
Naujausios
Teatro ir aktoriaus misija – pažadinti jausmus
Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriui Sigitui Jakubauskui balandžio 15 dieną sukanka 60 metų. Scenoje vaidina beveik keturis dešimtmečius. Sukurti vaidmenys įvertinti ne vienu apdovanojimu, Vyriausybės kultūros ir meno premija. Publikos mėgstamas talentingas aktorius interviu „Šiaulių kraštui“ teigia, jog „sėkmė yra kruopelinė, sekundinė“, o teatro stebuklas įvyksta tyloje – pauzėje.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Jubiliejui – poezija ir muzika
– Ar švenčiate savo gimtadienius? Ką ruošiate jubiliejaus proga žiūrovams?
– Švenčiu – prisimenu, kada gimiau. Teatre šeštadienį rengiu jubiliejinį vakarą „Kambarys“ – bus tylus vakaras – poezija ir muzika. Skaitysiu Antano A. Jonyno eiles (iš A. A. Jonyno eilių rinkinio „Kambarys“). Tai jau trečias toks sugrįžimas prie jo poezijos, kuri man artima nuo jaunystės. Norisi apsvarstyti ir savo gyvenimą, pasidalyti jausmais, kokie jie buvo ir yra. Tai šventė ir savo sielai.
– Sakoma, jog sėkmė labai priklauso, ar reikiamu laiku atsiduri reikiamoje vietoje. Ar Šiauliai buvo ta vieta?
– Tai kad nelabai aišku, kaip tą sėkmę reikia vertinti? Šiauliai nebuvo nei išsvajota, nei tikėta vieta – tiesiog paskirta po studijų baigimo mūsų kursui.
1977 metais 12 aktorių atvažiavome dirbti į Šiaulių dramos teatrą. Tada buvo svarbiausia, kad buvome kartu visa kompanija. Mums patiko teatro žaidimas, ir mes žaidėme. Kūryba patiko, džiaugiamės, kad galime tai daryti. Tas žaidimas nėra toks paprastas – turi savo taisykles, bet per jį daug kas pasakoma.
Šiandien Šiaulių dramos teatre iš kurso likome tik keturi – Rima Krilavičiūtė, Antanas Venckus, Juozas Žibūda ir aš.
Per tuos beveik keturis dešimtmečius nesvarsčiau, kad galiu būti kažkur ne Šiauliuose. O aktoriaus sėkmė yra kruopelinė, sekundinė. Teatre tai laikinas dalykas. Lieki tik žiūrovų atsiminimuose.
– Ką teko patirti jūsų kartos aktoriams? Kuo jie išsiskiria?
– Daug virsmų teko patirti kaip kiekvienam žmogui. Bet džiaugiuosi, kad esu būtent tos kartos žmogus – ji išsiskiria romantizmu, o Lietuvoje teatro mokykla buvo ir yra stipri.
Aktorių kartos skiriasi tik savo požiūriu – tikslo dabar siekiama daug greičiau, o ar eini paviršiumi, ar ne, priklauso nuo asmenybės. Ir mes jauni nebuvome labai gilūs. Svarbiausia to siekti. Kartais to gilumo ir vyresniam trūksta.
„Kiekvienas vaidmuo – tavo dalis“
– Ar skaičiuojate, kiek vaidmenų sukurta? Kokius išskiriate?
– Neskaičiuoju. Daug vaidmenų numiršta. Vieni spektakliai gal išeina per anksti, kiti – per ilgai užsibūna. Bet išeina, ir skausmo nejaučiu.
Pačiam sunku vertinti savo vaidmenis. Kiekvienas iš jų yra tavo dalis, kūrybos etapas. Tie, kurie nelabai sėkmingi, neliko nei teatre, nei sieloje. Didesni vaidmenys prasidėjo nuo Kaino, Raspliujevo – režisieriaus Sauliaus Varno pastatytuose spektakliuose „Kainas“, „Tarelkino mirtis“. Važiuodavo jų pasižiūrėti ir iš Vilniaus, Kauno. Čia vėlgi yra kitų žmonių vertinimas.
Man, pavyzdžiui, yra svarbus Hamo vaidmuo režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus pastatytame spektaklyje „Žaidimo pabaiga“ pagal absurdo klasiko Samuelio Beketo pjesę. Bet ar jis visiems suprantamas? S. Beketas – didysis humanistas, kelia žmonių susvetimėjimo problemą, nors rašo taip, lyg neigtų žmogų.
Mane dažniausiai ne tiek racionaliai, kiek emociškai vaidmuo „užkabina“ jau nuo pjesės skaitymo. Užfiksuoji ir jau žinai, į kurią pusę eisi. Scenoje negalima save rodyti, per personažą rodai, ką jauti.
Žiūrovo reakcija, jo pojūtis – labai svarbu. Tik atrodo, kad yra siena tarp scenos ir žiūrovų salės. Pagrindinis dalykas yra tas bendras kvėpavimas. Kai tyloje įvyksta pauzė – yra kažkas nenusakomo, įvyksta susikalbėjimas be žodžių. Tai didžiausias teatro stebuklas.
– Bent du režisieriai yra sakę, jog Šiauliuose statė spektaklius, nes čia yra Sigitas Jakubauskas. S. Račkys taip rinkosi jus Šveiko vaidmeniui, A. Lebeliūnas – Duonkepio. Ir abu neapsiriko. Žiūrovams Šveikas paliko neišdildomą įspūdį, Duonkepys tebetraukia žmones į teatrą. O ką pačiam norėtųsi vaidinti?
– Režisieriai mato aktorius, žino, kaip jie dirba, ir ieško aktoriaus vaidmeniui. Aišku, ir Šveikas, ir Duonkepys – svarbūs vaidmenys mano karjeroje.
Bet kartais nebūtinai turi būti didelis vaidmuo, kad patrauktų ir patį aktorių, ir žiūrovą. Pavyzdžiui, režisieriaus V. V. Landsbergio spektaklyje „Iš gyvenimo vėlių“ – ten vaidmenų kaip ir nėra – bet yra žaidimas. Medžiaga lietuviška, traukia iš vaikystės emocinius impresionistinius jausmus.
Negalvoju, ką norėčiau vaidinti.
Jaunystėje apie Hamletą nesvajojau, labiau traukė A. Čechovo dramos – norėjosi suvaidinti dėdę Vanią.
– Publikai esate žinomas ir iš televizijos filmų. Vyresnė žiūrovų karta prisimena Dičių, dabar visiems žinomas Žolininkas iš „Naisių vasaros“. Ar smagu, kai esi atpažįstamas gatvėje?
– Negaliu teigti, jog nesmagu. Jeigu dėmesys nėra įkyrus, malonu, kai žmonės tave atpažįsta.
Vaistininkės perkant vaistus pajuokauja: „Kam žolininkui tos tabletės?“ Žaidimas persimeta iš ekrano į gyvenimą – tai žavu. Tik ne visi iš tiesų atsieja aktorių nuo jo vaidmens.
Bet nenori tokio populiarumo – nesifilmuok. Aktorių vaidinimas televizijos serialuose visaip vertinamas. Bet reikia suprasti, jog muilo opera – toks žanras, ir jo taisykles priimti.
„Naisių vasarą“ filmuojant buvo labai gerų dalykų. Tiesiog priaugi prie tų vietų, kuriose vyksta filmavimas, ir prie tų žmonių, su kuriais vaidinti – gyvenimas tarsi susidvejina. Iš vienos pusės, padejuoji, kad „vasaros buvo parduotos“, bet kai yra filmavimo pertrauka, jau kažko trūksta.
Nėra provincijos – yra provincialus požiūris
– Aktorius sostinėje ir aktorius provincijoje – ar yra skirtumas?
– Nežinau, nes niekada nedirbau sostinėje. Man atrodo, jog toks visuomenės skirstymas yra dirbtinis. Išpūstas burbulas – čia provincija, čia sostinė. Yra režisieriai, yra spektakliai, o aktoriai visur pajėgūs dirbti – nėra nė vieno, kuris atmestinai vaidintų. Mūsų teatre dirba aktoriai, suvažiavę iš visos Lietuvos, tikrų šiauliečių – tik keli. Aš pats – dzūkas.
Ar čia provincija, ar ne – tik nuo mūsų pačių priklauso. Esi šiaulietis, o to ano mūsų spektaklio nematęs, bet ateisi į teatrą, tik kai vaidins atvažiavę vilniečiai. Tai ar čia ne paties šiauliečio yra tokia provinciali pozicija?
Kitas dalykas, kad Vilniuje apie Lietuvą mažai galvojama. Aišku, kad teatrui veikti regione yra sunkiau nei Vilniuje. Ten spektakliai vyksta jau nuo antradienio, pas mus – savaitgaliais. Teatrams regionuose reikia didesnės valstybės paramos, bet gal kažkam atrodo, kad teatrų yra per daug?
Yra megapolis su kultūra, o kiti esą gali iki jo atvažiuoti – nepadorios tokios mintys. Norint išsaugoti savitumą, kaip tik reikia meną plėsti į miestelius, kaimus. Tokioje mažoje tautoje turime tiek daug atspalvių, o norime juos naikinti.
Gastrolių dabar negalime daugiau kaip trims dienoms išvažiuoti, o anksčiau trims savaitėms išvažiuodavome.
Apie teatro misiją ir gyvenimo ratą
– Kokia yra teatro misija pagal S. Jakubauską?
– Sukelti meno pojūtį. O kaip menas gali veikti? Jaudinti, kad atbustų žmogiški jausmai – gailestingumas, jautrumas. Gailestingumą galima įvairiai sukelti – net per žiaurumą.
Teatras yra menas, kuris čia pat kuriamas. Man režisieriaus ir aktorių bendrumas, orkestro žaismas scenoje yra žavus. Režisieriui, manau, yra žymiai sunkiau. Pastato spektaklį ir palieka. Nenorėčiau būti režisieriumi.
Kada teatro stebuklas atsiranda, nebūna aišku. Jis gali atsirasti ne premjeroje, o tik kelintą spektaktį vaidinant – kiekviena diena yra kitokia, gyvenimas eina ir spektaklis transformuojasi. Kine – nufilmuota, ir taškas, o teatre čia ir dabar vyskta tai, kas tave liečia, jaudina, kas tau yra atsitikę.
Bandžiau būti pedagogu, dirbau su studentais, bet suvokiau, jog tai visiškai atskiras amatas. Nors įdomu su jaunimu dirbti, ypač kai jie pajaučia kūrybos džiaugsmą.
O aktoriaus profesija yra gyvenimo būdas. Tik jaunystėje apie tai negalvoji. Kad aktoriaus profesija yra populiari, nieko nuostabaus. Visi tik gimę imame žaisti.
– Aktoriaus duona, kokia ji – saldi, karti?
– Visokia, ir šiaip menka. Sunku ją užsidirbti. Bet viską kompensuoja ta pauzė, ta tyla, kuri jungia aktorių ir žiūrovą. Jaunystėje pakylėja sulauktas pripažinimas, norisi šlovės, o vėliau ne tai yra svarbiausia. Svarbu bendrystė – turėti žmonių, draugų, su kuriais gali pafilosofuoti.
Šiauliai – mano miestas, bet Dzūkija traukia ir trauks. Anapilin išėjo tėvai, bet kasmet vasarą turiu į Dzūkiją nuvažiuoti nors porai dienų. Jeigu neišeina – negerai. Gal taip visiems yra – kai ratas pradeda apsisukti, jutimiškai traukia ten, kur gimei.
– Ar S. Jakubauskas – laimingas žmogus?
– Didžiąja prasme – taip. Kodėl ne? Laimė nuo akimirkų priklauso, nuo to, kaip pats į ją žiūri. Juk ir draugo sąvoka yra sąlyginė. Jeigu tu pats žmoguje draugo nematai, tai jo ir neturi.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
JUBILIEJUS: Aktorius Sigitas Jakubauskas švenčia 60-mečio jubiliejų – Šiaulių teatro scenoje beveik keturis dešimtmečius kuria vaidmenis, kurie jaudina ir džiugina žiūrovą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VAIDMUO: S. Jakubauskas – Senderis spektaklyje „Dibukas“ (režisierius Raimundas Banionis).
ĮVERTINIMAS: Sigitas Jakubauskas už Duonkepio vaidmenį spektaklyje „Duonkepio žmona“ (režisierius A. Lebeliūnas) teatro festivaliuose įvertintas kaip geriausias vyro vaidmens atlikėjas, tapo ir Auksinio scenos kryžiaus nominantu.
Apie aktoriaus kūrybą
1986 metais Sigitui Jakubauskui suteiktas Nusipelniusio artisto garbės vardas.
1996 m. – Kristoforo apdovanojimas už antraplanį vaidmenį (Sigitas Parulskis „Iš gyvenimo vėlių", rež. Vytautas V. Landsbergis).
2002 metais Rokiškio festivalio „Vaidiname žemdirbiams premija už geriausią vyro vaidmenį (Juozapas Šveikas spektaklyje „Juozapas Šveikas" Jaroslavo Hašeko romano motyvais, rež. Sigitas Račkys), 2010 metais – už geriausią antraplanį vaidmenį (Kaimynas, Marijos Lado „Labai paprasta istorija“, rež. Gytis Padegimas), 2011 metais – už pagrindinį vyro vaidmenį (Puntila, Bertolt Brecht „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, rež. Algimantas Pociūnas).
Tris kartus nominuotas šalies teatralų aukščiausiam apdovanojimui – atminimo ženklui Auksiniam scenos kryžiui.
Keturis kartus tapo Šiaulių miesto savivaldybės premijos laureatu.
2006 metais apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai".
2011 metais apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos teatrui ir kinui.