Nuo Šiaušės pakrantės (6)

Nuo Šiau­šės pa­kran­tės (6)

Po pus­me­čio nuo po­kal­bio cik­lo su me­no­ty­ri­nin­ku pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi pra­džios kal­ba­mės apie Šiau­lių dai­lės gy­ve­ni­mą –

šian­dien apie pro­fe­sio­na­lų­jį me­ną, o ko­vo mėnesį jo lau­kia klau­si­mai apie tau­to­dai­lę.

Šiau­liai am­žių san­dū­ro­je ta­po vie­nu iš ryš­kiau­sių ša­lies dai­lės cent­rų, pla­čią­ja pra­sme su­si­for­ma­vo Šiau­lių dai­lės mo­kyk­la, su sa­vo Me­nų fa­kul­te­tu, dai­lės dės­ty­to­jais, gau­siu bū­riu pro­fe­so­na­lių me­ni­nin­kų, su me­no­ty­ra, ku­rios ži­no­miau­sia fi­gū­ra – Vy­te­nis Rim­kus.

Po­kal­bis su pro­fe­so­riu­mi Vy­te­niu Rim­ku­mi

Vla­das VER­TE­LIS

Šiau­liuo­se – sėk­min­gai, Vil­niu­je – už­da­ry­ta

Vla­das Ver­te­lis. Nuo 1974 me­tų Jūs ak­ty­viai da­ly­vau­ja­te Šiau­lių me­ni­nin­kų veik­lo­je, dės­ty­da­mas Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to (ŠPI) (vė­liau Šiau­lių uni­ver­si­te­to) Me­nų fa­kul­te­te, ra­šy­da­mas straips­nius, leis­da­mas kny­gas, da­ly­vau­da­mas Dai­li­nin­kų są­jun­gos veik­lo­je. Ko­kia Šiau­lių dai­lės si­tua­ci­ja bu­vo 70 – 80 – ai­siais me­tais? Ko­kios įsi­mi­nė pir­mo­sios šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­dos, kur jos bu­vo eks­po­nuo­ja­mos, kai dar ne­tu­rė­jo­me Dai­lės pa­ro­dų rū­mų?

Vy­te­nis Rim­kus. Net trys po­ka­rio de­šimt­me­čiai Šiau­liuo­se praė­jo be ryš­kes­nių dai­lės reiš­ki­nių. Mies­te bu­vo ži­no­mas tik Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius, ku­rian­tis teat­ro de­ko­ra­ci­jas, dir­ban­tis įvai­rius de­ko­ra­ty­vi­nius dar­bus. Bu­vo at­ve­ža­ma pa­ro­dų iš Vil­niaus, ta­čiau ne­bu­vo vie­ti­nių dai­lės eks­po­zi­ci­jų.

Dai­lės gy­ve­ni­mas pa­gy­vė­jo po to, kai šaly­je at­gi­jo po­rei­kis es­te­ti­niam auk­lė­ji­mui, pie­ši­mo dės­ty­mui mo­kyk­lo­se, bu­vo su­stip­rin­tas pie­ši­mo dės­ty­mas pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jams, bu­vo įkur­tos Dai­lės ka­ted­ros, Me­nų fa­kul­te­tas. Pir­mie­ji šio pe­da­go­gi­nio dar­bo frag­men­tiš­ki pra­di­nin­kai bu­vo mi­nė­tas G.Bag­do­na­vi­čius, teat­ro dai­li­nin­kė Joa­na Tau­jans­kie­nė, Vik­to­ras Ver­bic­kas, Je­ro­ni­mas Kmie­liaus­kas. Šiam dar­bo ba­rui nau­jai kur­ti at­vy­ko jau­ni Vil­niaus Dai­lės ins­ti­tu­to auk­lė­ti­niai Vi­to­lis Tru­šys ir Aloy­zas To­lei­kis. 1966 m. aš bu­vau ką tik bai­gęs me­no­ty­rą Dai­lės aka­de­mi­jos Re­pi­no ins­ti­tu­te Le­ning­ra­de, at­vy­ku­sių­jų dai­li­nin­kų dė­ka ir­gi bu­vau priim­tas dės­ty­to­ju.

Jau­nie­ji me­ni­nin­kai ša­lia pe­da­go­gi­nės veik­los la­bai ak­ty­viai įsi­jun­gė į kū­ry­bi­nį dar­bą, iš­ki­lo tie­siog bū­ti­ny­bė vie­to­je su­ruoš­ti sa­vo kū­ry­bos pa­ro­dą, nes į Vil­nių vež­ti bu­vo ne­pa­ran­ku, abe­jo­nių kil­da­vo dėl eks­po­na­vi­mo. 1962 m. su­ren­gia­ma pir­mo­ji Šiau­lių dai­lės pa­ro­da „Auš­ros“ mu­zie­ju­je Vy­tau­to gat­vė­je, lai­ki­nai pa­tuš­ti­nus vie­ną sa­lę. Apie tai liu­di­ja ir di­de­liu var­gu iš­leis­tas ka­ta­lo­gė­lis. Jo­je da­ly­va­vo 6 dai­li­nin­kai su 60 dar­bų. Taip pra­dė­tos reng­ti kas­me­ti­nės ata­skai­ti­nės pa­ro­dos tai Dra­mos teat­ro fo­jė, tai ki­no teat­rų „Tie­sa“ ir „Sau­lė“ ves­ti­biu­liuo­se. Eks­po­zi­ci­jas ruoš­da­vo, pa­veiks­lus ka­bin­da­vo pa­tys dai­li­nin­kai, po ati­da­ry­mų bū­da­vo ap­ta­ri­mai, dis­ku­si­jos, at­si­ra­do in­for­ma­ci­jos vie­ti­nė­je spau­do­je. Tos pir­mo­sios pa­ro­dos bu­vo ir gau­ses­nės, ir vi­sai kuk­lios, ta­čiau jų nu­me­ra­ci­ja ir kas­me­ti­nė tra­di­ci­ja iš­li­ko iki šių die­nų.

V.V. Kaip bu­vo re­gu­liuo­ja­mos dai­lės pa­ro­dos: at­ren­ka­mi au­to­riai, ar jie bu­vo griež­tai cen­zū­ruo­ja­mi? Ar rei­kė­jo par­ti­jos ko­mi­te­to pri­ta­ri­mo?

V.R. Pir­mų­jų pa­ro­dų ini­cia­to­rius bu­vo V.Tru­šys, iš pra­džių net G.Bag­do­na­vi­čių, J.Tau­jans­kie­nę rei­kė­jo įkal­bi­nė­ti da­ly­vau­ti pa­ro­do­se. Vė­liau, at­vy­kus dau­giau dai­li­nin­kų, pa­ro­dos ta­po vi­sų po­rei­kiu, jų vyks­mas ta­po ko­lek­ty­vi­nis, ruoš­tos per­so­na­li­nės, te­mi­nės eks­po­zi­ci­jos. O ta kas­me­ti­nė ko­lek­ty­vi­nė ta­po svar­biau­siu dai­lės įvy­kiu mies­te.

Dar­bus pa­ro­dai at­rink­da­vo pa­tys au­to­riai, pa­si­ta­riant su ko­le­go­mis. Kiek at­si­me­nu, bū­da­vo eks­po­nuo­ja­mi vi­si pa­tei­kia­mie­ji kū­ri­niai, pa­ro­dos vi­su­mą lyg ir priim­da­vo val­džia, prie­kaiš­tų ir pa­ta­ri­mų bū­ta. Kaž­ku­riai iš pir­mų­jų eks­po­zi­ci­jų bu­vo prie­kaiš­tau­ja­ma, kad trūks­ta re­vo­liu­ci­jos te­mų, vei­kė­jų po­rtre­tų. Par­ti­jos mies­to ko­mi­te­tas pa­tei­kė są­ra­šą tų gar­bin­gų­jų, ku­rių po­rtre­tai lau­kia­mi ir net bū­ti­ni pa­ro­do­se. J.Kmie­liaus­kas nu­ta­pė ir iš­ka­bi­no pa­ro­do­je gar­baus am­žiaus or­di­nin­kės nu­ta­py­tą po­rtre­tą. O ji pa­si­skun­dė val­džiai, kad dai­li­nin­kas iš jos ty­čio­ja­si, nes vei­das ža­liai nu­da­žy­tas. Ir au­to­riui, ir man te­ko aiš­kin­ti, kad tai šiuo­lai­ki­nės lie­tu­vių ko­lo­ris­ti­nės ta­py­bos dar­bas, ža­lia spal­va – tik še­šė­liuo­se, o pa­na­šu­mas ne­prie­kaiš­tin­gas ir t.t. Dar­bas iš eks­po­zi­ci­jos ne­bu­vo nuim­tas.

Fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­do­je val­džia vie­ną fo­tog­ra­fi­ją įsa­kė pa­ša­lin­ti, nes jo­je Vil­niaus gat­vės vaiz­de ga­li­ma iš­skai­ty­ti par­duo­tu­vės už­ra­šą „Vo­je­na­ja kny­ga“ („Ka­riš­ka kny­ga“), nes Šiau­liai – už­da­ras mies­tas. Vi­siems bu­vo la­bai juo­kin­ga, bet nuo­trau­ką pa­ša­li­nom. Bū­ta pro­ble­mų ir su mo­nu­men­ta­lią­ja dai­le. Pir­mas V.Tru­šio sgra­fi­tas – sti­li­zuo­ta mo­ters fi­gū­ra – ant 5-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los prie­sta­to fa­sa­do val­džios bu­vo su­tik­ta prie­šiš­kai, ne­sup­ras­ta. Man vėlgi te­ko aiš­kin­ti mo­nu­men­ta­lis­ti­kos sti­lis­ti­ką, raiš­kos ga­li­my­bes. Da­bar res­tau­ruo­tas šis dar­bas ant Didžd­va­rio gim­na­zi­jos pui­kiai įsi­lie­ja į pės­čių­jų alė­jos vaiz­di­nę-es­te­ti­nę sis­te­mą.

Vie­nu me­tu V.Tru­šys ėmė­si itin spal­vin­gos abst­rak­čios ta­py­bos. Šiau­liuo­se pa­ro­da praė­jo sėk­min­gai, ta­čiau, nu­ve­žus ją į Vil­nių, jau ki­tą die­ną sku­biai bu­vo už­da­ry­ta. Apsk­ri­tai ga­li­ma teig­ti, kad Šiau­liuo­se dai­lės ir net kul­tū­ros da­ly­kai bu­vo ma­žiau pri­žiū­ri­mi ir reg­la­men­tuo­ja­mi. Net cent­ri­nės Vil­niaus gat­vės pa­ver­ti­mas pės­čių­jų alė­ja ir jos me­ni­niai ak­cen­tai, Vi­liaus Pu­ro­no skulp­tū­ri­nė rek­la­ma bu­vo pir­mas žings­nis vi­so­je Ta­ry­bų Są­jun­go­je.

V.V.To me­to me­no­ty­ro­je vy­ra­vo nuo­sta­ta, kad vi­du­ti­niš­ku­mas pro­vin­ci­jo­je vi­sa­da di­des­nis už vi­du­ti­niš­ku­mą Vil­niu­je. Kiek pa­grįs­ta to­kia nuo­mo­nė? Ko­kie Šiau­lių dai­li­nin­kai bu­vo aukš­čiau už Cent­ro vi­du­ti­niš­ku­mą? Per ke­lio­li­ka me­tų Šiau­liuo­se su­si­for­ma­vo ga­na gau­si dai­li­nin­kų bend­ruo­me­nė (gau­ses­nė nei Pa­ne­vė­žy­je). Ko­kios for­ma­vo­si gru­pės, kaip klos­tė­si san­ty­kiai tarp se­no­sios ir jau­nes­nės kar­tos, tarp Dai­lės ins­ti­tu­to ir Šiau­lių me­nų fa­kul­te­to ab­sol­ven­tų? Ar tie­sa, kad šiau­lie­čių mė­gia­mas An­ta­nas Kriš­to­pai­tis bu­vo ne­pa­gei­dau­ja­mas tarp dip­lo­muo­tų dai­li­nin­kų?

V.R. Apie vi­du­ti­niš­ku­mą pas mus kal­bų lyg ir ne­bu­vo, gal pa­na­šių svars­ty­mų bū­ta Vil­niu­je. Tar­pu­sa­vio ver­ti­ni­muo­se bū­ta dis­ku­si­jų, bend­ro­se eks­po­zi­ci­jo­se pa­si­ro­dy­da­vo ne tik Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­to vaiz­duo­ja­mų­jų me­nų auk­lė­ti­niai, bet ir dai­lė­ty­ri­nin­kai M.Ado­ma­vi­čie­nė, L.Sta­le­vi­čie­nė, aukš­tų­jų dai­lės mo­kyk­lų ne­bai­gę G.Bag­do­na­vi­čius, Ie­va Be­ne­šiū­nie­nė.

Įs­tei­gus Me­nų fa­kul­te­tą ir Vai­kų dai­lės mo­kyk­lą, Šiau­liuo­se spar­čiai gau­sė­jo jau­nų dai­li­nin­kų: at­vy­ko gra­fi­kai Ri­man­tas Bui­vy­das, Eduar­das Juch­ne­vi­čius, Vac­lo­vas Zig­man­tas (de­ja, jau­nas mi­ręs), Al­gi­man­tas Goš­tau­tas, ta­py­to­jai Vy­tau­tas Tri­ban­dis su žmo­na Da­lia, Gra­ži­na Ar­laus­kai­tė-Ving­rie­nė, An­ta­nas Vi­soc­kis su žmo­na ke­ra­mi­ke Al­do­na, Po­vi­las ir Jus­ti­na Dob­ke­vi­čiai, Ed­mun­das ir Ma­ry­tė Bir­gė­los, Ire­na Amb­ra­zie­nė, skulp­to­riai Do­na­tas Lu­ko­še­vi­čius, Ka­zys ir Bi­ru­tė Kas­pe­ra­vi­čiai, es­tas Ei­na­ras Ot­sas ir kt. Į pa­ro­das bu­vo kvie­čia­mi iš Šiau­lių ir iš Šiau­lių kraš­to ki­lę dai­li­nin­kai An­ta­nas Gu­dai­tis, Al­fon­sas Mo­tie­jū­nas ir daug ki­tų, pa­si­žy­mė­ju­sių dai­lės pa­sau­ly­je. Pra­dė­tos reng­ti Me­nų fa­kul­te­to stu­den­tų kū­ry­bos pa­ro­dos, o jau kū­ry­bin­giau­sių bai­gu­sių­jų auk­lė­ti­nių dar­bai prii­ma­mi į bend­ras eks­po­zi­ci­jas. Pa­gal ko­kias nors sti­lis­ti­nes nuo­sta­tas gru­pių ne­bu­vo.

A. Kriš­to­pai­čio gy­ve­ni­mas ir kū­ry­ba itin sa­vi­ti. Per še­šio­li­ka ka­lė­ji­mų, la­ge­rių ir trem­ties me­tų jam vis tek­da­vo ra­šy­ti pla­ka­tus, pieš­ti po­rtre­tus ir kt. Grį­žęs į Lie­tu­vą dir­bo de­ko­ra­to­riu­mi Šiau­lių dra­mos teat­re, iš­va­ži­nė­jo vi­są Lie­tu­vą iš na­tū­ros kur­da­mas baž­ny­čių, vė­jo ma­lū­nų, is­to­ri­nių me­džių ak­va­re­les. Pra­džio­je jis bu­vo lai­ko­mas dai­li­nin­ku mė­gė­ju, liau­dies meist­ru ir tik pa­laips­niui įsi­ter­pė į vie­šą­jį dai­lės gy­ve­ni­mą, su­ruo­šė daug pa­ro­dų įvai­riuo­se mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se, su dai­li­nin­ku Arū­nu Va­si­liaus­ku su­ren­gė pen­kias (o gal ir dau­giau; aštuonias – V. V. pastaba) bend­ras ak­va­re­lių pa­ro­das, man te­ko pa­ra­šy­ti ir pir­mą­ją mo­nog­ra­fi­ją apie jį. O kai išė­jo jo al­bu­mas apie vė­jo ma­lū­nus, tai Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­tis dai­li­nin­kas Ži­bun­tas Mik­šys, itin ar­šus lie­tu­vių dai­lės kri­ti­kas, šį al­bu­mą pa­va­di­no ge­riau­sia lie­tu­vių dai­lės kny­ga. Vė­liau bu­vo iš­leis­ti dar du jo al­bu­mai: „Lie­tu­vos baž­ny­čios“ ir „Lie­tu­vos me­džiai“.

So­cia­lis­ti­nis rea­liz­mas – į Mask­vą

V.V. Ar Jums te­ko su­tik­ti dai­li­nin­ką so­cia­lis­ti­nį rea­lis­tą ne tik plas­ti­ne sa­vo kū­ri­nių for­ma, siu­že­tais, bet ir šir­di­mi? Su­si­da­ro įspū­dis, kad po­sta­li­nis­ti­nė lie­tu­vių dai­lė bu­vo vi­so­kių spal­vų ir at­spal­vių, tik ne rau­do­na? Pri­pa­žįs­ta­ma, kad ir di­die­ji lie­tu­vių neo­mo­der­nis­tai, ku­rių dar­bai su­kaup­ti Vil­niaus MO, iš­ra­di­nė­jo dvi­ra­tį, to­dėl jie ir uni­ka­lūs, iš­skir­ti­niai, nes kaž­ką dar nau­jo at­ra­do. Ar to me­to dai­lės pa­sau­lį pa­siek­da­vo už ge­le­ži­nės sie­nos vy­ra­vu­sios me­no ten­den­ci­jos, teo­ri­jos? Me­no mė­gė­jai (ne­pro­fe­sio­na­lai) me­no su­pra­ti­mo mo­kė­si iš Lion­gi­no Še­pe­čio „Mo­der­niz­mo met­me­nų“. Dar­bas pa­tei­kia­mas kaip mo­der­naus me­no ana­li­zė ir kri­ti­ka, o pa­ts au­to­rius – LKP CK sek­re­to­rius. Tai vėl vie­nas iš bu­vu­sio gy­ve­ni­mo pa­ra­dok­sų? Ar Lie­tu­vo­je, Šiau­liuo­se bu­vo ži­no­ma Mask­vos, Le­ning­ra­do ne­for­ma­lio­ji pus­rū­sių dai­lė?

V.R. „So­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo“ są­vo­ka ir pra­kti­ka ne­bu­vo ga­lu­ti­nai su­for­mu­luo­ta ir tuo la­biau įgy­ven­din­ta. Iš es­mės tai bu­vo ko­mu­nis­ti­nės ideo­lo­gi­jos nuo­sta­ta – pa­jung­ti me­ną ko­mu­nis­ti­nės sta­ty­bos tiks­lams, tei­gia­mai ir su­pran­ta­mai pa­sa­ko­ti apie is­to­ri­nius ir bui­ti­nius įvy­kius. Aka­de­miš­kai, meist­riš­kai at­lik­ti siu­že­ti­niai kū­ri­niai ne­sto­ko­jo me­lo.

Me­no pa­sau­ly­je bū­ta vi­so­kių įvy­kių, pa­ra­dok­sų. Štai kad ir lie­tu­vių dai­lė­je ži­no­ma vos ke­le­tas „is­to­ri­nio soc­rea­liz­mo“ pa­veiks­lų. Vie­nas iš jų – Vin­co Dil­kos „Ko­lū­kio stei­gi­mas“ – dau­gu­ma žmo­nių pa­si­ra­ši­nė­jo, džiaugs­min­gai su­ti­ko šį ak­tą ir tik to­lu­mo­je, prie du­rų ke­le­tas „buo­žių“ nu­si­tei­kė prie­šiš­kai. Tai val­džiai no­ri­mas šio pro­ce­so vaiz­da­vi­mas, o pra­ktiš­kai gy­ve­ni­me bu­vo vi­sai ki­taip. Są­jun­gi­nė­je pra­kti­ko­je bū­ta ne­ma­žai pa­ra­dok­sa­lių da­ly­kų. Jau­nas ta­py­to­jas 1936 m. nu­ta­po stam­bią dro­bę „Ki­ro­vo lai­do­tu­vės“, ku­rioje vaiz­duo­ja­mas su juo at­si­svei­kin­ti atė­jęs vi­sas par­ti­jos cent­ro ko­mi­te­tas. Idea­lus kri­ti­kas pa­ste­bė­jęs, kad už po­rtre­ti­nių Sta­li­no ir ki­tų cent­ris­tų mi­nioj ma­to­ma daug lyg ir ne­baig­tų ta­py­ti vei­dų, be­veik kau­ko­lių. Lyg ir bū­si­mos au­kos. Net Dai­lės aka­de­mi­jo­je bu­vo prieš­ta­rin­gi šio kū­ri­nio svars­ty­mai, po ku­rių ir kū­ri­nys, ir jo au­to­rius din­go be ži­nios.

Sa­ty­ri­nio žur­na­lo „Kro­ko­di­las“ dai­li­nin­kas man pa­sa­ko­jo, kad jų žur­na­le bu­vo at­spaus­din­ta ka­ri­ka­tū­ra, vaiz­duo­jan­ti ap­snig­tą pus­nuo­gio spor­ti­nin­ko skulp­tū­rą su už­ra­šu: „Ar jis dar ne­su­ša­lė?“ Kaž­kas sua­be­jo­jęs, kad tai ga­lin­ti bū­ti užuo­mi­na į Sta­li­no pa­mink­lus, ku­rių tuo me­tu bu­vo pri­sta­ty­ta vi­sur. Tuoj pat dai­li­nin­kas bu­vo at­leis­tas iš dar­bo, pri­si­džio­vi­nęs duo­nos trem­čiai, bet „kal­tei“ pri­ge­sus ir už­mir­šus, dai­li­nin­kas vėl grį­žo į re­dak­ci­ją. Ju­ri­jus Pi­me­no­vas 1951 m. nu­ta­pė gy­ve­ni­mo ge­ro­vę vaiz­duo­jan­čią sce­ną „Trak­to­ris­tų va­ka­rie­nė“. Į lau­ką trak­to­ri­nin­kui at­ne­šu­si mais­tą mo­te­ris pi­la aiš­kiai ak­cen­tuo­tą bal­tą pie­ną. Ta­čiau dai­li­nin­kui bu­vo prie­kaiš­tau­ja­ma už ta­ry­bi­nės bui­ties men­ki­ni­mą, nes va­ka­rie­nei – tik pie­nas. Pa­na­šių at­ve­jų bū­ta ne­ma­žai.

Pa­si­ro­džius L. Še­pe­čio kny­gai „Mo­der­niz­mo met­me­nys“ V. Tru­šys pa­si­pik­ti­nęs ver­ti­no imp­re­sio­nis­tų ir ki­tų mo­der­nis­tų kri­ti­ką, ta­čiau po ku­rio lai­ko ir jis, ir mū­sų dau­gu­ma pri­pa­ži­nom, kad tai – sa­vo­tiš­kas bū­das su­pa­žin­din­ti su va­ka­rie­tiš­ką­ja dai­le. Ru­si­jos me­no žmo­nės yra sa­kę, kad jums, t.y. lie­tu­viams, be­pi­gu, tu­rint kul­tū­ros mi­nist­rą L. Še­pe­tį...

Lie­tu­vos dai­li­nin­kai ne itin do­mė­jo­si Ru­si­jos dai­le, ar­ti­mes­ni bu­vo kau­ka­zie­čiai (M. Sar­ja­nas). Apsk­ri­tai Lie­tu­vos dai­lė puo­se­lė­jo ir iš­lai­kė ko­lo­ris­ti­nės ta­py­bos sa­vi­tu­mą, nors ir prieš­ta­rin­gai, bet tai pri­pa­ži­no ir Krem­liaus dai­lė­ty­ra.

O apie soc­rea­liz­mą bū­ta ir to­kių smulk­me­nų: pres­ti­ži­nia­me dai­lė­ty­ros se­mi­na­re Pa­lan­go­je bu­vo svars­to­mos atei­nan­čių me­tų te­mos ir bu­vo pa­siū­ly­ta kaž­kas apie soc­rea­liz­mą. Ar­mė­nas Igi­tia­nas iš­dro­žė: „Im­ki­tės tą sa­vo so­cia­lis­ti­nį rea­liz­mą į Mask­vą, o mums čia jo ne­rei­kia“. Taip ir at­si­ti­ko. O kai aš ten pat pa­si­tei­ra­vau apie liau­dies me­no soc­rea­liz­mą, tai kaž­ku­ris dai­lės aka­de­mi­kas pra­ta­rė: „Mesk ša­lin kal­bas apie tuos nie­kus...“. Bet­gi įdo­mu, kad pa­sta­ruo­ju me­tu Mask­vos dai­lės auk­ci­o­nuo­se siu­že­ti­niai soc­rea­liz­mo kū­ri­niai ta­po pa­klau­ses­ni ir bran­ges­ni už ru­siš­ką­jį avan­gar­dą ir po­grin­džio me­ną. Dai­lės is­to­ri­jo­je pri­pa­žįs­ta­ma, kad bu­vo to­kia kryp­tis ir di­die­ji pa­sau­lio kul­tū­ros mu­zie­jai pri­va­lo tu­rė­ti tos kryp­ties pa­vyz­džių.

Am­žių san­dū­ro­je – Šiau­lių dai­lės mo­kyk­la

V.V. Daug de­šimt­me­čių Lie­tu­vo­je bu­vo du dai­li­nin­kų ruo­ši­mo cent­rai: Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­tas ir ŠPI Me­nų fa­kul­te­tas, ruo­šian­tis dai­lės pe­da­go­gus. Tarp šiau­lie­čių ab­sol­ven­tų dau­giau nei 200 ži­no­mų dai­li­nin­kų. Ar ga­li­ma kal­bė­ti apie Šiau­lių dai­lės mo­kyk­lą?

V.R. Ma­no nuo­mo­ne, to­kia mo­kyk­la su­si­for­ma­vo am­žių san­dū­ro­je, kai Lie­tu­vo­je pa­pli­to ŠPI auk­lė­ti­niai, pie­ši­mo, brai­žy­bos ir dar­bų mo­ky­to­jai. Kaip tik jie dau­ge­ly­je vie­tų ėmė steig­ti dai­lės ži­di­nius ir net va­do­vau­ti. Ma­žei­kiuose, Aly­tuje, Bir­žuose ir ki­tur ak­ty­viai dir­ba bu­vę šiau­lie­čiai. Pe­da­go­gi­nis dar­bas įgi­jo kū­ry­bi­nio dar­bo pra­smę, mo­ky­da­mi vai­kus iš jų mo­kė­si ir dai­li­nin­kai. Šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­stan­go­mis į res­pub­li­kos dai­lės gy­ve­ni­mą įsi­jun­gė vai­kų dai­lė. Me­nų fa­kul­te­to dės­ty­to­jai ste­bė­jo ir ko­re­ga­vo stu­den­tų ve­da­mas pie­ši­mo, dar­be­lių pa­mo­kas, sa­vo ini­cia­ty­va pie­ši­mo mo­ky­da­vo dar­že­li­nu­kus. Pra­dė­tos ruoš­ti ir pa­pli­to įvai­rios vai­kų kū­ry­bos pa­ro­dos, pie­ši­nių kon­kur­sai, pub­li­ka­ci­jos.

Štai šian­dien ži­no­mas dai­li­nin­kas ir dai­lės or­ga­ni­za­to­rius Sau­lius Kruo­pis pa­brė­žia, kad dar dar­že­ly­je pro­f.A.To­lei­kis ves­da­vęs pie­ši­mo pa­mo­kas, o jo pir­mą­jį pa­ro­dos pie­ši­nį V.Rim­kus pa­gy­ręs spau­do­je. Kol kas, at­ro­do, Šiau­liuo­se yra vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je vai­kų kū­ry­bos ga­le­ri­ja Vil­niaus gat­vė­je.

V.V. Jūs taip pat reiš­kė­tės ne tik kaip dai­lės dės­ty­to­jas, me­no­ty­ri­nin­kas, bet ir kaip dai­li­nin­kas – pie­šė­jas, ak­va­re­lis­tas. Pri­si­mi­nant prieš­ka­rio Jū­sų dai­lės mo­ky­to­jo žo­džius – pa­leis­tu­va­vot spal­vo­mis. Ne­ga­lė­jot be mol­ber­to, be spal­vų?

V.R. Jau vai­kys­tė­je gal­vo­jau bū­siąs dai­li­nin­ku. Įta­kos tu­rė­jo se­ne­lio, tė­vo kū­ry­ba, pir­mų­jų dai­lės mo­ky­to­jų Juo­zo Jan­kaus, Teo­fi­lio Pet­rai­čio, G.Bag­do­na­vi­čiaus ori­gi­na­lios pa­mo­kos. O vė­liau įvai­rios gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jos, net lo­zun­gų ra­šy­mas, au­to­mo­bi­lių da­žy­mas – vis tai bu­vo pro­ga ne­nu­tol­ti ir nuo pie­ši­mo, ta­py­bos. Siek­ti spe­cia­laus, aukš­to­jo dai­lės moks­lo ne­tu­rė­jau jo­kių ma­te­ria­li­nių, po­li­ti­nių ga­li­my­bių. Pri­siė­jo pa­si­nau­do­ti ga­li­my­be stu­di­juo­ti me­no­ty­rą to­li­ma­ja­me Le­ning­ra­de nea­ki­vaiz­di­niu bū­du. Ne­nu­to­lau nuo da­žų ir tep­tu­kų, ypač lais­va­lai­kio mi­nu­tė­mis. Po vi­so­kių ban­dy­mų su­sto­jau ties ak­va­re­le, da­ly­va­vau pa­ro­do­se, su­ruo­šiau ir per­so­na­li­nių eks­po­zi­ci­jų. Apsk­ri­tai aš esu pa­ten­kin­tas me­no­ty­ros – ra­šy­mo ir dai­lės – ak­va­re­lės sam­plai­ka. Iki šiol aš ne­ga­liu vi­siš­kai pa­si­ti­kė­ti dai­lės kri­ti­ku, ku­ris kri­ti­kuo­ja kū­ri­nį ir net jo tech­ni­nes sa­vy­bes, gy­ve­ni­me ne­tu­rė­jęs tep­tu­ko, ne­mir­kęs jo į alie­ji­nius ar ak­va­re­li­nius da­žus.

V.V. Iki šiol da­ly­va­vo­te „Žiem­ga­los“ dai­li­nin­kų veik­lo­je. Kuo pra­smin­gas, reikš­min­gas šis kraš­tie­čių dai­li­nin­kų su­si­bū­ri­mas?

V.R. Gim­tų­jų vie­tų dai­li­nin­kų su­si­bū­ri­mai pra­si­dė­jo apie 1970-uo­sius me­tus. Prie to pri­si­dė­jo kraš­to­ty­ros ju­dė­ji­mas, at­si­grę­ži­mas į gim­ti­nes, tra­di­ci­jas, pa­mink­lus. Ak­cen­tuo­ja­mi at­ski­rų vie­to­vių sa­vi­tu­mai, pra­dė­tos leis­ti vie­to­vių mo­nog­ra­fi­jos. Ypač su­si­do­mė­ta Šiau­rės Lie­tu­va, „Žiem­ga­los“ sam­bū­riui pra­džią da­vė V.Tru­šys, va­sa­ros me­tu bu­vo ren­gia­mi ple­ne­rai Pak­ruo­jy­je, Pas­va­ly­je, Ža­ga­rė­je ir kt. Į juos at­vyk­da­vo „Žiem­ga­los“ kraš­tie­čiai iš Vil­niaus, Kau­no, pri­si­jung­da­vo ir ne kraš­tie­čiai.

Ple­ne­ruo­se dai­li­nin­kai tar­tum ati­trūks­ta nuo ofi­cia­lios tar­ny­bos, pa­si­ne­ria į vai­kys­tes ap­lin­ką, tar­tum nau­jai ją at­ran­da. Iš Vil­niaus grįž­ta J.Gal­kus, iš Kau­no – R.Čar­na ir ki­ti. At­si­ran­da nau­jos te­mos, su­ku­ria­mi nau­ji kū­ri­niai, for­muo­ja­si kul­tū­ros reiš­ki­nys, pa­va­din­tas re­gio­na­liz­mu.

Taip V.Tru­šio ta­py­bo­je at­si­ran­da ly­gu­mų, ari­mų vaiz­dai, ki­ti ža­vi­si Pak­ruo­jo, Ža­ga­rės dva­rų ar­chi­tek­tū­ra, vie­tos žmo­nė­mis. Ypač bend­rau­ja­ma su vai­kais, kvie­čia­mi bend­rai da­ly­vau­ti kū­ry­bos pro­ce­se, svars­ty­ti apie kū­ry­bą. Pa­gar­sė­ja Ni­dos, Drus­ki­nin­kų ir ki­ti ple­ne­rai, kū­ry­bi­nės sto­vyk­los, kai ku­rie tam­pa tarp­tau­ti­niais su­bu­vi­mais. Apsk­ri­tai šis reiš­ki­nys tam­pa vi­suo­ti­nis: štai JAV at­ran­da­mi ma­žai ži­no­mi ar net už­mirš­ti pro­vin­ci­jų dai­li­nin­kai, ruo­šia­mos jų per­so­na­li­nės pa­ro­dos net Niu­jor­ke, re­gio­na­liz­mas tam­pa su­dė­ti­ne JAV me­no da­li­mi.

V.V. Il­gą lai­ką Šiau­liuo­se bu­vo­te vie­nin­te­lis pro­fe­sio­na­lus me­no­ty­ri­nin­kas, dai­lės pro­ce­so fik­suo­to­jas, pro­pa­guo­to­jas ir ver­tin­to­jas. Pa­ra­šė­te kny­gų apie dai­lę, dai­li­nin­kus. Ku­rios Jums svar­biau­sios?

V.R. Ne­ga­lė­čiau į tai tiks­liai at­sa­ky­ti. Bū­na net smul­ki in­for­ma­ci­ja sa­vaip svar­bi. Pra­dė­jau ra­ši­nė­ti įpu­sė­jęs stu­di­jas. Tai bu­vo ži­nu­tės apie Šiau­lių dai­li­nin­kus, pa­ro­das vie­ti­nė­je spau­do­je, pa­ma­žu at­si­ra­do ir stam­bes­nių pub­li­ka­ci­jų. Daug jų bu­vo pa­si­ra­šy­ta ini­cia­lais, sla­py­var­džiais, daž­nai net ne ma­no pa­ties su­gal­vo­tais.

Pra­dė­jau ra­ši­nė­ti į „Li­te­ra­tū­rą ir me­ną“, „Per­ga­lę“. Ša­lia trum­pų in­for­ma­ci­jų pa­si­ro­dė ir il­ges­ni ap­žval­gi­niai, pro­ble­mi­niai straips­niai. Ta­pau nuo­la­ti­niu „Kul­tū­ros ba­rų“ bend­ra­dar­biu. Pa­gal vi­są šią laik­raš­ti­nę-žur­na­li­nę veik­lą aš esu dau­giau žur­na­lis­tas nei me­no­ty­ri­nin­kas, tuo la­biau – kri­ti­kas. Šių pub­li­ka­ci­jų skai­čius sie­kia iki 3000 po­zi­ci­jų. Jos su­vai­di­no sa­vo in­for­ma­ci­nį vaid­me­nį apie Šiau­lių dai­li­nin­kus, dai­lės gy­ve­ni­mą. Ša­lia to pa­ruo­šiau iki 300 pa­ro­dų ka­ta­lo­gų, buk­le­tų, dau­gu­mai jų – įva­di­nius straips­nius. Daž­nai į juos ten­ka kreip­tis ieš­kant pri­mirš­tų įvy­kių, kū­ri­nių pa­va­di­ni­mų.

Pir­mą­ją ma­no kny­gą apie Ab­lin­gą ru­sų kal­ba 1977 m. iš­lei­do Le­ning­ra­do lei­dyk­la „Is­kusst­vo“. Jos ini­cia­to­rius bu­vo fo­tog­ra­fas Jev­ge­ni­jus Pliu­chi­nas, ta­pęs kny­gos bend­raau­to­riu­mi. Ke­le­tą die­nų kar­tu pra­bu­vo­me prie šio an­samb­lio, apie ku­rį jau bu­vau ra­šęs po­ro­je cent­ri­nių Mask­vos dai­lės žur­na­lų. Išė­jo mo­nog­ra­fi­jos apie dai­li­nin­kus An­ta­ną Vi­soc­kį, Ge­rar­dą Bag­do­na­vi­čių, Joa­ną Tau­jans­kie­nę, Ja­ros­la­vą Rim­kų, liau­dies meist­rus Al­gir­dą Sa­ka­laus­ką, Vy­tau­tą Ule­vi­čių, Ele­ną Ado­mai­tie­nę, Juo­zą Lau­dans­kį, ma­žes­nės kny­gos apie V.Tru­šį, A.To­lei­kį, Ig­ną Bud­rį, Gra­ži­ną Di­de­ly­tę, Al­do­ną Vi­soc­kie­nę, Bro­nių Gru­šą, Al­fon­są Če­paus­ką, Je­ro­ni­mą Kmie­liaus­ką.

Ra­šiau įva­di­nius straips­nius Ar­vy­do Kaž­dai­lio, Va­le­ri­jo­no Vy­tau­to Ju­cio ir ki­tiems al­bu­mams. Dau­gu­ma šių kny­gų iš­leis­ta jau Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais, o ta­ry­bi­niais me­tais ma­no pa­var­dė vis su­lauk­da­vo prie­šiš­ku­mo. 1985 m. „Va­gos“ lei­dyk­la iš­lei­do al­bu­mą „Ak­va­re­lė“, ku­rios pa­grin­das – ma­no kan­di­da­ti­nės di­ser­ta­ci­jos teks­tas. Net dvie­jų ko­rek­tū­rų me­tu pa­ste­bė­jau, kad, ne­žiū­rint su­tar­ties su lei­dyk­la, nė­ra ma­no pa­var­dės. Taip al­bu­mas ir pa­si­ro­dė, tik kny­gos ga­le smul­kio­mis rai­dė­mis ru­sų kal­ba pa­žy­mė­ta kad teks­tas – V. Rim­kaus. Lei­dyk­la ma­ne in­for­ma­vo, kad tai „Glav­li­to“ įsa­ky­mas. Ką gi? Ten­ka dė­ko­ti iš­ti­ki­miems "Glav­li­to" va­do­vams.

Apsk­ri­tai kny­gų kny­ge­lių, moks­li­nių straips­nių rin­ki­niuo­se, pub­li­ka­ci­jų ru­sų kal­ba, ver­ti­mų į ang­lų, pran­cū­zų, vo­kie­čių, veng­rų, bul­ga­rų, len­kų, lat­vių, es­tų, uk­rai­nie­čių, ar­me­nų su­si­da­ry­tų ke­li šim­tai. Per tą gau­są man te­ko pa­da­ry­ti klai­dų, bū­ta nuo­mo­nių, ver­ti­ni­mų kai­tos, su­si­lauk­ti kri­ti­kos ir net kal­ti­ni­mų, bet, anot An­ta­no Gu­dai­čio, man pa­si­skun­dus dėl už­si­puo­li­mų: vi­sad tei­sus tas, ku­ris ne­dir­ba.

Pa­si­tai­ko, kad ir ei­li­nis straips­nis tam­pa ga­nė­ti­nai svar­bus. Pra­si­dė­jus at­gi­mi­mui pa­ra­šiau stu­di­ją „Pa­mink­lų ka­ras“. Ją per­skai­čiau tuo me­tu Pa­lan­go­je vy­ku­sia­me se­mi­na­re. Žur­na­lo „Tvor­čest­vo“ re­dak­to­rė jo pa­pra­šė spau­dai ir jis bu­vo at­spaus­din­tas tame žurnale, o ge­riau­sių mė­ne­sio pub­li­ka­ci­jų žur­na­las „Dai­džest“ jį per­si­spaus­di­no. Po to jis bu­vo at­spaus­din­tas Ar­mėni­jo­je, „Li­te­ra­tū­ro­je ir me­ne“, „Šiau­lių kraš­te“, jo frag­men­tai – ke­lio­se ma­no kny­go­se.

V.V. Ar do­mi­tės Šiau­lių jau­nų­jų dai­li­nin­kų dar­bais? Kaip šian­dien mies­te vyks­ta pro­fe­sio­na­laus me­no pro­ce­sas?

V. R. Šiau­lius ištiko di­de­lė vy­res­nio­sios dai­li­nin­kų kar­tos ne­tek­tis: mi­rė Vac­lo­vas Zig­man­tas, Ei­na­ras Ot­sas, Vy­tau­tas ir Da­lia Tri­ban­džiai, Ka­zys ir Bi­ru­tė Kas­pe­ra­vi­čiai, Eduar­das Juch­ne­vi­čius, Do­na­tas Lu­ko­še­vi­čius, Ro­ma­nas Vil­kaus­kas, Vi­to­lis Tru­šys, Vik­to­ras Os­ta­šen­ko­vas. Jų įna­šas į mies­to kul­tū­rą te­bė­ra gy­vas. Ak­ty­viai ku­ria vy­res­nės kar­tos at­sto­vai Ri­man­tas Bui­vy­das, Ri­čar­das Gar­ba­čiaus­kas, Gra­ži­na Ar­laus­kai­tė-Ving­rie­nė, An­ta­nas ir Al­do­na Vi­soc­kiai, Ire­na Amb­ra­zie­nė, Po­vi­las ir Sal­vi­ni­ja Ani­ki­nai, Rai­mon­das Tru­šys, Si­gi­tas Pran­cui­tis, Gra­ži­na ir Vir­gi­ni­jus Ši­mo­liū­nai, Gied­rius Šukš­čius ir ki­ti. Mies­te vyks­ta in­ten­sy­vus me­ni­nis gy­ve­ni­mas, vei­kia trys dai­lės ga­le­ri­jos, pa­ro­dos pa­ro­dė­lės ren­gia­mos bib­lio­te­ko­se, mo­kyk­lo­se. Dau­gu­mos jų da­ly­viai – jau­ni­mas. Ne­bes­pė­ji vi­sų tų ren­gi­nių ap­lan­ky­ti.

Cent­ri­nė dai­lės ga­le­ri­ja dau­giau orien­tuo­ja­si į mo­der­nis­ti­nį, eks­pe­ri­men­ti­nį me­ną, „Laip­tai“ – į kla­si­ki­nę dai­lę. Jos jau tu­ri ir sa­vuo­sius lan­ky­to­jus, bet griež­tų ri­bų nė­ra. Di­džią­ją jau­ni­mo da­lį su­da­ro Šiau­lių uni­ver­si­te­to auk­lė­ti­niai, pra­si­ver­žę ir į res­pub­li­ki­nes erd­ves ( Bo­na­ven­tū­ras Šal­tis, An­ta­nas Ka­va­liaus­kas, Val­de­ma­ras Ba­ra­kaus­kas, Arū­nas Va­si­liaus­kas, Vid­man­tas Za­rė­ka, Arū­nas ir Re­da Uo­gin­tai, Vi­da Ža­ba­raus­kai­tė, pro­f.Vai­do­tas Ja­nu­lis, Pet­ras Rakš­ti­kas, be­je Ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rys, Bro­nis­lo­vas Ru­dys ir daug ki­tų). Sėk­min­gai te­be­vei­kia Šiau­lių dai­lės mo­kyk­la. Po­vi­lo Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je įkur­tas G.Bag­do­na­vi­čiaus eks­lib­ri­sų fon­das (vad. Jo­nas Nek­ra­šius), ruo­šian­tis eks­lib­ri­sų pa­ro­das, kon­kur­sus, kon­fe­ren­ci­jas. V.Pu­ro­no su­kur­ta „La­pė“, pa­sta­ty­ta Talk­šos eže­ro pa­kran­tė­je, ta­po vai­kų nuo­la­ti­nio lan­ky­mo ob­jek­tu.

Išau­go res­pub­li­ki­nio mas­to dai­lė­ty­ri­nin­kai Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis, doc.Sa­lo­mė­ja Jast­rums­ky­tė, pro­f. Re­mi­gi­jus Venc­kus, daž­nai ir įdo­miai apie me­ną ra­šo žur­na­lis­tės Ži­vi­lė Ka­va­liaus­kai­tė, Ri­ta Ža­dei­ky­tė, Te­re­sė Ho­kie­nė. Suk­les­tė­ji­mą iš­gy­ve­na fo­tog­ra­fi­ja: pa­čia­me cent­re res­tau­ruo­ti rū­mai – vie­nin­te­lis to­kio po­bū­džio mu­zie­jus ša­ly­je. Ja­me nuo­lat ren­gia­mos me­ni­nės ir is­to­ri­nės fo­tog­ra­fi­jos pa­ro­dos, kau­pia­mas ar­chy­vas, vyks­ta pa­skai­tos ir dis­ku­si­jos. Ak­ty­viau­si fo­to­meist­rai An­ta­nas Di­lys, Al­gir­das Mus­nec­kis, Ri­čar­das Dai­li­dė, Ro­lan­das Pa­ra­fi­na­vi­čius, Vil­man­tas Damb­raus­kas ir kt.

Tai jau ki­ta sfe­ra, įė­ju­si į kul­tū­rą su sa­vą­ja is­to­ri­ja, rai­da ir pro­ble­ma­ti­ka. Vie­nok di­džiu­lis nuo­sto­lis mies­to dai­lei ir kul­tū­rai – Me­nų fa­kul­te­to už­da­ry­mas, uni­ver­si­te­to li­ki­mas ap­skri­tai. Da­bar dar gal tai ma­žiau jau­čia­ma, te­bė­ra ne­di­de­lė dai­lės ma­gist­ran­tų gru­pė, šie­met, 2019 m., dar aš­tuo­ni iš jų ap­gy­nė ma­gist­ro dip­lo­mus, bet atei­čiai op­ti­miz­mo ne­daug. Tai­gi šian­dien už­da­vi­nys: dar ak­ty­viau dirb­ti, kur­ti, neuž­mirš­ti praei­ties ir vi­sa tai nu­ma­ty­ti atei­ties la­bui.

Iš V.Rim­kaus ar­chy­vo.

Pir­mo­sios Šiau­lių dai­li­nin­kų dar­bų pa­ro­dos ka­ta­lo­gas.

Ka­ta­lo­gas pra­de­da­mas žo­džiais: „Nie­kuo­met Šiau­lių mies­te ne­gy­ve­no tiek daug dai­li­nin­kų pro­fe­so­na­lų, kaip da­bar. Tai, ką su­kū­rė mū­sų mies­to dai­li­nin­kai, kaip jiems se­ka­si dirb­ti kū­ry­bi­nį dar­bą, ga­li­ma su­si­pa­žin­ti šio­je pir­mo­je Šiau­lių mies­to dai­li­nin­kų dar­bų pa­ro­do­je.“

Ant­ro­sios pa­ro­dos ka­ta­lo­gas.

„Šiau­lių mies­to dai­li­nin­kų dar­bų pa­ro­dos pra­de­da da­ry­tis tra­di­ci­ja. Ši pa­ro­da ant­ro­ji. Šiau­liš­kių dai­li­nin­kų­veik­la kas­met vis dau­giau jau­čia­ma mū­sų mies­te (...) Mū­sų­ mies­to dai­li­nin­kai sa­vo kū­ry­bi­niu dar­bu sten­gia­si ei­ti su gy­ve­ni­mu ko­ja ko­jon. Sa­vo kū­ry­bo­je jie va­do­vau­ja­si so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo prin­ci­pais ir iš­min­tin­gais Ko­mu­nis­tų par­ti­jos nu­to­dy­mais“, – ra­šo­ma ka­ta­lo­go pra­tar­mė­je.

A.Kriš­to­pai­čio ir A. Va­si­liaus­ko pa­ro­dos ka­ta­lo­gas.

„Auš­ros“ mu­zie­ju­je 1967 m. su­reng­to­je V.Rim­kaus ak­va­re­lių ir pie­ši­nių pa­ro­do­je „Le­ning­ra­do es­ki­zai“ eks­po­nuo­ti 1960 – 1966 m. lai­ko­tar­pio 43 dar­bai.

At­vi­ru­kas Mag­no Ma­gist­ro Vy­te­niui Rim­kui. A.Kriš­to­pai­čio ak­va­re­lė­je – se­no­ji Ly­gu­mų baž­ny­čia, sta­ty­ta 1793 m., nu­griau­ta 1907 m.

1989 m. „Va­gos“ lei­dyk­los iš­leis­ta V.Rim­kaus mo­nog­ra­fi­ja „Joa­na Tau­jans­kie­nė“.

2012 m. lei­dyk­los „Sau­lės del­ta“ iš­leis­ta V.Rim­kaus mo­nog­ra­fi­ja „Ja­ros­la­vas Rim­kus. Dai­li­nin­kas, pe­da­go­gas, vi­suo­me­ninin­kas.“