
Naujausios
Gydytojau – receptą į „Polifonijos“ koncertą!
Kultūros pinigai nusėda Vilniuje, o regionams – arba trupiniai, arba nieko
Vladas VERTELIS
Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ parengė du profesonaliosios muzikos populiarinimo projektus.
Nemokami koncertai Šiaulių apskrities miesteliuose. Menas – suprantamai ir arčiau žmogaus, ne deklaracijomis, o realiai. Tačiau nė vienas iš šių projektų negavo nė euro iš Kultūros ministerijos skirtų 380 tūkstančių eurų. Beveik trečdalis šių pinigų atseikėta su vienu iš šios programos ekspertu susijusioms viešosioms įstaigoms.
Geriausia kultūra – tik iš Vilniaus? Apie tai ir apie kultūros, kultūrininko misiją pokalbis su „Polifonijos“ direktore Nijole Saimininkiene. `
Pas atskirties žmones
N. Saimininkienės intonacijos, kalbant apie jos vadovaujamos įstaigos parengtus, bet ministerijos atmestus kultūrinimo projektus, išduoda nuoskaudą.
Direktorė, žinoma kultūros organizatorė ir patyrusi vadybininkė, kalba lyg iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kultūros programos.
Kultūra – arčiau žmogaus, profesonalus menas – ne tik sostinėje, bet ir miesteliuose, kaimuose. Kultūros centrai – tokie, kaip Šiauliai, valstybinės kultūros įstaigos – tokios, kaip „Polifonija“, turi ne tik traukti, bet ir skleisti.
„Pristatydami projektus „Menas žmogaus gerovei – receptas muzikai“ ir „Jaunojo kompozitoriaus dienos“ apvažiavome visas regiono savivaldybes. Priėmė labai geranoriškai: merai pakvietė rajono kultūros organizatorius, muzikos pedagogus. Važiuokite, koncertuokite. Pinigų neprašome, gal kartais kažkiek kurui gali trūkti. Pažadėjo, – sakė direktorė. – „Polifonija“ – valstybinė koncertinė įstaiga, už koncertus mes gauname algas, o solistams pasikviesti pinigų neturime.“
„Polifonija“ važiuos – į rajonų centrus, į miestelius, o savivaldybių vadovai, seniūnai pažadėjo atvežti žmonių iš atokesnių kampelių.
N. Saimininkienė mini atskirties žmones. Kas tai?
– Tai spontaniškai ištrūkę žodžiai apie metų naštos, ligų, vienatvės, finansinių galimybių ir kilometrų nuo veiklaus pasaulio atskirti žmonės. Jų kaimuose kaimeliuose nebėra, o galbūt ir niekada nebuvo nei mokyklos, nei kultūros salės ar ambulatorijos. Jie atpratę nuo viešesnės, kultūringesnės aplinkos, jie jau nebeina „ į žmones“. Mes koncertuosime būtent tiems žmonėms.
Po koncerto – arbata
Žinią apie koncertus „Polifonija“ skleidžia ne tik tradiciniais viešinimo būdais, bet ir tiesiogiai – didžiausiose senjorų, neįgaliųjų susibūrimo vietose, medicinos įstaigose.
Žodis „receptas“ – ne šiaip sau atsirado projekto pavadinime.
Būtų labai gražu, sako Nijolė, kad gydytojai išrašytų receptą į nemokamą „Polifonijos“ koncertą. Taip koncertinės įstaigos organizuojami renginiai tampa labai socialūs, šeimyniški. Juolab kad po kiekvieno pasirodymo – atlikėjų, organizatorių ir klausytojų pasisėdėjimas prie arbatos puodelio.
– Bendravimo poreikį visi mes jaučiame nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Ką daryti tiems, kurie lieka vieniši, nebeturi galimybių išeiti į žmones, neteko artimųjų. Norime savo koncertų klausytojams pasakyti: jie nėra vieni, jie visi – labai įdomūs ir turi ką papasakoti.
Arčiau savo publikos
Nėra blogos muzikos, yra prastas atlikimas ar blogai parinkta vieta, sako direktorė, atskleisdama dar vieną šios programos ypatumą.
Choro reperturas bus parenkamas atsižvelgiant į tai, kur koncertuos. Direktorei žinoma, kokia muzika gali skambėti Baisogaloje, Skaistgiryje ar Kuršėnuose.
– Tuo mes ir skiriamės nuo Vilniaus tiražuojamų koncertų, kurių organizatoriai neretai labiau žino Vakarų Europos publiką nei savo šalies provincijos. Muzika žmones galima ir pakelti, ir jam pakenkti. Žmogus, priverstas iškentėti jam visiškai nesuprantamų, nepriimtinų kūrinių, daugiau į rimtosios muzikos koncertus niekada neis. Mes esame daug arčiau savo publikos, – sakė N. Saimininkienė. – Kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, „Polifonija“ važiuoja į gastroles, joms ruošiamės labai atsakingai: nesvarbu, koncertuosime Pakruojyje ar Zalcburge.
Jaunieji kompozitoriai
2018-ųjų pradžioje „Polifonija“ pradės projektą „Jaunojo kompozitoriaus dienos“. Vėl po regioną ir plačiau – Šiaurės Lietuvą. Jo metu vaikams ir jaunuoliams kartu su šiuolaikinės chorinės muzikos kompozitorėmis Vaida Beinariene ir Giedre Dabulskiene-Pauliukevičiūte propaguos rimtąją muziką.
– Programa edukacinė ir labai įvairi. „Polifonija“ atliks jaunųjų kompozitorių V. Beinarienės ir G. Dabulskienės kūrinius, kuriuos autorės jau bus pristačiusios, paaiškinusios. Po koncerto – kūrybinės dirbtuvės. Kompozitorės demonstruos, kaip gimsta muzika, o vėliau jaunuoliai kurs bendrą muzikinę kompoziciją, kuri bus įrašoma į kompaktinę plokštelę, – paiškino direktorė.
Įspūdingas ir šio projekto partnerių sąrašas: vienuolikos savivaldybių seniūnijos ir kultūros centrai, trylika muzikos ir meno mokyklų.
Visa Lietuva – Vilniuje
Po pusvalandžio pokalbio – aišku, kodėl „Polifonijos“ direktorės balse girdėjosi nuoskauda.
Kultūros ministerijai atrodė, kad šie du parengti projektai neverti nė tūkstančio eurų. Iš Kūrybinės veiklos programai numatytų 380 tūkstančių eurų ketvirtadalis sumos atiteko įstaigoms, susijusioms su šios programos ekspertu Vytautu Lebednyku.
Tokia – regioninė kultūrinė politika.
Arūnas Gelūnas – Seimo kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas, buvęs kultūros ministras – paaiškėjus, kam atiteko liūto dalis, kalbėjo apie „metamą geroką dėmę viso ekspertavimo mechanizmo reputacijai“.
Tačiau A. Gelūnui atrodo, kad „tokioje mažoje valstybėje, kaip Lietuva, rasti visiškai neutralų ekspertą – neįmanoma.“
Visa Lietuva – Vilniuje?
N. Saimininkienė kraipo galvą, argi Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose nėra kompetentingų kultūrininkų, muzikos, edukologijos profesorių, kompozitorių?
Todėl paklausta, ar jaučia „valstiečių“ kultūrinį dėmesį, atsakė: kol kas – tik deklaracijos.
Šią savaitę, žiniasklaidai paviešinus Kūrybinės veiklos programos pinigų paskirstymo skandalą, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson laikinai sustabdė lėšų skyrimą.
Redakcijos archyvo nuotr.
Nijolė Saimininkienė, „Polifonijos“ direktorė, dar kartą įsitikino, kad didieji kultūros pinigai nusėda Vilniuje tarp savų, o regionams – arba trupiniai, arba nieko.
SUSITIKIMO VIETA – PAKRUOJO SINAGOGA
Trečiadienį Pakruojo sinagogoje įvyko pirmasis projekto „Menas žmogaus gerovei – receptas muzikai“ „Polifonijos“ choro koncertas.
Seniai vienoje vietoje mačiau tiek šviesių veidų, vainikuotų sidabrinių plaukų karūnomis. Pakruojo sinagoga – atstatyta, ištapyta, medinė, jauki. Žmonės sėdi ir laukia choro „Polifonija“ koncerto. Tie žmonės – Pakruojo rajono gyventojai, kurie sukviesti vėlų rudens vakarą klausytis chorinės muzikos. Kad nesijaustų vieniši, pamiršti, kad turėtų alternatyvą purvo upėms, besiliejančioms iš TV ekranų ir interneto.
Koncerto programoje – visa lietuvių ir pasaulio chorinės muzikos raida: nuo Lietuvos chorinės muzikos patriarcho J. Naujalio, panašaus laikmečio austrų kompozitoriaus A. Bruknerio iki E. Whitaker ir E. Ešenvaldo – jauniausių šiandieninės kartos chorinės muzikos kūrėjų. Lietuva pasaulio muzikos kontekste ir pasaulio muzika, atliekama lietuvių choro.
Visiems klausytojams viskas aišku, širdys pildosi šviesa, kuri per akis, per šypsenas ar susimąstymą veiduose išduoda užplūdusias emocijas. Aš nežinau, kokia tų žmonių kasdienybė. Tikriausiai, tokia, kaip ir visų, gyvenančių atokiai nuo didmiesčių: daug rūpesčių dėl kasdienės buities ir būties. Mažai pajautos, kad esi reikalingas, kad rūpi savo valstybei. Bet šiandien jie šviesūs ir kažkokie palaimingi.
Įvyko susitikimas: choro su klausytojais, kadaise buvusių kaimynų ar bendramokslių su seniai nematytais draugais.
Pakruojo rajono seniūnijų žmones į šiltą vakarą sukvietė muzika, kuri šiaip jau neturi nei turto, nei amžiaus cenzo. Pati demokratiškiausia susitikimo forma.
Po koncerto, greta kitų padėkos puokštėmis nešinų žmonių, prie choro priėjo vyriškis, nešinas didžiuliu rožių glėbiu ir, tarsi atsiprašydamas, ištarė: „Atsiprašau, kad ne visiems...Niekada to nedariau, dabar – pirmas kartas. Noriu įteikti gėles savo kursiokėms“. Ir išdalijo rožes kelioms choro dainininkėms.
Vėliau, po koncerto, pažįstami, kaimynai ar bendrakursiai stoviniavo prie sinagogos, telefonuose rodėsi, kokie vaikai užaugo, kaip gyvena. Kalbėjosi apie paprastus šviesius dalykus, nes apie ką daugiau kalbėtis susitikus, ypač kai susitikimo priežastis – koncertas.
Toks šviesus tamsų ir drėgną rudens vakarą.
Nijolė Saimininkienė