any­ta bu­vo la­bai ti­kin­ti ir mus įpra­ti­no pa­snin­ko lai­ky­tis."

Vi­sa­da šei­mo­je mar­gu­čius mar­gi­na. Daž­niau­siai kiau­ši­nius da­žo su svo­gū­nų lukš­tais, o kar­tais su duk­ro­mis iš­ban­do ir pirk­ti­nius spal­vo­tus da­žus. Mar­gi­na ir vaš­ku – iš ko­le­gės mo­ky­to­jos mo­kė­si. Pri­si­me­na, jog jos mo­čiu­tė, ki­lu­si iš Bu­lė­nų, Bu­bių se­niū­ni­jos, la­bai dai­liai se­no­viš­kai mo­kė­jo kiau­ši­nius mar­gin­ti vaš­ku, merk­da­vo juos į alks­nio žie­vės nuo­vi­rą su ge­le­ži­mi.

"Šv. Ve­ly­kos ir šv. Ka­lė­dos – di­džiau­sios šei­mos šven­tės, – pa­brė­žia po­nia Ro­ma. – Vi­si pas mus su­va­žiuo­ja – ir da­bar lau­kiam ir jau­ny­lės, ir duk­ros su šei­ma, at­va­žiuos ir vy­ro se­suo su šei­ma. Per Ve­ly­kas vi­sa­da kiau­ši­nius ri­de­na­me – ir suau­gę, ir vai­kai", – pa­sa­ko­ja.

Tik šį kar­tą šven­ti­nis sta­las, jos žo­džiais, bus "šiuo­lai­kiš­kas": "Uoš­vis la­bai no­ri šaš­ly­kų – tad už­raug­siu, o vy­rai keps. Šaš­ly­kai šį kar­tą vi­sus su­jungs."

Pa­ti ypač mėgs­ta ga­min­ti de­ser­tus, kep­ti tor­tus. "Ta­da dau­giau ma­lo­nu­mo jau­čiu, esu net lan­kiu­si tor­tų puo­šy­bos kur­sus. Idė­jų da­bar pil­nas in­ter­ne­tas, mėgs­tu re­cep­tų vi­so­kius va­rian­tus iš­ban­dy­ti, ko­lek­ty­ve su ko­le­gė­mis pa­si­da­li­ja­me, kas ką da­ro. Vie­na ki­tą pa­vai­ši­na­me."

"To­pi­niu" sa­vo tor­tu va­di­na bisk­vi­ti­nį tor­tą. Sluoks­niuo­ja bisk­vi­to lakš­tus ke­liais sluoks­niais: vie­nas – iš svies­to, "Ru­du­du" kre­mo ir rie­šu­tų, ki­tas – iš šo­ko­la­do iš­tirp­dy­to su grie­ti­nė­le, tre­čias – vien grie­ti­nė­lės su cuk­raus pud­ra.

Ve­ly­kų šven­ti­niam sta­lui po­nia Ro­ma siū­lo iš­ban­dy­ti jos šei­mos mėgs­ta­mo de­ser­to re­cep­tą.