Lietuviškas "Gyvulių ūkio" vaizdelis

Pie­ną gers tik kiau­lės

Lie­tu­vo­je "gy­vu­lių ūkis" daž­niau­siai var­to­ja­mas, kal­bant apie mo­kes­ti­nes, so­cia­li­nes leng­va­tas, pa­šal­pas, įvai­rias išim­tis iš tai­syk­lių. Kuo dau­giau iš­ly­gų – tuo ku­riai nors fer­mai ge­riau. Bū­tent ta pra­sme šią są­vo­ką pri­si­me­na ir Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da, už­si­mo­jęs Lie­tu­vo­je kur­ti ge­ro­vę.

Gy­vu­lių ūkis api­ma dau­ge­lį vie­ša­me gy­ve­ni­me vy­rau­jan­čių blo­gy­bių. Nors Dž. Or­ve­lo sa­ty­ra ra­šy­ta bai­gian­tis Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, o jo­je tu­ri­ma min­ty bol­še­vi­ki­nė Ru­si­ja, sta­li­niz­mas, ta­čiau ak­tua­li ir šian­dien, nes pa­sa­kos idė­ja – uni­ver­sa­li, to­dėl su­pran­ta­ma, in­terp­re­tuo­ja­ma ir pri(si)tai­ko­ma la­bai pla­čiai.

Ale­go­ri­jo­je vaiz­duo­ja­mi neį­ti­kė­ti­ni įvy­kiai vie­na­me Ang­li­jos tvar­te, kur įvy­ko gy­vu­lių re­vo­liu­ci­ja prieš iš­nau­do­to­ją fer­me­rį Džon­są. Grei­tai so­cia­li­nė re­vo­liu­ci­ja iš­si­gims­ta į dik­ta­tū­rą, kur "že­mes­nie­ji gy­vu­liai dir­ba dau­giau ir gau­na ma­žiau pa­ša­ro", nes va­do­vau­ti ėmu­sios kiau­lės nu­spren­džia, kad pie­ną gers ir obuo­lius ės tik jos, kiau­lės. Nu­si­pel­nė gy­ven­ti ge­riau.

Gy­vu­lių ūkis api­ma ir vi­so­kių rū­šių pa­ty­čias, prie­ka­bia­vi­mus, gam­tos ter­ši­mą, klien­tų ap­gau­di­nė­ji­mą, veid­mai­nys­tę, slap­tų­jų tar­ny­bų įsi­ga­lė­ji­mą, sė­ja­mą bai­mę, ki­taip ma­nan­čių ap­spjau­dymą ir šiaip ma­lo­nų pa­si­sė­dė­ji­mą prie val­džios lo­vio. Tad ga­li­ma pa­var­to­ti ir dar tal­pes­nį žo­dį – gy­vu­liz­mas. Ko­dėl gi ne? Bol­še­viz­mas, sta­li­niz­mas, so­cia­liz­mas, neo­li­be­ra­liz­mas ir vi­so­kie ki­to­kie ... iz­mai. Bū­tent Dž. Or­ve­lo sa­ty­ro­je vaiz­duo­ja­ma iš­ti­sa fi­lo­so­fi­nė sis­te­ma pa­va­din­ta gy­vu­liz­mu.

Ma­nau, gy­vu­liz­mas Lie­tu­vo­je la­biau­siai pa­pli­tęs tarp po­li­ti­nio lau­ko ka­rių: kuo vir­šes­nis – tuo gy­vu­liz­mo: val­džios troš­ki­mo, pik­tos va­lios, sa­vo ga­lios ir kiau­lės akių de­monst­ra­vi­mo – dau­giau. No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas poe­tas Čes­lo­vas Mi­lo­šas (1911–2004), api­bū­din­da­mas so­cia­liz­mo mi­mik­ri­ją – pri­si­tai­ky­mo gam­to­je fe­no­me­ną – pa­lei­do taik­lią strė­lę: kiek su­leis­ta dia­lek­ti­nio ma­te­ria­liz­mo. Sup­rask: kuo dau­giau in­jek­ci­jų – tuo di­des­nis pri­si­tai­kė­lis. Taip ir lie­tu­viš­ka­me gy­vu­lių ūky­je: kuo di­des­nis ge­ne­ro­las įsi­vaiz­duo­ji esąs fer­mo­je – tuo dau­giau gy­vu­liz­mo iš­spin­du­liuo­ji.

Vie­nas "Gy­vu­lių ūkio" gy­vu­liz­mo ker­ti­nių ak­me­nų – gy­ve­ni­mas prie­šų ap­sup­ty­je. Jei­gu prie­šų stai­ga pri­stin­ga – bū­ti­na su­ras­ti. Tik kiau­lės ir jų va­das ge­riau­siai ži­no, kaip nuo jų ap­si­gin­ti: "Ar ži­no­te, kas nu­tik­tų, jei mes, kiau­lės, ne­be­su­ge­bė­tu­mė­me at­lik­ti sa­vo pa­rei­gų? At­gal su­grįž­tų Džon­sas!"

Sė­ja­ma bai­mė kaip ak­me­nys. Bai­mė pra­ras­ti val­džią ar jos vėl ne­pa­siek­ti la­bai di­de­lė, to­dėl vi­sos rin­kė­jų mo­bi­li­za­vi­mo prie­mo­nės yra ge­ros.

Gy­vu­lių ūkis pra­si­de­da nuo ne­pa­gar­bos ir su­si­reikš­mi­ni­mo. Ne­pa­gar­ba opo­nen­tams, so­cia­li­nės at­skir­ties gru­pėms ir tau­ti­nėms ma­žu­moms pe­rau­ga į ne­pa­gar­bą sa­vo vals­ty­bei, bend­ra­tau­tie­čiams ir de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pams. 

To­kio gy­vu­liz­mo ap­raiš­kų kas­dien fik­suo­ja­me be­ga­les. Kad ir epi­zo­das iš pa­sku­ti­nio­jo Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­džio, kai dau­gu­mos bul­do­ze­ris per­va­žia­vo Kont­ro­lės ko­mi­te­tą ir dar... vie­šai pa­si­link­s­mi­no.

Ne­pa­gar­bos vals­ty­bei pliūps­nius ste­bi­me nuo pat jos at­kū­ri­mo. Poe­tas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius (1930–2011) 1994 m. in­ter­viu "Res­pub­li­kai", svars­ty­da­mas apie žmo­gaus at­sa­ko­my­bę prieš tau­tą ir vals­ty­bę, pa­ste­bė­jo: " Ga­li­ma su­pras­ti ir at­leis­ti klai­das, ne­nu­si­se­ku­sias ak­ci­jas ar re­for­mas, bet kaip at­leis­ti be­gė­diš­ką žai­di­mą: ži­nau, kad esu ne­tei­sus, bet vis tiek di­džia­vy­riš­kai pu­čiu krū­ti­nę, ma­tau, kad juo­da, bet tvir­ti­nu: bal­ta."

Poe­tas kal­bė­jo apie pa­pras­čiau­sią pa­do­ru­mą – prie­šin­gy­bę gy­vu­lių ūkio ka­na­li­za­ci­nei tar­šai.

2019 m. in­ter­viu Del­fi fi­lo­so­fas Ar­vy­das Šlio­ge­ris (1944–2019) pastebi, kad J. Mar­cin­ke­vi­čiaus ak­cen­tuo­tas "be­gė­diš­kas žai­di­mas" vir­to vals­ty­bi­nė­mis afe­ro­mis, to­dėl šio­je vi­suo­me­nė­je ir neį­vy­ko res­pub­li­ka.

"Lie­tu­vo­je neį­ma­no­mas joks na­cio­na­li­nis pro­jek­tas, jo­kia na­cio­na­li­nė pro­gra­ma. Pri­va­ti­za­vi­mas bu­vo afe­ra, že­mės grą­ži­ni­mas – afe­ra, be­si­tę­sian­ti dar ir šian­dien. Li­to įve­di­mas – afe­ra. Lie­tu­viš­ki ban­kai – afe­ra", – sa­kė fi­lo­so­fas.

Dar iš­var­di­jo: "Ma­žei­kių naf­ta", Val­do­vų rū­mai, "Leo LT", "Vil­nius – Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė 2009".

Fi­lo­so­fo są­ra­šas – tęs­ti­nis. Perf­ra­zuo­jant da­bar ma­din­gą po­sa­kį ga­li­ma sa­ky­ti: iš "Gri­geo" vamz­džio be­si­ver­žian­ti ko­rup­ci­ja su vi­som iš­ves­ti­nėm vel­nia­vom. To­dėl ir tu­ri­me Dž. Or­ve­lo "Gy­vu­lių ūkio" vaiz­de­lį: "Vi­si gy­vu­liai ly­gūs, bet kai ku­rie gy­vu­liai ly­ges­ni už ki­tus."

Taip val­džio­je vis la­biau įsi­ga­li siau­ri par­ti­niai, gru­pi­niai ir as­me­ni­niai tiks­lai, o Vals­ty­bė tam­pa įran­kiu, prie­mo­ne jiems įgy­ven­din­ti. Val­dan­tie­ji no­ri, kad opo­zi­ci­ja pri­kąs­tų lie­žu­vį, o pa­sta­rie­ji – azar­tiš­kai ka­sa vilk­duo­bes, kad val­džia su­si­mau­tų. Kuo blo­giau, tuo ge­riau.

To­dėl gy­vu­lių ūky­je vy­rau­ja ag­re­sy­vus pro­tas, vi­suo­me­nei neat­ne­šan­tis jo­kio gė­rio, tik – ne­pa­si­ti­kė­ji­mą vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis, vi­suo­me­nių gru­pių prieš­prie­šą, opo­nen­tų men­ki­ni­mą, įvai­riau­sių bai­mių rin­ki­nį ir emig­ra­ci­jos ska­ti­ni­mą.

Gy­ve­ni­mas fer­mo­je neį­si­vaiz­duo­ja­mas be šou. Lie­tu­viš­kai tai bū­tų – min­čių ir fak­tų drais­ka­ly­nė, kai vie­šu­mon iš­me­ta­mos min­čių nuo­tru­pos be kon­teks­tų, dėl rei­ka­lo pa­rink­ti fak­tai iš­pu­čia­mi iki bur­bu­lų, o duo­me­nys, prieš­ta­rau­jan­tys va­di­na­ma­jai "pa­grin­di­nei sro­vei", tie­siog nu­ty­li­mi ar­ba ap­glais­to­mi kvies­ti­nių sa­vų ko­men­ta­to­rių de­ma­go­gi­ja.

Iš iner­ci­jos ir kad bū­tų gra­žiau drais­ka­lų srau­tai dar va­di­na­mi žur­na­lis­ti­ka, nes pro­pa­gan­da skam­ba so­vie­tiš­kai ir pro­pu­ti­niš­kai. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad lie­tu­viš­kos pro­gan­dos srau­tas bū­na ir la­bai pa­vei­kus, to­dėl, ne­nus­teb­čiau, kad ir da­lis pen­si­nin­kų vis dar ma­no, jog pen­si­jos po Nau­jų­jų pa­di­dė­jo ne 33 eu­rais, o tik – trim.

Ar­ba – jau ant­rą mė­ne­sį gy­ve­nam su Sei­mo ryš­kia per­sva­ra priim­tu biu­dže­tu, nors "pa­grin­di­nės sro­vės" cho­ras pra­na­ša­vo apo­ka­lip­sę, rei­ka­la­vo Pre­zi­den­to ve­to. Ta­čiau ir G. Nau­sė­da pri­pa­ži­no: biu­dže­tas – ne idea­lus, bet so­cia­liai orien­tuo­tas.

Pa­na­šiai ir Dž. Or­ve­lo "Gy­vu­lių ūky­je". Fer­mo­je už­gui­ti pa­da­rai kar­tais iš­drįs­da­vo nu­si­ste­bė­ti, ko­dėl ma­žė­ja ėda­lo, nors išau­gi­na­ma vis dau­giau, ko­dėl kiau­lės mie­ga žmo­nių lo­vo­se ir ge­ria alų, nors tai­syk­lė­se – griež­tai drau­džia­ma. Ta­da ke­lios avys – kiau­lių liaup­sin­to­jos – pra­dė­da­vo su­tar­ti­nai bliau­ti: "Ke­tu­rios ko­jos – ge­rai, dvi ko­jos – blo­gai", kol neap­si­ken­tę gy­vu­liai iš­si­skirs­ty­da­vo, o ge­rai įmi­tu­sių šu­nų urz­gi­mas pri­vers­da­vo pri­kąs­ti lie­žu­vį. Ar­gi tai ne lie­tu­viš­kas vaiz­de­lis iš lie­tu­viš­ko gy­vu­lio ūkio?

Vie­nas ryš­kiau­sių fer­mos bruo­žų – kal­tų ieš­ko­ji­mas. Po kaž­kie­no pra­lai­mė­tų rin­ki­mų ieš­ko­ma lai­di­nin­kų, ne­sėk­mės ener­gi­jai nu­leis­ti. Veik su­tar­ti­nai at­pir­ki­mo ožiais tam­pa rin­kė­jai. Tai – mes, rin­kė­jai, kiek­vie­ną­kart bal­suo­ja­me ne taip, nes esa­me: tam­suo­liai, abe­jin­gi Lie­tu­vos li­ki­mui, ne­kri­tiš­ki, ap­du­ję nuo ru­siš­kos pro­pa­gan­dos ir nos­tal­gi­jos so­vie­ti­jai, ne­dė­kin­gi, to­dėl – ne­pa­ti­ki­mi ele­men­tai, kan­di­da­tai į Ru­si­jos agen­tus – ir šiaip bau­džiau­nin­kai.

Ta­čiau – ko­dėl ši ne­kri­tiš­ka tam­suo­lių ma­sė per kiek­vie­nus Sei­mo rin­ki­mus es­min­gai pa­kei­čia val­džios koa­li­ci­jas: kon­se­ra­va­to­rius – so­cial­de­mok­ra­tais, o šiems dar kar­tą pa­de­monst­ra­vus "so­cia­li­nę" po­li­ti­ką, su­ran­da dar­bie­čius, tvar­kie­čius, Va­lins­ko ar­tis­tus, o pa­sku­ti­nį kar­tą ir "vals­tie­čius". Ir taip el­gia­si ne­kri­tiš­kai mąs­tan­tys pi­lie­čiai, tam­suo­liai bau­džiau­nin­kai?!

Bū­tent rin­kė­jai, ne­pai­sant pa­že­mi­ni­mų ir nu­si­vy­li­mo, ve­da­mi pi­lie­ti­nės pa­rei­gos ir pa­trio­ti­nių jaus­mų, no­rė­da­mi, kad mū­sų vals­ty­bė­je bū­tų ma­žiau gy­vu­lių ūkio, ma­žiau gy­vu­liz­mo, o dau­giau Res­pub­li­kos, ver­ti­na, ieš­ko ir su­ran­da. Ar­gi mū­sų kal­tė, kad iš­rink­tie­siems neuž­ten­ka rau­me­nų ne­šu­liui pa­kel­ti?!

...Ver­tin­si­me, ieš­ko­si­me ir šie­met, nes vėl atei­na pa­si­rin­ki­mo lai­kas. Pa­vyz­džiui, ko­kia­me bun­ke­ry­je lin­dė­jo Šiau­lių sky­riaus par­ti­niai "vals­tie­čiai ir ža­lie­ji", kai mies­te kun­ku­lia­vo aist­ros dėl ker­ta­mų me­džių?

Sa­ty­ra – ne­gai­les­tin­gas žan­ras, to­dėl po­li­ti­kos vei­kė­jams, bent jau tiems, ku­rie dar ne­pra­ra­do ge­bė­ji­mo su­pras­ti li­te­ra­tū­ros kū­ri­nio, skai­ty­ti "Gy­vu­lių ūkį" ga­li bū­ti ne­ma­lo­nu. Ta­čiau vi­sa­da ga­li­ma pa­sa­ky­ti: tai ne apie ma­ne...

Dž. Or­ve­lo kny­ga – ne tik pla­ti, bet ir itin skau­džiai taik­li, gal­būt to­dėl Lie­tu­vo­je gy­vu­lių ūkis aiš­ki­na­mas su­pap­ras­tin­tai ar­ba tie­siog ne­ži­no­ma apie ką kal­ba­ma.