Naujausios
Centras valdo, pakraščiai traukiasi
Šiaulių regiono situacija sudėtinga: ir dėl emigracijos, ir dėl mažų investicijų, ir dėl nežinios, kaip regioninę politiką vykdys naujoji valdžia.
„Dešimt-penkiolika metų apie tai kalbame, – sako Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas. – Kasmet aukštuosius mokslus baigia 20–30 tūkstančių absolventų, bet kur jie yra? Dingsta iš Lietuvos. Kviečiu, atvažiuokite į Akmenę, mokėsime po 1000 eurų algos – nevažiuoja.“ Apie regiono situaciją ir ateitį kalbėta konferencijoje „Verslo situacija bei verslumas Šiaulių regione – dabartis, iššūkiai, aktualijos ir perspektyvos“.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Regionų skirtumai nemažėja
Minint Tarptautinę verslo dieną Šiaulių verslo inkubatoriuje surengta konferencija, kurioje regiono merai, asocijuotų verslo struktūrų atstovai, akademinės bendruomenės atstovai klausėsi mokslininkų pranešimų ir diskutavo.
Šiaulių universiteto mokslininkė dr. Kristina Matuzevičiūtė pristatė tyrimą, kuriame lyginama Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionų situacija ir pokyčiai per 2004–2014 metus.
Didžiausias ekonominis augimas – Vilniaus, lėčiausias – Šiaulių. Tik po 2009 metų krizės Šiaulių regionas atsigavo sparčiausiai, nors jo nuosmukis buvo didžiausias. Tiesioginės užsienio investicijos augo sparčiausiai, bet santykinai išliko mažiausios tarp penkių regionų. 53 procentai užsienio investicijų tenka pramonei, kuriančiai didžiausią pridėtinę vertę.
Šiaulių regione darbo užmokestis pats mažiausias. Nepaisant to, 1 euras pridėtinės vertės sukuriamas santykinai brangiai.
Regione veikiančios įmonės sudaro 8,3 procento visų šalies įmonių. Rodiklis pagal ūkio subjektų skaičių 1000 gyventojui – mažiausias, palyginti su kitais didžiųjų miestų regionais.
Šiaulių regionas 2004–2015 metais neteko daugiausiai gyventojų – jų sumažėjo per 20 procentų. Kasmet vidutiniškai išvyko po 12 tūkstančių.
„Panevėžio ir Šiaulių regionuose labiausiai auga ir gyventojų senatvės koeficientas, – sakė K. Matuzevičiūtė. – Reikia galvoti, kaip įtraukti į verslą pagyvenusius žmones. Problema, kad regione daug gyventojų, turinčių žemiausią išsilavinimą.“ Jie sudaro 13 procentų ir jų dalis, palyginti su kitais regionais, yra didžiausia.
Mokslininkė teigė, jog dar pakanka darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu (23 proc.) ir vidutiniu (64 proc.), bet aukštos kvalifikacijos darbuotojų jau stinga.
Pusė bedarbių iki 25 metų neturi jokios kvalifikacijos.
„Regionas ir miestas yra neišnaudoto potencialo, sąlygos verslui yra – gera infrastruktūra, veikia pramonės parkas, sukurta laisvoji ekonominė zona, – apibendrino K. Matuzevičiūtė. – Bet dėl investicijų pritraukimo reikia įsikišimo valstybės ir savivaldybių lygmeniu.“
Jos išvada – regionai, kurie augo, o ypač Vilniaus, ir toliau auga. Regioninė politika kalta, kad regionų atsilikimas nemažėja.
Patrauklesnis – tarp pasienio regionų
Šiaulių regionas lygintas ir kitu kampu – kaip pasienio regionas. Ineta Zykienė, VšĮ „Projektų valdybos centras“ konsultantė, KTU ekonomikos programos doktorantė, akcentavo didžiųjų miestų svarbą. Jie regionus veda ir formuoja plėtros kryptis.
Konkurencingumui įgyti reikia ir patrauklios investicijoms aplinkos, ir gebėjimo valdyti turimus išteklius – žemę, kapitalą, įmonių kompleksą.
„Gebėjimas valdyti – jungti savivaldą, mokslą, verslo sektorių, tada įgyjamas pagreitis, – sakė I. Zykienė. – Kaip pritraukti investicijas? Gebėti parduoti vietovę – miestas siūlo savo vartotojus investuotojui. Todėl reikia apsibrėžti, į ką orientuojamasi.“
Šiaulių regionas yra lyderis pagal vieną pagrindinių kriterijų – gyvybingą bendruomenės veiklą.
„Tai yra stimulas kurti gerovę gyventojams kartu su verslu, – aiškino tyrėja. – Šiauliai tuo atžvilgiu geriausiai vertinami.“
Šiauliai lyderiai ir pagal patrauklumo aspektą, miesto žinomumą ir išteklių vertinimą.
Panevėžys visus lenkia pagal verslo įmonių rezultatus ir vietinės rinkos perkamąją galią (dėl didesnio darbo užmokesčio).
Merai laukė receptų
Akmenės rajono mero Vitalijaus Mitrofanovo nuomone, valstybės finansavimą studijoms gavę studentai turėtų „atidirbti“ valstybei 3 metus, nes dabar į Akmenės rajoną atvažiuoti dirbti nenori.
V. Mitrofanovas dalijosi patirtimi, jog strateginiame plane nepavyko išsikelti tikslo, kad rajone gyventų 30 tūkstančių gyventojų (dabar yra vos per 20 tūkstančių). Ekspertai nepritarė.
Šiaulių pramonininkų asociacijos tarybos narys Rolandas Gabrielaitis pabrėžė, jog ne vien užsienio investicijos svarbios.
„Regione vidaus (vietos kapitalo) investicijos didžiausios Lietuvoje, – akcentavo jis. – Merai rūpinasi gatvėmis, aikštėmis – tai gerai, verslas valdžiai gal ir nepasakys, ką daryti, bet reikia dialogo. Ir čia sėdime užpakalyje“ (prie apvalaus stalo verslininkams vietos neatsirado – red. past.).
Asociacijos „Klaipėdos regionas“, kurios narės yra visos šio regiono savivaldybės, direktorė Klaudija Kionies pasidalijo konkrečiu „receptu“.
2011 metais buvo įkurta regiono asociacija, kuriai vadovauja Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Ji atstovauja regionui ir tarptautinėse organizacijose, mezga partnerystės ryšius.
„Apsibrėžėme, kas esame, ir nustatėme esminius strateginius dalykus – turizmo plėtra regione, bendro įvaizdžio formavimas ir bendrų interesų atstovavimas, – sakė asociacijos direktorė. – Regioną pirmiausia reikia identifikuoti, aiškios regioninės politikos nebuvimas stabdo daug dalykų.“
Konferencijoje prisiminta, jog Šiaulių regiono savivaldybės panašiam tikslui buvo įsteigusios Šiaulių regiono plėtros agentūrą. Bet ji numarinta, „užkrovus“ daugiabučių renovaciją ir nevykusius Šiaulių miesto projektus.
Valdžia – viskas, žmogus – bereikšmis
„Bijau, kad jokių receptų neturiu“, – sakė hab. dr. Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, kalbėjęs tema „Gyvenimas toliau nuo centro: ar įveiksime posovietinį postkolonializmą?“
Jo žodžiais, „posovietinė situacija įcentrizmą dar labiau padidino ir sostinę pavertė ikona.“ Prisiminė Norvegijos mokslų tarybos prieš dešimtmetį padarytą analizę ir siūlymus decentralizuoti Vilnių.
„Dėl užsidarinėjančio Šiaulių „Nuklono“ siūlyta – perkelkite fizikos puslaidininkių institutą, turėsite inteligentijos centrą – nieko nebuvo“, – sakė profesorius.
Aišku, kad regionus reikia sieti savivalda, ją stiprinti, bet vos išspausti tiesioginiai merų rinkimai.
Posovietinio postkolonializmo esmė – žmonių nureikšminimas.
„Valdžia žmonių negirdi, centro susireikšminimas, jo galia yra viskas, o žmonės – bereikšmiai. Nebent jie veržiasi save įgyvendinti valdžios jėgų centre“, – teigė E. Aleksandravičius.
Žmogus negali ištverti savo nereikšmingumo ir veržiasi iš gimtųjų vietų. Profesorius svarstė, gal pasiblaškę po pasaulį atsipeikėsime nuo centrų vilionės?
„Lenkijoje jau dešimt metų niekas nesigiria, kad gyvena Varšuvoje, – sakė profesorius ir paragino: – Mąstykime globaliai, veikime lokaliai. Gyvenkime Kurtuvėnuose ir dirbkime pasauliui.“
Senstanti visuomenė – ką daryti?
„Gyvename senų žmonių pasaulyje – su tuo susiduria visos Vakarų šalys“, – sakė pranešėjas Gintaras Grachauskas.
Jis visuomenės senėjimo problemą įvardijo, kaip pagrindinę, lemiančią ir ekonominius, ir socialinius procesus.
Lietuva per karus praradusi 25 procentus gyventojų, o per nepriklausomybės laikotarpį – 23 procentus.
Rusija karo metais netekusi 20 milijonų gyventojų, o iki 2030 metų susitrauks dar 18 milijonų. Vokietijoje darbingų žmonių iki 2025 metų sumažės 14 procentų, o iki 2050 metų – 25 procentais.
Lietuvoje 1 pensininkui dar tenka 2 ekonomiškai aktyvūs žmonės. Bet jeigu skaičiuojami visi išlaikytiniai – ir vaikai, ir pensininkai, ir kaliniai – tai šis rodiklis jau yra tik 0,96 dirbančiojo.
„Politinis elitas nė nenori girdėti tos problemos“, – sakė pranešėjas.
Jis pacitavo iš vieno vokiečio ministro išgirdęs, jog politikas – tai sapnų direktorius, kuris nė nenori, kad žmogus atsibustų, nes pamatys košmarą.
G. Grachausko nuomone, reikia nestandartinių sprendimų ir palygino: „Elektra ne dėl to atsirado, kad buvo tobulinama žvakė.“
Japonai, pavyzdžiui, dėl senėjančios visuomenės įvardija tokios perspektyvos variantus: ramiai leisti užgesti nacijai, kurti robotų visuomenę, susitaikyti su zombių visuomene.
„Zombizmo jau yra ir Lietuvoje“, – tikino pranešėjas.
Konferencijoje įvardytos išeitys – įtraukti į verslą pagyvenusius žmones, skatinti mokymąsi visą gyvenimą. Universitetai turi ne tik išleisti absolventus, bet nuolat su jais palaikyti ryšį, rengti mokymosi visą gyvenimą programas. Siūlyta patirtį jungti su jaunystės entuziazmu.
Mokslininkų klausėsi (iš kairės) Kelmės rajono meras Vaclovas Andrulis, Pakruojo rajono meras Saulius Gegieckas, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.
Dainiaus LABUČIO ( Elta) nuotr.
Profesorius Egidijus Aleksandravičius teigė, jog sostinė paversta ikona: „Neoliberali laikysena valdžios ir turto centrą daro stiprų, valdžia – viskas, o žmonės – bereikšmiai.“
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Dr. Kristina Matuzevičiūtė, Šiaulių universiteto mokslininkė, pristatė regiono ekonomines ir demografines tendencijas.
