
Naujausios
Perėmė senelio tradiciją
Į senąsias Barysių kaimo kapinaites veda takelis, sumintas per žiemkenčių lauką.
Iš kaimo likę vos kelios sodybos, o iš kapinaičių – tik senasis kryžius. Apsamanoję akmenys, kalvelė, apsupta medžių, netoliese – melioracijos ištiesinta Kulpės vaga.
Spalio 13-ąją V. Rimkaus iniciatyva ir jam talkinusių žmonių dėka iškilo naujas ąžuolinis kryžius. Jis pratęs kapinaičių istoriją, kai iš senojo kryžiaus liks tik prisiminimai.
"Čia buvo sodas, ten – namas, o ten – iš molio drėbtas didelis ūkinis pastatas. Čia gyveno Ona ir Stanislovas Rumbinai, ten – malūnininko sodybos ir malūno likučiai", – rankos mostu piešdamas buvusį kaimo paveikslą pasakoja V. Rimkus.
Melioracija nušlavė didžiąją dalį kaimo. Ir kapinaitės galėjo būti sulygintos su žeme. Vidūno senelis Leonas Simonaitis važiavo į tuometinį partijos komitetą (partkomą) Joniškyje, kad jas apgintų. Apgynė.
"Dabar mes su šeima jas prižiūrime", – senelio tradiciją perėmė Vidūnas.
Iš vaikystės jis prisimena senąjį kryžių. Pasakoja, kad kapines supę medžiai trukdė skrydžiams iš oro uosto, todėl jie buvo išguldyti: "Tie, kurie dabar auga kapinėse, yra jų atžalos".
Gyvi prisiminimai, kad kryžių pastatė Barysių kaimo vyrai, išeidami į Antrąjį pasaulinį karą. Meldė, kad sugrįžtų gyvi. Kai jų kuopa pakliuvo į vokiečių pasalą, barysiečiai buvę tik sužeisti.
V. Rimkus domisi kaimo istorijomis, ieško senų kaimo žemėlapių. Jam rūpi, kaip dabartis pakeitė praeitį ir kas laukia kaimo po dešimtmečių.
"Prieš 10 metų čia buvo atvažiavę juodieji archeologai, jie man parodė žemėlapį, gal 1864 metų? Jame matėsi sodybos kas 30 metrų – į vieną, į kitą pusę", – pasakoja V. Rimkus.
Atkūrė apsauginę zoną
Kapines iš visų pusių supa privati ūkininko žemė. 2017 metų pavasarį traktorininkas, ardamas lauką, užarė apsauginę kapinaičių teritoriją, pažeidė šalia augančius medžius. Gavęs ūkininko sutikimą, tų metų rudenį V. Rimkus su sūnumi Konstantinu atmatavo apsauginę zoną, sukalė kuoliukus. O 2019 metų pavasarį Vidūnas su žmona Rože, sūnumi Konstantinu ir dukra Regina sulygino išartą plotą, pašalino velėną, akmenis.
"Senelis kapines išsaugojo, aš atkūriau jų teritoriją", – sako Vidūnas ir priduria: vienas nebūtų visko padaręs. Tik prašyti pagalbos jam buvo sunkiausia. Galbūt todėl skrupulingai vardija tuos, kurie padėjo: ūkininkas iš Mažeikių rajono (iš UAB "Ecoagrokerry") dovanojo žolės sėklos, "Mechanizmų nuoma" iš Šiaulių nemokamai paskolino frezą žemei įdirbti.
Norėdamas apsaugoti senąsias kapines nuo panašių incidentų, V. Rimkus kreipėsi į Joniškio rajono merą Vitalijų Gailių, prašydamas pagalbos skirti lėšų atlikti kadastrinius kapinių matavimus.
Meras atsakė, kad Savivaldybės administracija jau rengia dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai su prašymu įtraukti Gataučių seniūnijos (jai priklauso Barysių kaimas) Stupurų kadastro vietovės žemės sklypų planus, o teikiamame sąraše yra "numatyta Barysių senosioms kapinėms suformuoti atskirą žemės sklypą ir numatyti privažiavimą prie kapinių".
V. Rimkus viliasi, kad meras pažadą tesės.
Vėliau Joniškio rajono savivaldybė redakcijai patikslino, kad pagal pirminį matininko parengtą žemės sklypo abrisą (vietovės planą) 2001 metais "kapinių sklypas su 4 metrų privažiavimo keliu iki kapinių neįskaitytas į ūkininko sklypą".
Ateina ruduo, sakau: paskutiniai metai, rankų nebekišiu... Bet pavasarį ir vėl kalbinu žmoną: važiuojam pažiūrėti, nupjausime šakas, sutvarkysim.
Dėkingas už pagalbą
Prieš Vėlines Barysių kapinaitės atrodė lyg ką tik nuglostytos – nugrėbti lapai, sutvarkyta aplinka. V. Rimkus sako pirmiausia norėjęs atnaujinti senąjį kryžių, bet sulaukė raginimų išsaugoti autentiką.
"Autentika gerai, bet kad niekas rankų neprideda: kryžma nukrito, kryžius nugriuvo, niekam nebuvo įdomu. Autentika yra autentika, kol ji stovi, o kai nugriūva, prasideda problemos", – sako V. Rimkus. Nuvirtusį senąjį kryžių 2016 metų rudenį jis atstatė kartu su kaimynais Algirdu Skirtausku ir jo sūnumi Algirdu.
Kai statė naująjį kryžių, taip pat sulaukė geranoriškų pagalbininkų.
"Sakoma, kiek gauni pinigų, dešimtinę turi paaukoti. Man tos dešimtinės nebeužteko. Medžiagos, įrankiai – viskas kainuoja, be to, reikėjo dirbti ne kelias valandas. Jeigu žmonės nebūtų padėję, nieko čia nebūtų", – sako V. Rimkus.
Jis kruopščiai surašė pagalbininkų sąrašą ir visus norėjo paminėti: Stanislovas Gvazdikas nemokamai nuvežė ąžuolo medieną Bernardui Domarkui, jis medieną išpjovė nemokamai ir ją parvežė; V. Rimkus su sūnumi Konstantinu, padedant kaimynui A. Skirtauskui, savo rankomis sumeistravo kryžių; darant kryžių visokeriopai padėjo Mekių kaimo bendruomenės pirmininkas Gediminas Jančiauskas, Meškuičių gimnazijos mokytojas Virgis Tiknys, Stasys Daukšas su sūnumi Dariumi, jų bičiulis Gintas, S. Gvazdikas, V. Rimkaus šeima.
Naujas kryžius buvo pašventintas Meškuičių šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios klebono Vytauto Ripinskio, jis aukojo šv. Mišias už kaimo gyventojus – buvusius, esamus ir būsimus. Kunigas padovanojo nukryžiuoto Kristaus skulptūrėlę, kuri buvo pritvirtinta ant kryžiaus.
V. Rimkus ištiesia du popieriaus lapus: viename surašyti tie, kas dalyvavo naujojo kryžiaus statymo iškilmėse, kitame – buvusios mokytojos Olios Kurtkuvienės tai progai sukurtas eilėraštis:
Rymo kryžius vidur žalios menės,
Nebėra nei takelių, kelių.
Atėjau nusilenkti lig žemės
Išsibarsčiusioms vėlėms žmonių…
Kapinaitėse buvę žmonės susikibo rankomis ir apjuosė abu kryžius. Nuskambėję eilėraščio žodžiai ir prasmingi linkėjimai ne vieną sugraudino.
"Čia – Barysių kaimas, aš čia gimiau, čia gyventa žmonių, yra likęs jų kryžius", – prasmę išsaugoti kapinaites ir pastatyti kryžių mato V. Rimkus. Jis džiaugiasi, kad kaimo žmonėms to reikėjo, atvažiavo net buvę barysiečiai. Įvykis yra įamžintas vaizdo įraše, jį sumontavęs operatorius Kęstutis patalpino "Youtube".
Negalėjo palikti be priežiūros
Barysių kapines V. Rimkus mato pro namų langus, todėl yra arti širdies. Bet jo šeima prižiūri dar kelias kapines.
Su V. Rimkumi važiuojame į Kipštus – netoliese esantį kaimą. Senosios Kipštų kapinės iškilusios ant įspūdingos kalvos. Jas juosia akmeninė tvora. Lygumų fone iškilusios kapinės daro įspūdį. Ir V. Rimkus stebisi: aplinkui jokio kalnelio, o čia – kalva. Svarsto, gal supilta?
Archeologinių tyrinėjimų metu čia buvo rasti įdomūs XVII-XVIII amžiaus radiniai, bylojantys krikščionybės paplitimą Lietuvoje.
Kai V. Rimkus su kaimynu A. Skirtausku pirmą kartą čia atvažiavo, kapinės buvo neįžengiamos. Seniūnijai pasiūlius darbus už socialinę paramą, vyrai ėmė tvarkyti kapines: išpjovė sužėlusius krūmynus, pašalino kelmus, šaknis, išvalė kapinių teritoriją. Padedant Kipštų kaimo gyventojui Raimondui Brunevičiui atstatė išvirtusius antkapius. Kapinių šlaite suformavo laiptelius.
Nenorėdami, kad sutvarkytos kapinės vėl užželtų, nuo 2012 metų jas prižiūri Rimkų šeima.
Vidūnas nori sutvirtinti griūvančias vartų kolonas ir jas sujungti metaline arka. Per vidurį arką puoštų čia surastas Saulės kryžius. Vyras pasakoja, kad metalo vagys kapinėse nepaliko ne tik vartų, bet ir kryžių ant antkapių, todėl labai džiaugėsi, kai, kasdami senų krūmynų šaknis, atrado Saulės kryžių.
Kai lankėmės Kipštuose, aplinkui kapines buvo išpjauti beveik visi krūmai, dalis medžių. V. Rimkus stebėjosi: kam kirsti klevus? Medžius ir dalį alyvų krūmų buvo palikę, kad puoštų kapines. "Gal kažkam reikėjo biokuro?" – rodydamas į didžiulį šakų kalną, svarstė vyras.
"Kaimas yra, bet žmogaus nėra"
Iš Kipštų važiuojame į Daugalaičius. Už kaimo – senosios kapinės. Jų statusas – riboto laidojimo, todėl čia kapai dar lankomi, matyti padėtų gėlių. Vidūnas surenka dirbtinių gėlių puokštes, vėjo neblokštas nuo kapo. Šias kapines jo šeima prižiūri nuo 2014-ųjų.
"Žmona pyksta, kam to reikia? Mūsų artimųjų kapai Meškuičiuose, o čia nėra nieko. Ateina ruduo, sakau: paskutiniai metai, rankų nebekišiu... Bet pavasarį ir vėl kalbinu žmoną: važiuojam pažiūrėti, nupjausime šakas, sutvarkysim", – pasakoja V. Rimkus.
Daugalaičių kapinėse jis irgi pažįsta kiekvieną centimetrą: šitą antkapį rado išlūžusį, todėl teko įbetonuoti, tas kryžius mėtėsi kapinėse, o su kunigo palaiminimu buvo pastatytas prie kapo, čia – kelmus pašalino, kad galėtų žolę nupjauti, ten – žydinčius bijūnus reikia pasaugoti.
Kartais rankos svyra, kai sulaukia replikų: "Sako, pasirink prioritetus: ar kryžius, ar kapinės, ar žolę savo kieme pjauti... Yra žmonių, kurie patys nedaro, bet labai mėgsta vadovauti..."
Kai kas jam priekaištavo ir dėl naujojo kryžiaus Barysių kapinėse: "Ką čia nori pavaizduoti? Kam čia cirkus darai?". V. Rimkus neslepia, kad yra jautrios prigimties, todėl pasiūlymas nepriimti replikų giliai į širdį, jį nustebina: "O jeigu jums taip širdį sužeistų?"
Dėl to, kad nebuvo suprastas, V. Rimkus nebevažiuoja prižiūrėti senųjų Mekių kaimo kapinių, nors anksčiau prižiūrėjo ir jas. Dabar kapinės želia, yra rausiamos gyvūnų, gal lapių – aplinkui matyti urvai.
Vyrui skaudu dėl griūvančio akmeninio kryžiaus prie Mekių. Ant kryžiaus išlikęs užrašas: "Žmogau, sustok, tu skubinies, mirtis vejas, o po mirties dievo teismas laukia. 1921 metai birželio 20". Tik ar kas nors sustoja? Bandė V. Rimkus su dviem vyrais kryžių pakelti, nepajėgė. Sako, reikėtų dar kelių stiprių vyrų jam atkasti ir atkelti. Bet juk Mekių kaime – ne vienas vyras?
"Kaimas yra, bet žmogaus nėra", – atsidūsta Vidūnas.
O seniūnija? Gataučių seniūnija skiria tik kuro kapinėms šienauti. Išlūžusius kryžius, suaižėjusius antkapius Rimkų šeima tvarko savo lėšomis, nuosava technika prižiūri kapinių teritorijas.
"Žmonės dar paerzina: apleistų kapinių yra – gal dar pasiimk?.. Ir tikrai, kam man viso to reikia?" – vis paklausia savęs Vidūnas.
Bet mintyse – nauji darbai: kaip restauruoti Kipštų kapinių Saulės kryžių, kaip pastatyti metalinę arką virš kapinių įėjimo. Žino, kad jo paaukotos dešimtinės neužteks.
"Vienas žmogus man pasakė: daryk gerus darbus, o pinigų atsiras", – sako V. Rimkus ir tiki, kad tai pildosi.