
Naujausios
Socializmo ženklai (4)
Ar statyti paminklą M. Gorbačiovui?
Vladas Vertelis
Viešumas sugriovė sovietų imperiją. Todėl visose totalitarinėse šalyse laisvas žodis, žiniasklaida yra ribojama, kontroliuojama. Viešumas – stipresnis net už atominę bombą.
Tada taip nesamprotavau, bet žurnalistika buvo tai, ko norėjau gyvenime, o Adolfas Strakšys – pirmasis mano redaktorius – parodė, kad ir nedideliame rajono laikraštyje gali kažką daryti.
Strakšys – šakota asmenybė, talentingas, ambicingas, tvirtas žemaitis. Rašytojas ir publicistas, o svarbiausia, man atrodė, bebaimis. Partiniame redakcijos susirinkime, sunervintas partijos komiteto instruktorės nesąmonių, kartą taip trenkė kumščiu į stalą, kad ant grindų nukrito telefonas, o propagandos ir agitacijos skyriaus vedėją – vištą kaimo bibliotekininkę, baigusią Vilniaus partinę mokyklą – apsakyme išmaudė sriubos lėkštėje.
Pirmuosius dvejus žurnalistikos metus man teko praleisti galbūt laisviausioje to meto Lietuvos redakcijoje. Neįtikėtina, kai gali kritikuoti apylinkės pirmininkę, o rašydamas apie gaisrą, nuniokojusį tarybinio ūkio garažą, už aplaidumą kaltinti vadovą.
Nenešiodavo redaktorius laikraščio maketų į partkomą, nors kituose rajonuose taip būdavo. Girdėjau, kaip vieno laikraščio žurnalistė džiūgavo – pats pirmasis pasižiūri.
Išsižiojęs klausydavausi, kaip vyresni kolegos kritikuodavo sistemą, o fotokorespondentas Algimantas Puodžiūnas ėmė nukreipinėti prie nesisteminių žmonių – tie patys įdomiausi. Ėmiau rašyti apie liaudies menininkus, šiaip keistuolius. Intuicija ir kaimo vaiko patirtis sakė, kad žmonėms įdomiau skaityti apie asilą, parsivežtą iš Kaukazo, nei apie pasiruošimą sėjai.
Redakcijoje dažnai lankydavosi Vytenis Rimkus – menotyrininkas. Sužinojęs, kad jis Sibire už antitarybinę veiklą buvo nuteistas mirties bausme, negalėjau patikėti, kad tokie paslaptingi žmonės šalia.
Kolega pasiūlė rašyti apie šiaulietį muziejininką Vincentą Vaitekūną (1908–1987). Pribloškė jo kuklus butas – knygų lentynos, rūpintojėlis ir tvyranti paslaptis. Neparašiau, nes supratau, kad vaizdelio čia nepakanka, o sudėtingesniam rašiniui – mažai dar košės iškabinta.
Murmėjimo prieš valdžią buvo daug. Prisimenu kuriozinę situaciją. Redaktorius jauną žurnalistėlį išsiuntė į stažuotę. Ne bet kur, o į partijos CK, skundų ir pareiškimų skyrių. Į viešbutį be iškabos mane lydėjęs vyras užsukdavo dar kažkokių savo reikalų, todėl įsikalbėjome. Pasijutau, kaip redakcijoje: kritikavau valdžios sprendimus, siūliau geresnius variantus, neatsiliko ir CK aparato darbuotojas. Kažkaip atsitokėjom, kad mes – ne bičiuliai, pirmąkart matomės, o vienas iš mūsų – CK darbuotojas.
KGB operatyvininkai redakcijos darbui nevadovavo, bet kartą iš tų rūmų paleido signalą – mažiau anekdotų. Vadinasi, žinojo. O mes – kas pranešinėja.
Kai iš pirmojo valdžios aukšto atėjo mūsų redakcijos talkininkas, kolega iš kito kabineto paskambino jo sekretorei, prisistatydamas iš ten, ir pranešė, kad draugas... kviečiamas į komitetą pasimatuoti tarnybinės kepurės. Ir ką manote, iš tų rūmų atėjo anekdotas, kaip atsakingas rajono darbuotojas ėjo KGB kepurės matuotis... Vėliau, jau po devyniasdešimtųjų, buvęs redakcijos talkininkas ėmė vadovauti ypač patriotinei organizacijai.
Teko dalyvauti keistame renginyje. Į rajoną suvažiavo visas Lietuvos rašytojų elitas. Tik Just. Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio, J. Baltušio ir S. Gedos nebuvo. Priiminėjo rašytojus tada kaip cezarius po pergalės – pro iškeltas tautines juostas eidavo į susitikimus su visuomene. Kitą dieną suvažiavo į pirmaujančio kolūkio vargingus kultūros namus, kuriuose vyko LKP CK kažkoks reikšmingas susirinkimas.
Nykios partinės kalbos, CK kultūros skyriaus vedėjas Z. Šimkus priekaištavo, kad ne taip rašoma apie pokario klasių kovas ir t.t. Gerokai prausė. Vis atsisukdavau į salę, įdomu, kaip rašytojai reaguoja. Visiškai jokio šurmulio. J. Apučio didelė barzda linkčiojo – žmogus snaudė. Keistai tylūs buvo ir kiti... Žirniai barškėjo į sieną.
Į tribūną atėjo Vytautas Petkevičius. Žodis į žodį prisimenu:
– Draugas sekretoriau, – kreipėsi rašytojas į rajono pirmąjį. – Jei vakar davėt išgert, tai šiandien duokit ir atsipagiriot...
Blaivėjome kiekvienas individualiai.
Gorbačiovo pertvarka prasidėjo 1985 metais, bet Lietuva stagnavo dar gerus dvejus metus. Centrinė Maskvos televizija ėmėsi neliečiamų temų, laisvėjo. Ėmiau prenumeruoti krūvas sąjunginių laikraščių ir žurnalų. Iš pradžių – ekologija, didžiosios korupcijos bylos, vėliau – karas, Stalino ir Berijos teroras. Storieji Maskvos literatūriniai žurnalai ėmė spausdinti kūrinius iš rašytojų stalčių.
1987 metų pabaigoje su grupe rajono laikraščių redaktorių, kurių beveik visų jau nebėra tarp mūsų, į Estiją važiavome pasidalyti patirtimi. Visa spauda, centrinė ir vietos, ten jau šurmuliavo. Skaitomiausias šalyje buvo Tartu dienraštis, kurio vyriausiasis redaktorius, išblyškęs iš įtampos ir nuovargio, trumpai pasakojo, kad svarbiausios temos – kaip išsaugoti Estijos gamtą, kaip pasiekti ekonominį savarankiškumą, kaip įsivesti savus pinigus. Fantastika. Todėl vieno iš mūsų redaktorių klausimas apie bendradarbiavimą su partijos komitetu nuskambėjo tragiškai. Ten jau buvo kita epocha, o partija spaudai vadovavo tik leidinių metrikose... Nedidelio žurnalo redakcija buvo išleidusi šventinį lapkričio 7-osios (Spalio revoliucijos metinės) numerį. Ant viršelio vaizdelis vaikų darželyje: didelė krūva naktinių puodukų, o berniukas sisioja į tą, ant kurio numeris – 7.
Viešumo džinas į Lietuvą atskrido gerokai vėliau. 1988 metų rugpjūtį į Vilnių atvažiavęs M. Gorbačiovo dešinioji ranka, CK sekretorius A. Jakovlevas, susitikime su kultūros darbuotojais ir Sąjūdžio lyderiais ragino – ko tylite? Tada partiniai varžteliai atsileido, ir išsilaisvinančio žodžio nebebuvo galima sustabdyti. Ozonas svaigino.
Juokauju ir erzinu kvadratinius Lietuvos mylėtojus – nereikia M. Gorbačiovui paminklo. Statykime paminklą laisvam žodžiui.
Laisvas žodis sugriauna imperijas.