
Naujausios
Meno terapija karo zonoje
Ukrainoje netoli fronto linijos ties Mariupoliu šią vasarą beveik mėnesį savanoriavo Naujosios Akmenės muzikos mokyklos dailės mokytoja Rita Almanis. Ji vedė meno terapijos užsiėmimus daugiausia ikimokyklinio amžiaus vaikams. Taip pat ir kariškiams.
Tokia savanorė kariaujančioje valstybėje – pirmoji.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
R. Almanis pakvietė tarptautinio palaikymo bendrija „Kelias į svajonę“ sekretorė Inga Švendich. Organizacija įkurta grupės bendraminčių Lietuvoje ir Ukrainoje padėti kovojančiai Ukrainai.
Rusijai okupavus dalį Ukrainos teritorijų, iš ten su šeimomis į kitas šios valstybės vietoves yra pasitraukę daugiau kaip 200 tūkstančių vaikų, kurių daugumai reikalinga psichologo pagalba.
Tokiems vaikams atgauti dvasinę pusiausvyrą, susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą ir galėtų padėti akmeniškė – nusprendė I. Švendich. Ji pati, pasitraukus iš Ukrainos, dabar gyvena Naujojoje Akmenėje.
Kai mokytoja apsisprendė vykti į Ukrainą – išgirdo ne vieną stebintis: „Ar nebijai?“
„Pati apie tai nė nepagalvojau, o kita vertus, atrodė, būtų gėda – juk ten gyvena vaikai, tai kodėl aš turėčiau bijoti“, – sakė pedagogė.
Jai atrodė, kad apie pavojus gerai žino iš žiniasklaidos pranešimų, iš realybę patiriančių ukrainiečių paliudijimų internetu.
„Tačiau po to, ką pati pamačiau pajutau vietoje, tikrai iš anksto nebuvau suvokusi taip baisiai esant, – sakė akmeniškė. – Juk praktiškai kiekvieną dieną girdisi sprogimai. Dėl jų nuolatinio išgąsčio neliko, tačiau visalaik neramu. Dabar galiu sakyti: kol pati visko neišgirdau, nepatyriau – realiai nesuvokiau“.
Antai pajūryje šalia pliažo – spygliuotos vielos tvora, o šalia užrašas: „Stop, minos“. Ir žmonės kaitinasi saulėje šalia tų sprogmenų. Susitaikę su realybe.
Akmeniškė tebemena, kaip eidama Mariupolio gatvėmis išgirsti sprogimus, sustoji, o vietiniai nekreipia dėmesio.
Tokioje aplinkoje žmonės poilsiauja susėdę ant suoliukų, su mažais vaikais vaikštinėja parkuose.
Akmeniškė irgi prisitaikė. Kai vieną vidurdienį kelias minutes drebėjo namo sienos, pamanė: labai arti bombą numetė. Paskui sužinojo, kad patyrė žemės drebėjimą. Daugiau kaip 4 balų stiprumo.
Vėliau specialistai teigė: nedaug trūko, kad būtų ėmę griūti pastatai. Bet nebuvo panikos, niekas nepersigando, neišbėgiojo į gatves.
„Suprantu – juk negali visalaik sėdėti užsidarius baimėje, – sakė R. Almanis. – Žmonės toliau gyvena, nes ką daugiau daryti“.
Kokių nors patarimų, kaip saugotis pavojų mokytojai iš Lietuvos niekas nedavė. Pasidomėjo, kodėl mokyklose ant sienų nupieštos raudonos linijos, sužinojo – dėl saugumo. Tam, kad iki tiek pasilenktum bėgdamas, kai pradeda kaukti sirenos.
Vaikų dvasinę būseną atspindėjo akvarele sukurti kūriniai. Tamsios spalvos. Dažnai vaikai popieriaus lape dėlioja tik taškiukais, kiti tokie susikaustę, kad bijojo piešti ant viso popieriaus lapo.
Vietiniai pedagogai drąsindavo viešnią. Sakė, nekreipk dėmesio į tą berniuką, kad toks įsitempęs. Iš Donecko, matęs labai daug.
Per mėnesį Ukrainoje dailės mokytoja vedė meno terapijos užsiėmimus vaikų darželiuose, mokyklose, sanatorijose, dailės studijose.
R. Almanis nesiruošė kariškių terapijoms. Tačiau „Azovo“ bataljono kariai pakvietė į kareivinėse.
„Pirmą kartą turėjau auditoriją su daugybe uniformuotų, augalotų, barzdotų vyrų“, – mena pedagogė.
Vadas vėliau sakė, kad mažai kas būtų atėję pasakius, kad reikės piešti. Pranešė – atvyko menininkė iš Lietuvos.
Kai pasakojo apie Lietuvą – atsirado ryšys. Vyrai kvatojo, žiūrėdami nuotraukas su daugybe žmonių prie Baltijos jūros, kurioje vanduo nesiekia 20 laipsnių temperatūros. Sakė, kaip tokiame šaltyje maudotės, gal kaip ruoniai.
Kariai liejo akvareles. Keliolika atrinkta parodai Naujosios Akmenės kultūros rūmuose.
Sunkiau sekėsi tarp „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojų.
„Nesigilinau į tuos dalykus, bet kaip supratau, „Azovo“ pulkas yra remiamas verslininkų, turįs neblogas sąlygas, atrodytų, panašiai, kaip mūsų šalies kariuomenėje, – sakė R. Almanis. – Tuo tarpu „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojai yra susibūrę iš liaudies. Įsikūrę nušiurusiuose pastatuose, apranga ne kažin kokia. Jiems maistą suveža civiliai gyventojai. Kovotojai atrodo pavargę, įsitempę“.
„Tik dalis jų liejo akvarele, o kiti lyg atsargiai, lyg įtariai žiūrėjo, – mena R. Almanis. – Galima įvairiai spėlioti, bet manau, kad jie labai pavargę nuo tokio gyvenimo“.
Namo grįžusi R. Almanis kitaip ėmė vertinti gyvenimą.
„Pagalvojau apie savo turimas problemas ir supratau, kad aš neturiu problemų, – sakė R. Almanis. – Net nebeištveriu, kai man kokia draugė ima pasakoti, kaip jai blogai. Sakau: „Nutilk, nes tu neturi problemų.“
Sako, tegul nuvažiuoja prie Mariupulio. Nė nereikia fronto linijos. Pakanka netoliese pabuvoti. Kur šeimose žūsta vyrai – tėvai ar sūnūs. Bet visi kiti privalo toliau gyventi ir kariauti už savo laisvę. Nes kito pasirinkimo nėra.
Autoriaus nuotr.
Naujosios Akmenės muzikos mokyklos dailės mokytoja Rita Almanis į Ukrainą važiavo teikti meno terapiją vaikams, kad jie patirtų džiaugsmą.
Iš kariaujančios Ukrainos grįžusi Rita Almanis pastebi: „Lietuvoje lyg pavargome stebėti ukrainiečių karą, o jie vis kariauja. Atrodo, kaip jie gali nepavargti. Bet ar mes taip išlaikytume – kyla klausimas“.
„Kai mačiau, kaip žmonės lyg nebegirdi karo sprogimų, to irgi lyg išmokau, bet kitą akimirką vis tiek ateidavo baimė – juk baisumai vyksta čia ir dabar“, – sakė Rita Almanis.
Asmeninio archyvo nuotr.
R. Almanis užsiėmimuose su darželinukais vieną dieną padėjo vietinis dailininkas Nikolajus Ševčenko, kuris ketina atvykti į Naująją Akmenę nutapyti paveikslą ant sienos.
„Azovo“ pulko kariai liko nustebinti meno terapijos užsiėmimo kareivinėse.
Pajūryje pliažas baigiasi spygliuotos vielos tvora, už kurios – minos.
Mariupolyje gyvenimas eina, atrodo, įprasta vaga, nors girdėti 20 kilometrų atsklindantys sprogimų garsai.