Akmenukai prie degančios žvakelės

At­min­ties aki­mir­ka

Pa­mi­nė­da­mi Tarp­tau­ti­nę ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mo die­ną žva­ku­tes įžie­bė žy­dų bend­ruo­me­nės na­riai, Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no sa­vi­val­dy­bių me­rai, ki­ti val­džios at­sto­vai, sve­čiai. Moks­lei­viai ran­ko­se lai­kė bal­tus po­pie­riaus la­pus su už­ra­šais "We re­mem­ber" (mes pri­si­me­na­me-angl.).

Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no me­rai Ar­tū­ras Vi­soc­kas ir An­ta­nas Be­za­ras prie at­mi­ni­mo ak­mens pa­sta­tė de­gan­čias žva­kes.

Žy­dų bend­ruo­me­nės na­riai ša­lia žva­ku­tės pa­dė­da­vo ir po ma­žą ak­me­nu­ką. Šią tra­di­ci­ją paaiš­ki­no Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis: "Tai ženk­las, kad pri­si­me­ni, kad lan­kai šią vie­tą, kad ji nė­ra pa­mirš­ta".

Ty­lo­je pri­si­min­da­mi, ko­kią pra­žū­tį su­ke­lia nea­py­kan­ta, kiek žmo­nių pra­žu­dė ho­lo­kaus­tas. Su­si­rin­ku­sie­ji ne­sa­kė ofi­cia­lių kal­bų, su­sto­jo at­min­ties aki­mir­kai.

Iš­gy­ve­nu­si ho­lo­kaus­tą

Tarp su­si­rin­ku­sių­jų vie­nai mo­te­riai Šiau­lių ge­to var­tai reiš­kė kur kas dau­giau, nei iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mą is­to­ri­nį at­mi­ni­mą. Ida Ro­zin­ger­dai­tė Vi­lei­kie­nė gi­mė šia­me ge­te. Ji bu­vo vos 2 me­tų ir 4 mė­ne­sių, kai tė­vas, pri­gir­dęs mig­do­mų­jų ir įdė­jęs mer­gai­tę į pa­gal­vę iš­ne­šė ją iš ge­to.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad žy­dams iš ge­to bu­vo lei­džia­ma išei­ti į ša­lia sto­vė­ju­sią li­go­ni­nę ir at­si­neš­ti sa­vo pa­gal­vę. Idos tė­vas sa­vo pa­gal­vę su įmi­gu­siu vai­ku per­me­tė per ge­to tvo­rą. Iš anks­to bu­vo su­si­ta­ręs su lie­tu­vių šei­ma, kad šie mer­gai­tę paims ir iš­gel­bės. Pa­si­se­kė, kad tuo me­tu prie ge­to tvo­ros ne­bu­vo sar­gy­bi­nio su šu­ni­mi.

Taip Ida pa­te­ko į Zo­fi­jos ir Adol­fo Staš­ke­vi­čių šei­mą. Jo­je be glo­bo­ti­nės au­go dar pen­ki vai­kai. Šei­ma ver­tė­si sun­kiai. Kaip sa­kė I. Vi­lei­kie­nė, ją priė­mę žmo­nės bu­vo ge­ri, tik daž­nai sti­go net duo­nos. Ta­čiau mo­te­ris taip iš­ven­gė ge­to "vai­kų ak­ci­jos", kai vi­si ten au­gę vai­kai bu­vo iš­vež­ti į Ku­žius ir su­šau­dy­ti.

"Aš pra­ra­dau vi­sus ar­ti­muo­sius. Tė­vas žu­vo Štut­gor­fo kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je, ma­mos bro­liai – Auš­vi­ce. Ma­mos li­ki­mas neaiš­kus", – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Šian­dien ji tu­ri sa­vo šei­mą. Užau­gi­no sū­nų, di­džiuo­ja­si anū­ku, stu­di­juo­jan­čiu ve­te­ri­na­ri­jos dok­to­ran­tū­ro­je. Pa­čiai moks­lų ra­gau­ti ne­te­ko, nors mo­kyk­lo­je mo­kė­si ge­rai. Ne­be­bu­vo iš ko stu­di­juo­ti. Ta­po kir­pė­ja.

I. Vi­lei­kie­nė sa­kė pa­da­riu­si vis­ką, kad jos gel­bė­to­jai bū­tų ap­do­va­no­ti Lie­tu­vos Pre­zi­den­tės, Iz­rae­lio vals­ty­bės. Ji no­rė­tų, kad Z. ir A. Staš­ke­vi­čių pa­var­dės bū­tų įam­žin­tos Šiau­liuo­se ku­ria­ma­me Pa­sau­lio tei­suo­lių par­ke.

"No­rė­čiau, kad ne­bū­tų to­kios at­skir­ties. Mes tos pa­čios odos, to pa­ties rau­do­no krau­jo. Kad į vi­sus žiū­rė­tų ly­giai. Kad ne­bū­tų taip, kad ei­ni gat­ve, o tau pa­vy­mui sa­ko: "Va, žy­del­ka praė­jo". Ne­ga­li­ma taip žmo­nių pa­smerk­ti", – su to­kio­mis min­ti­mis ho­lo­kaus­tą iš­gy­ve­nu­si šiau­lie­tė už­de­gė žva­ku­tę.

No­rė­tų dau­giau to­le­ran­ci­jos

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo ir Ro­mų in­teg­ra­ci­jos cent­ro pir­mi­nin­kė Kon­sue­la Ma­čiu­le­vi­čiū­tė. Pa­kal­bin­ta ji pri­mi­nė, kad ka­ro me­tais ge­no­ci­das bu­vo vyk­do­mas ir ro­mų tau­tai. Jie gy­ve­no ge­tuo­se, bu­vo ve­ža­mi į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las, šau­do­mi miš­kuo­se.

K. Ma­čiu­le­vi­čiū­tė ap­gai­les­ta­vo, kad ro­mai ne­tu­ri Šiau­liuo­se at­mi­ni­mo vie­tos, kur ga­lė­tų su­si­rink­ti liūd­nos is­to­ri­jos pa­mi­nė­ji­mui. Ji džiau­gė­si, kad žy­dų bend­ruo­me­nė pa­kvie­tė į ren­gi­nį, ku­ria­me pri­si­me­na­mos vi­sos ka­ro nu­si­kal­ti­mų au­kos.Mo­te­ris sa­kė, kad sto­vė­da­ma prie at­mi­ni­mo ak­mens, svars­to apie tai, jog no­rė­tų dau­giau to­le­ran­ci­jos ki­tų tau­tų žmo­nėms.