
Naujausios
Ir 70-ies metų gali pakeisti pasaulį
Ketvirtadienio vakarą Šiauliuose, „Forum Cinemas“ kino salėje, ne kartą skambėjo „Harė Krišna“. Čia buvo galima sutikti miesto krišnaitų bendruomenę – nuo jaunimo iki sovietmečio represijas patyrusių judėjimo pradininkų Lietuvoje. Šiauliuose pristatytas amerikiečių režisieriaus Džono Griesserio dokumentinis filmas „Harė Krišna! Mantra, judėjimas ir svamis, kuris viską pradėjo“. Pasaulinių apdovanojimų sulaukęs filmas pasakoja apie organizacijos įkūrėjo Šrilos Prabhupados gyvenimą.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Į Ameriką – tik su idėja
2017 metais sukurtą dokumentinį filmą pristatė Pajieslyje (Kėdainių r.) įkurtos Krišnos sąmonės religinės bendruomenės dvasinis globėjas, buvęs šiaulietis Bhakti Šaran Šanta Gosvamis. Po kelių mėnesių šis 80-metį švęsiantis vyras beveik 40 metų yra praktikuojantis krišnaitas.
Jis pasakojo, kad Šrila Prabhupada 1965 metais į Ameriką iš Indijos atplaukė krovinių laivu, turėdamas savo dvasinio mokytojo paskatinimą misijai – įkvėpti pasaulį pokyčiams. Jam tada buvo 70 metų.
Š. Prabhupada Amerikoje neturėjo nei pažinčių, nei pinigų. Atsidūrė Niujorko didmiestyje tarp dangoraižių ir sumaišties, kuri buvo apėmusi šalį: narkotikai, Vietnamo karas, industrializacija, individualybės sumenkimas, rasinė diskriminacija. Vienuolis, apsisiautęs nuo šalčio kukliais apdarais, vaikščiojo didžiulio miesto gatvėmis.
Pradžia buvo skurdi ir sunki, ne kartą jis ateidavo į uostą paklausti, kada plaukia keltas atgal į Indiją, bet vis neišvykdavo. Po metų kuklus indas įkūrė Tarptautinę Krišnos sąmonės organizaciją, o kai 1977 metais jis mirė, ši organizacija buvo išaugusi visame pasaulyje: šimtai ašramų, mokyklų, šventyklų, institutų bei žemės ūkio bendruomenių. Juos aplanko milijonai žmonių.
Filme apie Š. Prabhupadą pasakoja buvę jo mokiniai ir pasekėjai, tarp kurių ir buvęs „The Beatles“ narys Džordžas Harisonas.
Vertingiausias Š. Prabhupados palikimas – jo knygos, naudojamos kaip akademiniai vadovėliai daugelyje koledžų. Jo raštai sudaro Vedų filosofijos, religijos, literatūros bei kultūros biblioteką.
Jau būdamas garbingo amžiaus per dvylika metų Š. Prabhupada su paskaitomis keturiolika kartų apkeliavo planetą, pabuvojo šešiuose kontinentuose. Iki pat mirties jis vertė į anglų kalbą hinduistų šventraščius ir kitas knygas.
Laiško Premjerui nerašys
B. Š. Š. Gosvamis sako, kad kiekvienas judėjimas turi savo filosofiją ir praktiką, nes „filosofija be praktikos – tušti spekuliaciniai samprotavimai, o praktika be filosofijos – paprasti sentimentai“.
„Šiame filme matome ir praktiką, ir filosofiją. Kai žmogui reikia dvasinės pagalbos, jis atranda savo filosofiją ir įgauna ryžto atlikti savo praktiką“, – sakė krišnaitas.
Jis prisiminė Vydūną, iš sanskrito kalbos vertusį „Bhagavadgyta“ – vieną svarbiausių hinduizmo šventraščių: „Vydūnas sakė, kad pagrindinė mintis, kurią nori išreikšti lietuviškai, yra ta, jog mes esame Dievuje, ir jame turėtume save mylėti.“
Š. Prabhupada, kuris iki 1950 metų gyveno šeimyninį gyvenimą, buvo Mohandos Gandžio tautinio išsivadavimo judėjimo dalyvis. Iš savo dvasinio mokytojo išgirdęs, kad turėtų vykti į Vakarus ir ten padėti žmonėms, stebėjosi: čia, Indijoje vyksta išsivadavimo iš kolonijos judėjimas, juk tai svarbiau.
„Dvasinis mokytojas jam atsakė, kad Indija išsivaduos, bet niekas nepasikeis: išnaudojimas kaip buvo, taip ir bus, tik dar didesnis, nes vietiniai geriau žino, kaip išnaudoti“, – pasakojo B. Š. Š. Gosvamis ir akcentavo, jog dvasinis išsivadavimas yra svarbesnis žmogui jaustis laisvam.
„Prabhupada parašė laišką ministrui pirmininkui, kad laikas atgaivinti Indijos kultūrą, nes indai degraduoja, seka Ameriką, juslinį, materialųjį gyvenimą. Kad pirmiausia reikėtų atgaivinti mantros „Harė Krišna“ kartojimą, o tada atsiras poreikis šventykloms. Įsivaizduokite, dabar mes parašytume S. Skverneliui tokį laišką...“ – šyptelėjo krišnaitas.
Jis prisiminė 1989-uosius, kai būdamas Indijoje, sužinojo apie atgimimą Lietuvoje. Tada vietiniai jam pasakojo apie baltus, kurie išėjo iš Himalajų, esą kalnuose dar galima sutikti bendruomenių, su kuriomis susikalbėsi lietuviškai.
Ugdyti ir ugdytis
B. Š. Š. Gosvamis, paklaustas, kuo krišnaitų judėjimas yra artimas šiuolaikiniam žmogui, atsakė kukliai šypsodamasis: „Šiuolaikinis žmogus gyvena iliuzijoje, kančioje, gyvena taip – netrukdyk man... Žmonės turėtų klausti savęs: kas aš, koks mano tikslas? Tai – intelektualus lygmuo.“
Knygose, kurios ypač svarbios krišnaitų gyvenime, yra aprašyta ne kaip vyksta veiksmas, bet kodėl. „Knygos suteikia pažinimą, žmogus ugdosi“, – įsitikinęs B. Š. Š. Gosvamis. Jis prisiminė matęs, kaip teisininkai, skaitydami šias knygas, pasibraukia svarbiausias vietas tarsi straipsnius kodeksuose. Vėliau supranta, jog teks pasibraukti viską.
Krišnaito žodžiais, klausimus – kaip užsidirbti daugiau pinigų, kaip pasiekti sėkmę, susirasti gerą vyrą ar žmoną, reikėtų keisti klausimu – kodėl?
„Proto lygmeniu mūsų sąmonė atrodo kaip žvėrelių, jeigu neklausiame – kodėl. Štai D. Trampas kalbėjo: galiu pulti arba nepulti Siriją. Tai ne intelekto lygmens suvokimas“, – sako pašnekovas.
Š. Prabhupados, jau senyvo žmogaus, idėja sukūrė pasaulinį judėjimą, vadinasi, ir vienas žmogus gali pakeisti pasaulį?
„Tik neišmanėlio žodyne yra žodis „negaliu“, – nusišypsojo B. Š. Š. Gosvamis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Pristatyti filmo apie Harė Krišna judėjimo įkūrėją atvažiavusiam Bhakti Šaran Šantai Gosvamiui buvo uždėta tradicinė girlianda, tą dieną šiauliečių krišnaitų pagaminta iš gyvų gėlių.
Netrukus 80-mečio sulauksiantis Pajieslyje (Kėdainių r.) įsikūrusios krišnaitų bendruomenės dvasinis globėjas Bhakti Šaran Šantai sako anksčiau dirbęs vadovaujamą darbą, dar sovietmečiu praktikavęs dzenbudizmą. Paskatintas sūnaus, save atrado krišnaitų bendruomenėje.