
Naujausios
"Aš esu tik Pranciškus Trijonis"
– Kodėl kitokį akcentą nei meras dedate?
– Aš negaliu sakyti "Aš esu Šiauliai", nes aš turiu komandą, su kuria viską pradėjom ir sukūrėm. Todėl sakau: "Mes esame Šiauliai". Aš esu tik Pranciškus Trijonis.
– Kokia buvo pradžia?
– Grupei "Jonis" jau 35 metai, o aš Šiauliuose dar ilgiau – nuo 1982 metų. Atvažiavau į Šiaulius paskui būsimos žmonos sijoną. Ji po farmacijos studijų Kaune gavo paskyrimą į Šiaulius, o aš po kariuomenės atvažiavau.
Kilimo esame nuo Šilalės rajono. Dar tėviškėje su broliais jau šiek tiek muzikavome, dainas kūrėme. Šiauliuose pradėjau ieškotis kūrybinio darbo.
Nuėjau į televizorių gamyklą. Sako, jeigu nori kūrybinio darbo, eik į stalių barą. Patiko darbas su medžiu, darydavau išskirtinius baldus, bandžiau ir gitaras daryti.
Kultūros centre pradėjau lankyti Virgio Stakėno studiją. Kai meistru į cechą atėjo dirbti Ričardas Gadeikis, kuris grojo bandžom, bandolinom, pradėjom dviese muzikuoti. Pirmasis mūsų "išstojimas" buvo Lietuvos radijuje.
Kilo mintis, kodėl nesukūrus grupės? Taip atsirado "Jonis". Pirmas viešas grupės pasirodymas įvyko 1984 metais tuometiniame Pedagoginiame institute. "Joniu" mus pakrikštijo Virgio Stakėno studijos nariai. Išrinko tą vardą pagal pavardę Tri-jonis ir dėl to, kad žemaičiai esame.
1988 metais prie grupės prisijungė mano broliai, grojome keturi Trijoniai ir dar pora muzikantų. Mus pakvietė į Palangos festivalį muzikologas Liudas Šaltenis. Pasiūlė įrašyti pirmąją plokštelę "Čia tavo namai". Kartu su Virgiu Stakėnu įrašėme.
1990 metais jau išleidome didelį vinilinį albumą "Kalėdojant po Naujikus". Atgimimo dainos labai virpino klausytojų širdis.
Reikėjo namų
– Atšventėte kaimiškos muzikos klubo "Juonė pastuogė" 25-metį ir "sumušėte" ilgiausiai gyvuojančio muzikinio klubo Lietuvoje rekordą. Kodėl to klubo reikėjo?
– Kūrėm jį kaip muzikantų namus. Tai yra svarbiausia, ką padarėm.
1992 metais mus, "Jonį", pakvietė lietuvių bendruomenė į JAV. Pasižiūrėję, kokie ten yra kantri klubai, sugrįžom su mintimi, jog reikia turėti savo namus, į kuriuos galima būtų pakviesti ir kitus muzikantus.
Tik negalvom, kad tų namų veikla išsiplės iki kokio biznio, iki cepelinų. Kūrėm visuomeninę organizaciją kaimiškosios muzikos klubą "Juonė pastuoge". Pavadinimu mus pakrikštijo kalbininkas Juozas Pabrėža.
Aktorius ir fotografas Juozas Bindokas, perskaitęs, kad minim jubiliejų, atnešė tada darytų nuotraukų – įdomu prisiminti, kaip viską savo rankomis darėm.
– Ar miestas idėją palaikė?
– Taip. Sutartį su Savivaldybe sudarėm dėl pastato nuomos ir iš karto ėmėmės rekonstrukcijos. Patys statėme, nes pinigų nebuvo kažką samdyti. Pinigų buvo tik tiek, kiek nuo koncertų atsidėdavome.
1994 metų kovo mėnesį jau atsidarėm. Su tuometiniu miesto meru Arvydu Salda simbolinį rąstą perpjovėm. Miesto palaikymas buvo didžiulis.
Nereikėjo tada nuomos konkursų, užteko idėjos. O mūsų tikslas buvo skleisti žinią apie liaudišką muziką, kantri muziką.
Kai pradėjom organizuoti vakarus, pamatėm, kad mūsų muzikavimo ir kantri muzikos neužtenka. Pradėjom kviestis kitus muzikantus, populiarios muzikos atlikėjus.
Neturėjom čia nė jokios virtuvės, turėjom tik mikrobanginę. Higienistai užspaudė: kur virtuvė? Ugniagesiai buvo už galvų susiėmę – aplink vien medis, kas čia bus? Vis taisėme, vykdėme nurodymus.
– Kam "Joniui" reikėjo festivalių, miesto judinimo?
– Tai buvo mūsų įsipareigojimas miestui, tai įrašėme ir į klubo įstatus. Pastato nuoma užtat buvo simbolinė.
Iš karto jau kitais metais surengėme "Kantri Jonines" ir "Ant rubežiaus". Jie iškeliavo į miesto erdves, į bulvarą.
Keliavome ir per visą Lietuvą su didžiuliu festivaliu "Šerifo atostogos", į kurį kvietėmės Lietuvos ir užsienio muzikantų. Tai buvo mano brolio Stasio Trijonio idėja. Iš viso 60 koncertų buvo surengta.
1999 metais rugsėjį minėdami klubo penkerių metų jubiliejų, prie "Šiaulių" viešbučio pastatėme sceną ir dvi dienas rengėme koncertus. Žmonės žiauriai buvo pasiilgę renginių. Tada dar "Šiaulių dienomis" nė nekvepėjo ir Lietuvoje dar nebuvo mados miestų gimtadienius švęsti. Ta mūsų šventė buvo ir miesto gimtadienio šventės užuomazga.
Vieni pirmųjų Lietuvoje muzikinius nemokamus festivalius pradėjome daryti.
Apie iniciatyvą ir privatų reikalą
– Ar mieste iniciatyva vertinama?
– Vertinama. Tik kažkodėl pamirštami tradiciniai kolektyvai. Toliau nuo Lietuvos vertinami, o Šiauliuose pamirštami. Net "Šiaulių dienose" dažniausiai ne šiauliškiai atlikėjai koncertuoja, tik kartais mus vietinius pasikviečia. Bet, sakoma, savo kieme pranašu nebūsi.
– Sunku patikėti, kad šitaip jaučiatės.
– Paklauskite dar Virgio Stakėno. Jis tai dažnai kartoja, o dabar visiškai yra užsidaręs.
Iniciatyvos tegu tik gimsta, tegu kuo daugiau būna įvairių renginių. Jų vyksta kamerinėse erdvėse, bet visą miestą apimančių renginių vasarą nėra tiek daug.
Šiemet Savivaldybė net norėjo, kad festivalio "Ant rubežiaus" nedaryčiau, nors jį pripažino reprezentuojančiu miestą. Norėjo, kad jis vyktų kas dveji metai: vienais metais mes festivalį rengtume, o kitais vyktų "Saulės žiedas". Todėl finansavimo šiemet mums ir neskyrė. Dviejų festivalių esą per daug.
– Gal pinigų Savivaldybėje trūksta?
– Netrūksta. Nežinau, ko trūksta? Pasakiau, neduokite tų pinigų, vis tiek festivalį padarysiu. Parašiau projektus Kultūros tarybai, parems. Būtų begėdžiai, jeigu tokio festivalio neparemtų.
– Pats esate miesto Tarybos narys. Kaip vertinate kultūros situaciją mieste? Ką manote apie tai, jog Šiauliuose nėra koncertų salės su gera akustika?
– Šiauliuose yra daug kultūrą judinančių žmonių. Muzikantai, muziejininkai, bibliotekininkai, choreografai, dailės galerijų, kultūros centrų žmonės dirbame skirtingose srityse, bet visi daugiau ar mažiau judiname miestą. Daug yra ir organizatorių sportinių renginių, kurie taip pat išjudina miestą.
Politikai yra laikini ir tegu nesikabina sau medalio, jog jie kažką padarė. Viską padarėme mes – šiauliečiai.
Kai atėjau į Tarybą pirmą kadenciją, ėjo kalba apie Kultūros centro, "Saulės" koncertų salės rekonstrukciją. Reikėjo apsispręsti, kuriam teikti prioritetą, kad būtų gauta Europos Sąjungos paramos pinigų. Pasirinko Kultūros centrą.
Mano nuomone, reikėjo Centriniame parke, kurį dabar tik aptvarkys, statyti naują koncertų salę. Su gera akustika, tūkstančiu ar pusantro tūkstančio vietų. Su repeticijų salėmis, su atveriama scena, kurioje vasarą vyktų koncertai, su amfiteatru lauke. Visus pinigus į ją reikėjo sudėti, o ne gabalais juos dalinti – būtume turėję erdvę ir rimtajai muzikai, ir folk, ir populiariajai. Visi būtume tilpę.
Kultūros centrą galima buvo parduoti verslui ar atiduoti bendruomenės namams.
– Gal dar nevėlu, ar nekeliate tų klausimų Taryboje?
– Kadangi esu kultūros žmogus, negaliu kultūros klausimų kelti – bus interesų konfliktas. Du kartus jau dėl to gavau per nagus. Galiu tik savo nuomonę išsakyti kolegoms.
Žmonės mane antrą kadenciją išrinko, pasitikėjo, kaip kultūros žmogumi, bet mažai, ką galiu padaryti. Gal patikau, kad nemokamos sriubos per festivalius "Ant rubežiaus" esu daug išdalinęs (juokiasi)? Ir merui šiemet siūliau ateiti nemokamą sriubą padalinti, bet neatėjo.
– Savivaldybės valdžia jus bandė krapštyti iš pastato, kuri įsikūręs klubas, esą per mažai nuomos mokate. Ar čia tik ekonominiai reikalai?
– Norėčiau manyti, kad tik ekonominiai. Bet nemanau, kad Savivaldybė labai prabagotėtų, pardavusi tą pastatą ar sukėlusi jo nuomą.
Kita vertus, nors ta nuoma ir mažiukė, apskaičiavau, jog per 25 metus mes jau sumokėjome 30 tūkstančių eurų – 100 tūkstančių litų. Plius kiek pinigų dar sukišom rekonstruodami. Gal atsižvelgtų ir į mūsų veiklą, jeigu skelbs nuomos konkursus ar pardavinės?
Vis labiau viskas matuojama pinigais. Pasakai "Jonis", "Vairas", Virgis Stakėnas ir visi žino, jog tai – Šiauliai. Bet Savivaldybėje, kiek mums nuomą pratęsinėjo, tiek turėdavau įrodinėti, ką čia veikiam, ką darom.
Ne vien su mumis taip. Su "Valerijono" vaistine, kuri yra Šiaulių legenda, taip pat buvo elgiamasi.
Politikai yra laikini ir tegu nesikabina sau medalio, jog jie kažką padarė. Viską padarėme mes – šiauliečiai.
– Negi, padėkos rašto klubas "Juonė pastuogė" veiklos jubiliejaus proga nenusipelnė?
– Baikit juokus. Meras sako, čia jūsų privatus reikalas. Girdi, mes ir taip jus remiame. Bet remia Savivaldybė ne klubą – remia festivalius, o kad jie įvyktų ir paramą gautume, aš rašau projektus.
Dabar jau galvoju, kad greičiau pardavinėtų tą mūsų pastatą – baigtųsi tampymasis ir visokios manipuliacijos. Bandytume pirkti.
– Kai politikai eina į rinkimus, tai tvirtina, kokie esame jiems svarbūs. O kokią situaciją matote miesto Taryboje? Kiek ten yra svarbu "mes" , o kiek – "aš"?
– Opozicijoje tikrai yra protingų, atvirai klausimus keliančių žmonių, nebijančių kalbėti tiesiai į akis. Pozicijoje meras yra susirinkęs savus žmones. Ką mes, opozicija, bekalbėtume, kokiais argumentais motyvuotume, kai ateina laikas balsuoti, jie vieningai spaudžia mygtukus, kaip "reikia".
Merui patarčiau bent su savo frakcija kalbėtis. Dabar merui atrodo, jog su Administracijos direktoriumi pasišnekėjau ir to užtenka – pirmyn, važiuojame.
Kol kas Taryboje svarbus yra "aš".
– Ar darytumėt tą patį, jeigu būtų galima laiką pasukti atgal?
– Daryčiau. Tik sau ir verslu užsiimantiems pasakyčiau: su savivaldybe nuomos reikalų neturėkime.
Buvome sulaukę siūlymo "Juonė pastuogė" kelti į Vilnių, į Užupį – nesikėlėme. Atėjo čia dirbti mano jaunėlis sūnus Andrius, anūkai auga. Šiauliuose įleidome šaknis – čia mūsų namai. "Juonė pastuogė" dirba 25 darbuotojai.
Čia yra ir atšakos. Mano brolis Romaldas ir jo žmona Vita – grupės "Svirplys" vadovai. Brolis Stasys – "Saulės" koncertinės įstaigos vadovo pavaduotojas. Todėl ir sakau, kad mūsų komanda esame Šiauliai.

