Angelo dūdelės melodija

Prie lan­go

Pro ne­di­de­lės vir­tu­vės lan­gą – drėg­nas kie­mas, kur nuo lai­ko ir gam­tos pa­juo­du­sios me­džio skulp­tū­ros, so­dy­bos sta­ti­niai. Akys nu­bė­ga tven­ki­nė­lio, kal­ve­lių ir miš­ko link. Prie lan­go, už ne­di­de­lio sta­lo – mie­liau­sia Vy­to Jau­gė­los vie­ta. Ant pa­lan­gės ke­lio­li­ka kal­tų kal­te­lių, pra­dė­ta skap­tuo­ti ąžuo­li­nė len­ta kry­žiui ar kop­lyts­tul­piui.

„Čia sė­du, čia ka­vos iš­si­ver­du. Apei­ni vi­są tro­bą, ieš­kai, kur ga­li dar­buo­tis, kur ga­li sė­dė­ti, ga­li kny­gas skai­ty­ti. Tai čia ta vie­ta, ki­tur – ne, – aiš­ki­na. Ir li­gas vir­tu­vė­lė­je prie lan­go iš­si­gy­do. – Bū­na, skau­da strė­nas. Sa­kau joms: na, ru­pū­že, skau­dė­sit – tai nuei­siu, tab­le­čių suė­siu, nu­sto­kit skau­dė­ti. Iš­si­gąs­ta ir ne­bes­kau­da. Gal­vo­ju, ką tam dak­ta­rui pa­sa­ky­siu, aš­tuo­nias­de­šimt su zga­kom me­tų, į se­ną su... ę nau­jų dan­tų nie­kas ne­su­ka­li­nės.“

Jau­gė­la – sod­raus žo­džio ne­sto­ko­jan­tis, links­mų, skvar­bių akių, šmaikš­tau­jan­tis, pa­si­šai­pan­tis – pir­miau­sia iš sa­vęs. Ir iš vi­suo­me­nės ydų. Me­tai ir gy­ve­ni­mo pa­tir­tis jam tai lei­džia da­ry­ti. Tar­si nuo kal­ve­lės – pri­si­mi­ni­mų, nu­ti­ki­mų de­ta­lės, tik­ros ir pa­grą­žin­tos is­to­ri­jos.

Kiek­vie­nam grie­kui – po kry­žių

Vy­tas Jau­gė­la – pla­čiai Lie­tu­vo­je ži­no­mas tau­to­dai­li­nin­kas, dro­žė­jas, ta­py­to­jas, daug kar­tų pa­gerb­tas įvai­rio­se pa­ro­do­se. Jo dar­bai pa­skli­dę ša­ly­je ir po pa­sau­lį, mu­zie­juo­se, pri­va­čiuo­se rin­ki­niuo­se. Di­des­nės skulp­tū­ros, kry­žiai ženk­li­na kryž­ke­les, šven­to­rius, na­mų ir at­ku­ria­mų dva­re­lių kie­mus. Du kar­tus no­mi­nuo­tas Auk­so vai­ni­kui: įver­tin­tas tre­čio­sios ir ant­ro­sios vie­tos dip­lo­mais.

„Kai­mo kler­kiui tai – di­de­lis pa­sie­ki­mas, juk ne vie­nas toks Lie­tu­voj te­su. Nei to auk­so vai­ni­ko man rei­kia, no­ri­si pa­da­ly­vau­ti tarp tų žmo­nių, dro­žė­jai to­kie nuo­sta­būs...“

Meist­ras juo­kau­ja, kad jo kry­žiai ne tik puo­šia, bet ir kaip ko­kie ait­va­rai gė­ry­bių su­ne­ša. An­tai pa­da­rė vie­nai me­di­kei kry­žių – ji ar jos ar­ti­mie­ji iš­lo­šė dži­pą.

„Ju­bi­lie­jaus pro­ga baž­ny­čiai pa­dir­bau kry­žių. Kle­bo­nas klau­sia, kiek sko­lin­gas. Ne, sa­kau, ei­si per kai­mą au­kas rink­da­mas, tai sa­kys: ar­gi tam prie­tran­kai dar pi­ni­gų trūks­ta. Bu­vo šven­tė, pri­si­rin­kę žmo­nių, kle­bo­nė­lis pa­dė­ko­jo, ir ant šir­dies ge­riau pa­si­da­rė.“ Sa­ko, kad šim­tui sa­vo grie­kų tu­ri po kry­žių pa­da­ry­ti, koks dvi­de­šimt jau yra...

Tu­ri pei­liu­ką – iš­si­drožk

Ant sie­nos – bran­giau­si V. Jau­gė­los šei­mos ženk­lai. Tė­vų, žmo­nos Zu­za­nos, prieš keletą metų išėjusios Amžinybėn, nuo­trau­kos, ap­do­va­no­ji­mai. Kny­gos, dai­lės al­bu­mai, nu­miz­ma­ti­kos rin­ki­niai ir gau­si pieš­tu­kų ko­lek­ci­ja – su­ve­ny­rai, lauk­tu­vės iš pla­taus pa­sau­lio.

Čia ir – sū­naus Ar­tū­ro su­dė­lio­tas gi­mi­nės me­dis. Šak­nys – Kė­dai­nių kraš­te. Tė­vas jau­nys­tė­je var­go­na­vo, bet bal­so mu­ta­ci­ja ne­be­lei­do gie­do­ti, to­dėl te­ko sto­ti į mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją. Meist­ras pa­sa­ko­jo, kaip jo tė­vas Klan­giuo­se, prie Ne­mu­no, kar­tu su Pet­ru Cvir­ka ėjo į tą pa­čią mo­kyk­lą, bet ne vie­no­je kla­sė­je.

Vy­tas gi­mė Ra­sei­nių vals­čiu­je. Ar­tė­jant fron­tui, vo­kie­čiai lie­pė ke­liau­ti, kur akys ma­to. Ap­sis­to­jo pas ma­mos bro­lį Ši­la­lės ra­jo­ne, o kai, ka­rui nu­dun­dė­jus į Va­ka­rus, grį­žo, so­dy­ba bu­vo su­de­gu­si.

Iš­tuš­tė­ju­sia­me Klai­pė­dos kraš­te rei­kė­jo mo­ky­to­jų – taip šei­ma at­si­dū­rė Ru­kuo­se, tarp Sto­niš­kių ir Pa­gė­gių, kur sto­vė­jo iš­puo­se­lė­ta vo­kiš­ka mo­kyk­la. Mies­te­lį ką tik bu­vo pa­li­ku­si so­vie­tų ka­riuo­me­nė. Jau­gė­la sa­ko: pa­grio­vy var­nos dar ne­su­le­su­sios pa­sti­pu­sio par­še­lio, o tro­bo­je kve­pė­jo už­raug­ta duo­na.

Au­go pen­ki vai­kai. Vy­riau­sio­ji se­suo ge­rai mo­kė­si, ją į me­di­ci­nos mo­kyk­lą, į Kau­ną iš­lei­do. Vy­tas no­rė­jo į Tel­šius, į tai­ko­mą­ją dai­lę, bet tė­vas nu­kir­to: vi­si me­ni­nin­kai – ir lat­rai, ir uba­gai, ei­si į ag­ro­no­mus. Išė­jo.

Kal­ban­tis apie gy­ve­ni­mą ir me­nus, jis ne kar­tą pri­si­mins vai­kys­tę, kai ki­še­nės bu­vo pil­nos šo­vi­nių, bet li­ki­mas – ma­lo­nin­gas ir griež­tas kaip ma­ma, to­dėl li­ko ir su vi­sais ran­kų pirš­tais, ir ne ak­las. „Kiek vai­kų li­ko be ran­kų, be ko­jų... Dė­kin­gas ma­mai, kad ge­ro­kai už­plo­da­vo.“

Tė­vas jam ne­pir­ko žais­lų. Sa­kė: tu­ri pei­liu­ką – iš­si­drožk.

Gin­ta­liš­kė­je Jau­gė­los jau ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Kaip am­ži­nas žy­das, sa­ko, iš vie­tos į vie­tą: dir­bo ag­ro­no­mu, pir­mi­nin­ka­vo ko­lū­kiams, ke­le­rius me­tus bu­vo Platelių apy­lin­kės vir­šai­čiu. „Bet pa­sa­ky­ta: vi­sus so­vie­ti­nius ti­pus, ne­pa­ti­ki­mus iš­mes­ti lauk. Ir iš­me­tė“, – ke­liais sa­ki­niais api­bend­ri­no di­de­lį sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pą. Kai žmo­na pen­ke­riais me­tais anks­čiau išė­jo į pen­si­ją, užė­mė jos, Gin­ta­liš­kės kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rės, vie­tą.

Pons die­va­lis ne­pa­gai­lė­jo...

Per kie­mą – į ply­tų ir ak­mens na­me­lį, į ku­rį su­si­bė­go Jau­gė­los iš­drož­ti die­va­liai, uba­gai, šiaip links­muo­liai. Ke­lias­de­šimt įvai­raus dy­džio skulp­tū­rų. Šv. Pran­ciš­kus su paukš­te­liais del­nuo­se ir liz­de ant gal­vos – pa­da­ry­tas gar­saus liau­dies me­ni­nin­ko Lion­gi­no Šep­kos ju­bi­lie­ji­niai pa­ro­dai. „No­rė­jau, kad į Šep­ką bū­tų tru­pu­tė­lį pa­na­šus, bet ne­la­bai.“

Vals­tie­tiš­kai ap­reng­tas šv. Izi­do­rius pa­va­sa­rio sė­jai pra­si­dė­jus, ša­lia – du jau­čius va­de­lio­jan­tis an­ge­las ar­to­jas, šv. Mer­ge­lės, šv. Jo­nas Ne­po­mu­kas, švel­niai Jo­ne­liu va­di­na­mas, sos­te – orus Uba­gų ka­ra­lius, kraš­to le­gen­dų, pa­sa­kų vei­kė­jai, luo­tu beišp­lau­kiąs nak­ti­nė­to­jų, mal­di­nin­kų bū­re­lis...

An­ge­las su dū­de­le. Jos me­lo­di­ja šiems me­di­nu­kams su­tei­kia gy­vas­ties, o eks­po­zi­ci­jai – har­mo­ni­jos, to­dėl ne­tvar­ka tu­ri sa­vo tvar­ką, kur gra­žiai de­ra ir prieš­ka­rio me­di­nis se­sers la­ga­mi­nas, su ku­rio ji va­ži­nė­da­vo į Kau­ną me­di­ci­nos stu­di­juo­ti. Da­bar jis – įsi­min­ti­nas Vy­to at­ri­bu­tas kū­ry­bos sto­vyk­lo­se, ple­ne­ruo­se. Kaip skry­nia, tad tel­pa vi­si rei­ka­lin­giau­si meist­ro įran­kiai.

Tą har­mo­ni­jos po­jū­tį gi­li­na ir pa­ts kū­rė­jas – pe­čiui­tas že­mai­tis, ne­sau­gan­tis links­mes­nio žo­džio, lai­min­gas, kad žmo­nės lan­ko mu­zie­jų, gro­ži­si jo – Vy­to Jau­gė­los – ku­ria­mu pa­sau­liu.

Čia ir Už­ga­vė­nių kau­kės, nuo ku­rių ir pra­si­dė­jo Jau­gė­los kū­ry­ba. „Man pen­kių mo­kyk­lo­je už pai­šy­bą ne­pa­ra­šy­da­vo: sa­ky­da­vo, ne pa­ts, o se­suo nu­pai­šė, tai dar kaž­kas. Ma­ma bu­vo dai­lia­ran­kė, gra­žiai siu­vi­nė­da­vo“, – ban­dom iš­siaiš­kin­ti, iš kur ta an­ge­lo dū­de­lės me­lo­di­ja. Ta­da meist­ras ir pa­ci­ta­vo XVI am­žiaus iš­min­čių Eraz­mą Ro­ter­da­mie­tį: dur­nu­mas nėr li­ga, dur­nu­mas – Die­vo do­va­na – po­ns die­va­lis, kaip vaikš­čio­jo, tai man ne­pa­gai­lė­jo, ma­tyt, ne­be­tu­rė­jo, kam duo­ti.

Sau­sio pra­džio­je Lie­tu­vos tau­to­dai­lės pa­ro­do­je V. Jau­gė­la at­sto­vaus Tel­šių ap­skri­čiai ir pre­ten­duos už­si­dė­ti Auk­so vai­ni­ką. Į pa­ro­dą ke­liaus ir šven­tie­ji Pran­ciš­kus su Izi­do­riu­mi.

Sau­go­ma, tę­sia­ma Že­mai­ti­jos diev­dir­bių tra­di­ci­ja. „No­rė­jau ki­taip, bet bu­vo pa­sa­ky­ta: Jau­gė­la, Jau­gė­la – ne­mand­ra­vok.“

Fric Hun­de­man

Jau­gė­la – dar ir se­nie­nų rin­kė­jas. Pa­tal­pa ša­lia skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­jos skęs­ta praė­ju­sio lai­ko bui­ties ra­kan­dų, ka­ro amu­ni­ci­jos, šiaip daik­tų daik­te­lių chao­se. Kir­vių ko­lek­ci­ja, yra gal ir iš tų lai­kų, kai že­mai­čiai ka­po­jo teu­to­nų ri­te­rius. Stir­na­ko­jis – rim­bas, su ku­riuo ka­zo­kai net ark­lių ne­ra­gin­da­vo.

Ža­lia prieš­ka­rio lai­kų pe­le­ni­nė. Bū­tent to­kią Vy­tas pa­ma­tė ir An­ta­no Sme­to­nos Užu­gi­rio dva­re. Juo­kau­ja – tik pri­ge­sin­to pa­pi­ro­so trūks­ta.

Se­nie­nų su­ran­da ir pa­ts, ir kai­mo žmo­nės, ži­no­da­mi Jau­gė­los mu­zie­jų, su­ne­ša. Iš­sau­go­ta, bet daug kas din­go, su­ny­ko. Ypač gai­la su­nai­kin­tų, iš­grobs­ty­tų pa­ke­lės, so­dy­bų kop­lyts­tul­pių, su­nai­kin­tų kry­žių. Pri­si­me­na, prieš ke­lis de­šimt­me­čius daug jų bū­ta.

„Jei­gu stul­pas nu­pū­da­vo, žmo­nės ma­ny­da­vo, kad me­džio skulp­tū­ras rei­kia su­de­gin­ti. Ma­tyt, dar iš pa­go­nių lai­kų, – svars­to. – Tie­sė ke­lius, ly­gi­no, o ta­da ne­bes­var­bu – ka­pai ar kry­žiai.“ Ir, sto­vė­da­mas ša­lia vo­kie­čių ka­rei­vio šal­mo, stai­ga iš­raiš­kin­gai pa­dek­la­muo­ja 1941 me­tais pa­ra­šy­tą An­ta­no Venc­lo­vos su­dė­tin­gos ei­lė­da­ros ei­lė­raš­tį apie šau­nų Hit­le­rio vy­rą:

Kul­ka tar­tum bu­te­lio kamš­tis į pil­vą pa­tai­kė čia man,

Ir aš iš­tie­siau ko­jas už Tre­čią­jį Rei­chą, aš – Fric Hun­de­man.

Tai – iš sa­vi­veik­los lai­kų, kai vai­din­da­vo sce­no­je, o šį ei­lė­raš­tį skai­ty­da­vo už­si­dė­jęs tą pa­tį šal­mą.

Ma­le­vo­kai

Kai pa­bos­ta me­džio dar­bai, V. Jau­gė­la ta­po pa­veiks­lus. Juos jis va­di­na ma­le­vo­kais.

Di­des­ni, ma­žes­ni, alie­ji­nės ta­py­bos tra­di­ci­niai liau­diš­ki mo­ty­vai. Kai anks­čiau da­žai bu­vo ne­bran­gūs – „ga­lė­jai ir su lo­pe­ta“ – to­dėl kai ku­rie pa­veiks­lai – eksp­re­sy­vūs, su­dė­lio­ti, su­ban­guo­ti ke­liais da­žų sluoks­niais.

„Kar­tą Dai­lės aka­de­mi­jos dės­ty­to­jas be­pai­šąs baž­ny­čią. Sa­kau – šiek tiek ma­lia­vo­ju, gal ga­lė­tu­mėt pa­ro­dyt, kaip tai da­ro­ma, pa­mo­kyt: kas ge­rai, kas ne­ge­rai. Par­si­ve­žiau į na­mus ir jis man at­skai­tė ko­kių po­ros va­lan­dų pa­skai­tą. Man ta pa­skai­ta – jog mė­ne­sį bū­čiau mo­kę­sis jo aka­de­mi­joj. Ir man at­si­vė­rė akys. Bū­da­vo – makt makt – ir ge­rai, o pa­si­ro­do, kad ne­ge­rai... Kar­tą at­va­žia­vo dai­li­nin­kas, su­si­kro­vė pa­veiks­lus – par­da­vi­nės; to­kį šu­niu­ką tu­rė­jau, tas pri­bė­go, pa­kė­lė ko­ją ir pa­va­rė. Ma­tai, sa­ko dai­li­nin­kas, ir šu­niui aiš­ku, kad ne­ge­rai...“

Jau­gė­los ma­le­vo­kuo­se gam­tos idi­lės, so­dy­bos žie­mą, šie­no guo­bos, tven­ki­nė­liai, til­te­liai. Ne­sal­dūs, neiš­dai­lin­ti. Dar san­tū­res­nių po­tė­pių – Gin­ta­liš­kės baž­ny­tė­lė ir vaiz­das į baž­nyt­kai­mį. Šven­tės siau­tu­lys – eksp­re­sy­vio­je ma­lia­vo­nė­je „Už­ga­vė­nės“, šil­tes­nių po­tė­pių – tė­vo po­rtre­tas. Ta­po dai­li­nin­kas ir iš na­tū­ros, ir iš at­min­ties ar iš nuo­trau­kos. Ne­ven­gia eks­pe­ri­men­tuo­ti, to­dėl jo dar­bų ko­lek­ci­jo­je ma­to­me ori­gi­na­lų ko­lia­žą su me­džio ša­ka, iš ber­žo to­šies ir ki­tų gam­tos de­ta­lių su­dė­lio­tą mo­der­nų vaiz­de­lį.

Jau­gė­los ta­py­ti pa­veiks­lai eks­po­nuo­ja­mi tau­to­dai­lės pa­ro­do­se, juos me­ni­nin­kas ve­ža į mu­ges, šven­tes.

V. Jau­gė­la – ir fo­tog­ra­fas, ki­no mė­gė­jas. Prie pa­veiks­lų eks­po­zi­ci­jos, ten, kur ma­le­vo­ja, ant sie­nos su­ka­bin­ti fo­toa­pa­ra­tai ir 8 mm ki­no ka­me­ra, su ku­ria fil­muo­da­vo pir­mą­sias Už­ga­vė­nes, ku­rios ta­da va­din­tos Žie­mos šven­tė­mis. Jo nu­fil­muo­ti is­to­ri­niai kad­rai pa­te­ko ir į žy­maus do­ku­men­ti­nio ki­no meist­ro Aud­riaus Sto­nio fil­mą apie Pla­te­lių eže­re nu­sken­du­sį var­pą. Da­ly­vau­da­vo kon­kur­suo­se. Su pa­pras­tu­čiu „Liu­bi­tel“ pa­gau­tas kad­ras „Ki­birkš­ties“ re­dak­ci­jos kon­kur­se įver­tin­tas pri­zi­ne vie­ta. Fo­tog­ra­fuo­ja ke­liau­da­mas po sve­čias ša­lis, po Lie­tu­vą.

-------------------------

...Pa­siž­mo­nė­jom. Kie­me vė­ly­vas ru­duo ar jau žie­ma? Vy­tas Jau­gė­la ro­do, kad ne­se­niai su­pjaus­tė ir su­si­skal­dė vi­są miš­ko­ve­žį mal­kų, gy­vens šil­tai.

Sus­to­ja­me prie Gin­ta­liš­kės baž­ny­tė­lės, ku­rios šven­to­riu­je, se­no me­džio ka­mie­ne iš­skap­tuo­to­je kop­ly­tė­lė­je – V. Jaugėlos že­mai­čių Jo­ne­lis, diev­dir­bių mėgs­ta­mas šven­ta­sis Ne­po­mu­kas. Kar­tu su kraš­to žmo­nė­mis – ir per šven­tes, ir liū­de­sio die­ną, min­da­mas ta­kus į praei­tį ir ieš­ko­da­mas ge­res­nės atei­ties.