
Naujausios
Linkuvos mokytojai, Lietuvos patriotei
Vladas Vertelis
Praeitą savaitę paminėtas Linkuvos gimnazijos šimtmetis. Dar kelios dienos prieš šią sukaktį rankose jau laikiau ką tik iš spaustuvės Vilniaus leidyklos „Žuvėdra“ išleistą knygą „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“. Knygos sumanytojas ir sudarytojas Seimo narys, humanitaras dr. Stasys Tumėnas ją dedikuoja savo mokyklai – Linkuvos gimnazijai, kurią 1949 m. baigė S.Lovčikaitė ir nuo 1962 m. daugiau nei keturiasdešimt metų dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Dovana Linkuvai, mokytojos mokiniams, artimiesiems, bičiuliams.
Viršelio dailininkė Sigita Valančiūtė
Mokytojos S.Lovčikaitės auklėtinis, bendramintis, jos darbų tęsėjas S.Tumėnas įžanginiame straipsnyje „Šiaurės Lietuva jai buvo „Mūsų esaties gūžta“ rašo, kad „laikas, tas mūsų Būties ir buities palydovas“ turi gerą grūdų sėjotojo savybę: „išgrynina, nugludina, apibendrina, užmaršina smulkmenas, intrigėles, gyvenimo užkulisių kedenimą, sufokusuoja tekstų ir kontekstų visumą“.
Tad tie bene penkeri metai nuo S.Lovčikaitės mirties leido knygos sudarytojui surinkti ir atrinkti tuos jos gyvenimo faktus, vertinimus, rašto darbus, kurie ir atskleidžia Mokytojos, Lietuvos garbės kraštotyrininkės, kultūrininkės ir Žiemgalos etninės kultūros puoselėtojos, Pakruojo rajono garbės pilietės, Lietuvos patriotės esybę. Akivaizdu – atskleidžia tik iš dalies, nes iš knygos puslapių aiškėja, kokia tai buvo plati, dar labiau gili, talentais Dievo apdovanota asmenybė.
Knygos turinys perauga konkrečios biografijos rėmus, nusileidęs nuo Linkuvos kalvos, plačiomis Linkuvos apylinkių lygumomis pasislepia už horizonto, paliesdamas šalies ir tautos riboženklius, pagerbdamas žinias ir širdį mokiniams ir savo kraštui atidavusius garbius Lietuvos mokytojus.
––
Įvairiais aspektais labai vertingi S. Lovčikaitės išlikę dienoraščio fragmentai: 1944 – 1949; 1957 -1959.
1944 m. lapkričio 1 d.
Pirma diena mokykloje. Už tvoros mus pasitiko rusiškas tankas, o salėje – bolševikinę armiją šlovinančios kalbos. Visi tokie pasimetę, išsiblaškę, jokios šventinės nuotaikos (...) Mokyklos kieme suvertė bibliotekos knygas ir uždegė.
1946 m. sausio 13 d.
Šiandien klasėje pamokų kaip ir nebuvo, vyko tardymas. Sudeginti dienoraštį?
Sąsiuvinį su 1957 -1959 metų įrašais S.Lovčikaitė patikėjo savo buvusiai mokinei literatūrologei Donatai Mitaitei.
„Sudeginau dienoraščius, nors jie buvo literatūriški ir man ne tiek įdomūs, kiek skaudūs. Skaudūs dėl „neišsipildžiusio gyvenimo“, Gedos žodžiais tariant“, – Mokytojos rašyta.
Iš to mažytės asmeninio gyvenimo atkarpėlės matyti, kokias vidines dramas, nuojautų, lemties draskymąsi, gyvenimo „kaip reikia“ išbandymus S.Lovčikaitei teko patirti. Nepaliko tragiška brolio mirtis pokario metais, sesers netektis dėl medikų klaidos. Ne kartą klausta, kas persekioja jos šeimą?
1958 m. balandžio 1d.
Buvo saulėtos, šviesios dienos, bet vargu ar kada buvo tokia tamsa sieloj. Mama išleido. Ilgai žiūrėjo priemenėj prie slenksčio į paskutinį savo vaiką, o paskui viena sukniubusi prieš Kristaus paveikslą vėlei išgyveno visą sielvarto antplūdį, ir niekas, niekas negalėjo paguosti, padėti. Mama, mamute!..
1959 m. gruodžio 24 d.
Kūčios. Šįsyk aš rami. Aplankiau tėvelius ir dabar negelia širdies: namų šilumą, nors ir skurdžią, atsivežiau čia su savimi. Ėjau baltais laukais ir stebėjausi: kodėl mes taip retai tepastebim, kokia nuostabi žemė? Prašiau Kūdikėlį Kristų laimės ir, o Dieve mano, kaip norėčiau tikėti, kad tu jos man nepagailėsi.
Atėjo ramybė...
Dienoraščio sąsiuvinyje Mokytoja įdėjo ir laišką D. Mitaitei. Jame ir tokios eilutės: „ (...) buvo ir mano pesimizmas, kažkoks plaukimas pasroviui – beprasmio gyvenimo suvokta drama. Gal net tragedija. Linkuvoj (...) atsirado „antrasis kvėpavimas“ – išgelbėti tai, ką galima, bent Lietuvos vardą. Jums, savo mokiniams perduoti.“
D. Mitaitė knygos Prisiminimų dalyje apibendrina S. Lovčikaitės dienoraščius: „Fragmentas liudija: jei būtų rašiusi, būtų parašiusi turiningą, negailestingai sąžiningą intelektualinę autobiografiją.“
–-
Didelę knygos dalį sudaro S.Lovčikaitės mokinių, kolegų, draugų prisiminimai. Taip detalė po detalės formuojasi Mokytojos gyvenimo dėlionė. Jeigu S.Lovčikaitės rašto darbai sugulė straipsniuose, knygose „Linkava: tradicija dabartyje“, „Tarp būties ir buities“, tai sakytinis palikimas – jos žmonių prisiminimuose.
Išsamioje publikacijoje buvusi mokinė, literatūrologė Rima Pociūtė prisiminė bendravimo detalių su S. Lovčikaite, apžvelgė dvilypę sovietmečio Lietuvos ir Linkuvos, savo šeimos situaciją, prisiminė kitus miestelio mokytojus.
R. Pociūtė svarsto ir apie dvilypę savo Mokytojos, apskritai išsilavinusio, mąstančio žmogaus, padėtį toje suprimityvintoje aplinkoje. Ar ji buvo “antitarybininkė“ ar dėl to buvo persekiojama? „Ir taip, ir ne. Taip, nes būdama mokytoja lituanistė, atsidavusi tautinei kultūrai, palaikydama ryšius su daugeliu nekonformistiškai nusiteikusių žmonių, ji negalėjo būti „nestebima“, – teigia teksto autorė, paaiškindama, kad labai plačios pasaulėžiūros žmonės, išpažįstantys egzistencines vertybes buvo aukščiau už politikavimą.
Šią mintį pratęsia ir D. Mitaitė, sakydama: „Kiekvienas žmogus daugmaž nujaučia savo galimybių ribas, ir ji, be abejo, žinojo, kad būtų sugebėjusi daug daugiau nei mokyti provincijos vaikus. Bet mokė juos reikliai, su meile, potekstėje, o dažnai ir tekste pabrėždama: „ Lietuviais esame mes gimę, Lietuviais norime ir būt.“
„Jautėme ir matėme, kaip Mokytoja nepakentė visa ko suprimityvinimo pagal „darbininkų ir valstiečių“ šalies įvaizdį, visuomenei primetamo primityvaus materializmo, vertybių falsifikavimo, siaurapročių visiems vadovauti, – rašo R.Pociūtė. – „Per žemas stogas“, – pasakydavo.
Tačiau,manau, kad būtent neretai jos kategoriški vertinimai, atėję iš patirties, iš jos gyvenimo vertybių, galėjo trukdyti bendravimui su „paprastesniais“, dažniau klystančiais...
Prisimenu, kai Linkuvoje jau tik epizodiškai susitikdavome, ji visuomet kreipdavo kalbą lietuvių literatūros link. Paminėjau Romualdą Granauską, nors ir buvau skaitęs jo “susideginimą“ dėl bendradarbiavimo su KGB. S.Lovčikaitė mostelėjo ranka – ai, tas Granauskas... 1975 m. pasirodžius rašytojo „Duonos valgytojams“ su „Jaučio aukojimu“ rekomendavo perskaityti, pamokoje ar literatūros fakultatyve analizavome. Kiek daug tada reiškė apysakos „Jaučio aukojimas“ paskutiniojo žynio mintijimai apie svetimųjų pavergtą žemę ir tikėjimą, iš marių pasitraukusias žuvis.
Negalėjo mokytoja nevertinti jo kūrybos, nes R.Granauskas niekada nepaliko savo žemės, savo žmonių, kaip rašo profesorė Viktorija Daujotytė – kalbėjo savo kalba ir visada buvo suprastas. Būtent tokie buvo ir S. Lovčikaitės kelrodžiai, bet, matyt, mokytojai idealistei buvo per skaudus šis rašytojo gyvenimo faktas.
Regina Janušauskaitė-Aleksandravičienė, mokytoja lituanistė, buvusi auklėtinė, rašo, kad „S.Lovčikaitė niekada neslėpė savo įsitikinimų, nekeliaklupsčiavo tiems, kurie sovietmečiu norėjo palaužti tiek mokytojų, tiek mokinių dvasią. Žinojome, kad jai nėra lengva, kad nuolat sulaukia priekaištų iš mokyklos administracijos, rajono, partijos vadovų (...) Auklėtoja sąmoningesnius, patriotiškai nusiteikusius mokinius perspėdavo, ko reikėtų saugotis, su kuriais žmonėmis geriau neatvirauti...“
Prisimindama Justino Marcinkevičiaus eilėraščio pradžią – „Likime, angele kuprotas“, D. Mitaitė jautriai svarsto: „Tokie jau yra tie žmonių likimai, jungiantys angeliško idealumo pažadą ir gyvenimo uždedamą netobulo išsipildymo kuprą. Neišsipildęs, bet, be abejo, ir išsipildęs, nors gal ir ne tuo idealiuoju būdu, yra mūsu Mokytojos gyvenimas.“
–-
Knygoje dar kartą publikuojami S.Lovčikaitės straipsniai iš Pakruojo rajono sąjūdžio laikraščių „Langas“, „Mūsų langas“, kurių redaktore ji buvo, iš dienraščio „Šiaulių kraštas“, iš specializuotų leidinių. Taip pat – jos parengta metodinė medžiaga pedagogams. Pluoštelis rašytojų laiškų S. Lovičikaitei, jos sveikinimai ir laiškai rašytojui Juozui Apučiui bei laiškai D.Mitaitei.
Knyga gausiai iliustruota, o ji pradedama Mokytojos žodžiais: "Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau".
2003 m. Knygoje apžvelgiama Pakruojo rajono „Linkavos“ etnografinio ansamblio 20-ies metų gyvavimo istorija. Daugelis tekstų pateikiami šiaurės panevėžiškių tarme. Ansamblio įkūrėja ir vadovė – S. Lovčikaitė.
2008 m. Knygos autorės pamąstymai apie gyvenimo prasmę, santykį su Dievu, ieškoma ribų tarp būties ir buities.