Naujausios
Ramus sportas šaudymas
„Aleks, kodėl tau patinka šaudymas?“ – savo auklėtinės klausia šiaulietis šaudymo treneris Mantas Bakas. „Nes tai – ramus sportas“, – atsako į taikinį nusitaikiusi mergina.
Daugiau kaip pusė M. Bako auklėtinių – merginos. Kuo užburia ši sporto šaka, ar visi gali ja užsiimti, kalbamės su dabar jau vieninteliu šaudymo treneriu Šiaulių mieste.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Vaikų stygiumi nesiskundžia
Kai kurių sporto šakų treneriai padejuoja, kad sunku surinkti grupes. M. Bakui auklėtinių netrūksta. Per septynerius metus, kiek dirba treneriu, dar nė karto neteko vaikščioti po mokyklas ir kviesti vaikus ateiti. Vaikai jį patys susiranda. Ir pasilieka.
Treneris dirba „Romuvos“ progimnazijoje kūno kultūros mokytoju, iš šešiolikos auklėtinių – vienas yra „romuvietis“.
Šaudymo treniruotes vaikai gali lankyti nuo pirmos klasės, bet treneris pastebėjo, kad geriausia, kai berniukai ateina būdami trečiokai, o mergaitės – ketvirtokės.
Dieną, kai lankėmės krepšinio akademijos „Saulė“ rūsyje įsikūrusioje šaudykloje, treniravosi keturi vaikinai ir mergina.
„Čia per daug nereikia žmonių, nes kiekvienam reikia ginklo, šovinių, aprangos. Mes turime keturis šaudymo langus, vadinasi, gali dirbti keturi sportininkai. Ką kiti veikia tuo metu? Yra įvairių pratimų. Mokomės kvėpavimo technikos, ištvermės. Reikia ir ginklą susitvarkyti, išvalyti. Ideali treniruotė yra su aštuoniais vaikais“, – sako M. Bakas.
Siekiantys aukštų rezultatų sportininkai treniruojasi 3–4 kartus, „vidutiniokai“ – 2–3 kartus, jauniausieji – 2 kartus per savaitę. „Prieš varžybas skelbiama visuotinė „mobilizacija“, – juokiasi treneris.
Individualus sportas
Šaudymas – individualus sportas. Pirmiausiai kovoji pats su savimi. Labai svarbi psichologinė savijauta prieš startą.
„Yra kelios būsenos, kurias patiria sportininkai prieš startą: startinis drugys, startinė agresija ir startinė apatija. Šauliui pati blogiausia būsena yra startinis drugys, o pati geriausia turbūt – startinė apatija, kai nejauti visiškai nieko“, – pastebi treneris.
Savo auklėtinius M. Bakas stengiasi kuo geriau pažinti, kad žinotų, kaip juos nuteikti prieš varžybas. Vieną reikia šiek tiek paerzinti, kad išsijudintų, prie kito geriau nelįsti. Vienas trenerį nori „jausti“ visą startą šalia, o kitam net trenerio buvimas šalia trukdo.
Varžybose sportininkai gauna tam tikras užduotis, nes ne visi startai yra svarbiausi. Pavyzdžiui, 40 šūvių atlikti varžybose skiriama viena valanda, ir sportininkui treneris gali skirti užduotį šūvius paleisti per 40 minučių – nei ilgiau, nei trumpiau. Mat yra sportininkų „greitašaudžių“, o yra tokių, kuriems skirto laiko vos pakanka.
„Pataikyti visi moka, bet esmė yra išlaukti, nešauti blogo šūvio, o iššauti gerą“, – sako M. Bakas.
Treneris taip pat moko taikytis į taikinį dar tris sekundes po šūvio arba tris sekundes prieš šūvį – užsimerkti ir stabiliai išlaikyti ginklą.
Kaip ir kiekviename sporte, šaudyme labai svarbios treniruotės. Vieną taiklų šūvį gali paleisti visi, o štai padaryti taiklių 20, 40 ar 60 šūvių – jau yra ką veikti.
Šaudymo varžybas stengiamasi padaryti kuo patrauklesnes žiūrovams, todėl dideliuose čempionatuose virš šaulių kabo ekranai, kuriuose žiūrovai mato taikinius, skamba muzika ir sirgaliai gali triukšmingai palaikyti savo favoritus. Tačiau šauliams tokiomis sąlygomis susikaupti nelengva.
„Vaikus mokau, kad atėjus šaudyti reikia užsidėti tarsi gaubtą, kad nieko negirdėtum, nematytum ir nejaustum, kas dedasi aplink“, – sako treneris.
Apranga
Šauliai treniruojasi ir varžybose dalyvauja vilkėdami specialią aprangą. Gera apranga padeda pasiekti gerų rezultatų. Naujas švarkas, kelnės, pirštinės ir batai kainuoja apie 1 000 eurų. Dėvėtą galima nusipirkti perpus pigiau.
Sporto mokykla „Dubysa“ aprangų turi nedaug ir viena tenka dalintis dviem trims vaikams, kai kurie turi įsigiję nuosavas.
„Viską taupome, nieko neišmetame, – sako treneris ir rodo rudą odinę striukę, kurią vilki vienas jo auklėtinis. – Buvo mano asmeninė. Su ja treniravausi aštuntoje klasėje. O dar kiek vaikų iki manęs ją vilkėjo!“
Kita trenerio auklėtinė vilki raudoną šiuolaikiškesnę striukę.
„Ši buvo pirma mano profesionali, vakarietiška striukė, kurią parsivežiau iš Vokietijos, nes supratau, kad su senom odinėm striukėm aš tolstu nuo savo varžovų, tik ne į tą pusę. Šiai striukei apie 20 metų, ji labai geros kokybės. Merginos su ja pasiekia labai neblogų rezultatų“, – pasakoja M. Bakas.
Trenerio auklėtinis Deividas Dryža aprangą užsisakė pagal savo individualius išmatavimus. Ji pasiūta Lenkijoje, Lietuvoje niekas tuo neužsiima. M. Bakas sako, kad Lietuvoje, matyt, siuvėjams neapsimoka, nes per maža rinka.
Treneris rodo iš tvirtos medžiagos pasiūto švarko detales. Ant alkūnių paminkštinimai, ties alkūnės linkiu iš vidinės pusės įsiūta plonesnė medžiaga, kad sulenkus ranką neužsispaustų kraujagyslės. Švarkas tvirtai susisagsto, taip stabilizuodamas nugaros raumenis ir judesius. Švarko šonai – iš neslidžios medžiagos, kad įsirėmus alkūnė neslidinėtų. Ant nugaros – laikikliai kortelei su šaulio vardu ir pavarde ar numeriu. Ant vieno peties yra specialus diržas, kuris esant reikalui suveržiamas, kad rankai būtų patogiau.
Kairė pirštinė yra plona, ji skirta tik tam, kad delnas nedrėgtų, kita – stora odinė. Batai yra su auliuku ir lygiu nelinkstančiu padu, kad šaudant klūpant ant vieno kelies ar stačiomis, čiurna būtų stabilioje padėtyje, o pėda nevargtų, neužsispaustų. Mat šaudyti sportininkams kartais tenka valandą ir ilgiau. Kelnės – ilgu liemeniu, plačios, su paminkštinimais keliams.
„Čia nieko negali prisigalvoti, yra taisyklės ir jų turi laikytis. Nuvažiavus į varžybas visada yra apžiūrima sportininko apranga ar nėra neleistinų detalių“, – sako treneris.
Ginklai ir taikiniai
Sportininkai šaudo dviejų rūšių ginklais: pneumatiniais ir mažo kalibro. Sporto mokykla turi tik vieną pneumatinį ginklą, kitais leidžia naudotis sportininkų partneris – įmonė „Oksalis“.
„Mažo kalibro ginklų turime daugiau. Stengiuosi, kad kiekvienas turėtų savo ginklą, – sako treneris ir rodo du merginoms priklausančius šautuvus, kuriuos jos nusišveitė ir persidažė. – Nors jie seni, dar sovietiniai, bet neužmušami.“
Pneumatinis ginklas sveria apie 5 kilogramus. Kuo jis sunkesnis, tuo geriau – mažiau virpa rankose. Ginklus sportininkai dar pasunkina specialiais svareliais, kurių įsigyja autoservise. Visgi ginklas negali sverti daugiau kaip 5,2 kilogramo. Ir svareliai negali būti priklijuoti bet kur. Jeigu ginklas neatitiks reikalavimų, negalėsi dalyvauti varžybose.
Treniruočių metu sportininkai dažniausiai naudoja spausdintus popierinius taikinius, tačiau varžybose yra naudojami specialūs, kuriuos atpažįsta aparatas ir automatiškai suskaičiuoja taškus. Kartais sportininkai ir treniruočių metu naudoja šiuos taikinius, kad varžybų metu mokėtų su jais elgtis.
Vienas toks taikinukas kainuoja 4 centus. Atrodo, nedaug. Bet kai paskaičiuoji, kad vienam sportininkui per varžybas tokių reikia bent 20-ies, o vaikų yra 10, susidaro nemaža suma.
Treneris taupo taikinukus. Kulkų padarytas skylutes užklijuoja popieriumi ir užtušuoja juodai. Tokį „restauruotą“ taikinį galima panaudoti dar bent kartą.
Šovinių kiekis taip pat ribotas. Kartais sportininkas per treniruotę iššauna tik tris kulkas, kartais, jeigu ruošiasi svarbioms varžyboms, – daugiau kaip 60, tačiau dažniausiai – gerokai mažiau.
Treneris nelinkęs dramatizuoti sudėtingų darbo sąlygų: „Su tuo, ką turim pastaruosius beveik 30 metų, mes labai neblogų rezultatų pasiekėme. Kiekvienoje amžiaus grupėje turime bent po prizininką.“
Iš dabartinių M. Bako auklėtinių trys yra Lietuvos rinktinės nariai – Gabrielė Lukašavičiūtė (jaunučių) ir jauniai Kornelija Račkauskaitė bei Donatas Deksnys.
Treneris
Iki šių metų sausio sporto mokykloje „Dubysa“ dirbo du treneriai – M. Bakas ir Ričardas Tarbūnas, šiam darbui paskyręs daugiau kaip 40 metų ir šiemet išėjęs į pensiją R. Tarbūnas buvo ir M. Bako treneris.
Į šaudymo būrelį M. Baką septintoje klasėje nusivedė draugas.
„Turbūt kaip ir daugelis nustebau, kad yra toks būrelis. Įsivaizdavau, kad čia ateini tik pašaudyti. Iš pradžių negalvojau, kad tai bus sportas. Pabandžius, pataikius, tai diplomą gauni, tai į varžybas nuvažiuoji. Paskui pradedi siekti rezultato, pradedi norėti pergalių, o kai jos atsiranda, norisi jas pakartoti“, – pradžią prisimena M. Bakas.
Šiaulietis ne kartą tapo Lietuvos šaudymo čempionu yra iškovojęs Lietuvos taurę.
Baigęs mokyklą dar metus sportavo Šiauliuose. Vėliau dar ketverius metus sportavo Kaune studijuodamas Kūno kultūros ir sporto akademijoje. Po studijų Lietuvos šaudymo rinktinės treneris šiaulietį pasikvietė dirbti į Alytų, kuriame dirbo ir sportavo dvejus metus.
Grįžęs į Šiaulius nuo pedagoginio darbo buvo nutolęs, bet prieš aštuonerius metus įsidarbino mokykloje kūno kultūros mokytoju, o dar po metų gavo pasiūlymą dirbti šaudymo treneriu.
„Turbūt kiekvieno kūno kultūros mokytojo svajonė yra dirbti ir treneriu“, – sako M. Bakas.
Treneris kasmet rengia tradicinį kalėdinį šeimų turnyrą.
„Šiandien labai daug reikia bendrauti su tėvais, – sako treneris. – Kai vaikai dar buvo nedideli, norėjau, kad atsivestų tėvus, parodytų, ką jie čia daro, kuo gyvena. Dabar tokį renginį darome kasmet, šaudome kelių rūšių ginklais, atsiranda azartas, noras laimėti. Tėvai pamato, kad čia nėra taip lengva.“
Pasak M. Bako, ne visi vaikai į šaudyklą ateina siekti rezultatų, kitiems tiesiog patinka čia būti, praleisti laisvalaikį.
„Nė vieno neišvarau ir neišvarysiu. Čia esame kaip šeima“, – sako treneris.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Mantas Bakas šaudymu susidomėjo septintoje klasėje.
Sportininkas Deividas Dryža vilki nauju šaulio kostiumu, kuris buvo pasiūtas pagal individualius išmatavimus. Speciali apranga šauliui padeda pasiekti geresnių rezultatų, todėl svarbi kiekviena jos detalė.
Šaudykloje yra keturi šaudymo langai ir vienu metu gali dirbti iki keturių sportininkų.
Kai šaudymo langai užimti, sportininkai daro kitus pratimus, pavyzdžiui, lavina ištvermę, mokosi taisyklingo kvėpavimo ir laikysenos.
Ne mažiau svarbi treniruotės dalis – ginklo valymas.
Į už 10 metrų esantį taikinį nėra sunku pataikyti, sunkiausia – paleisti šūvį tiesiai į „dešimtuką“. Be to, varžybose vieno taiklaus šūvio nepakanka, tokių turi atlikti 20, 40 ar 60.
Odinės šaulių striukės skaičiuoja jau trečią dešimtį.
Šauliai mokosi šaudyti iš įvairių padėčių – stačiomis, gulomis arba klūpant.